Intersekcija, arba kolonos ir augalai

Intersekcija – tai sankirta. Paprastai šis terminas vartojamas matematikoje, aibių teorijoje, kalbant apie kelių skaičių aibių sankirtas. Vizualiai tai galima pavaizduoti geometriškai, du apskritimus kraštais uždedant vieną ant kito. Tas plotelis, kuriame persidengia abi figūros, ir yra intersekcija (matematiškai tai išreiškiama taip – A ∩ B). Šį paaiškinimą pateikiu norėdamas įtikinti, kad Gedimino Pranckūno fotografijos yra intersekcinio pobūdžio.

Žinoma, žvelgiant iš meno kūrinio suvokimo filosofijos (ir psichologijos), galima teigti, kad kiekvienas kūrinys yra intersekciškas – mat jame persisluoksniuoja, persidengia du skirtingi pasauliai, lygmenys, fenomenai – vienas iš regimosios aplinkos, kitas – iš menininko vidinio Aš, jo dvasinės struktūros. Štai konkretus to paties G. Pranckūno pavyzdys. Jis fotografuoja architektūrines detales – kolonas, piliorius ir piliastrus. Mes žinome (pagaulesni atspėja, kitiems padeda pats parodos pavadinimas – „Valandos. Katedra“), kad fiksuojama Vilniaus arkikatedra. Taigi akivaizdu, kad fotografijoje susikerta tai, ką menininkas vaizduoja, ir tai, ką jis jaučia. Aiškinant, kad kūrėjas yra tik mediumas, ir taip autorių eliminuojant, įmanoma sakyti, kad intersekcija įvyksta tarp kūrinio ir suvokėjo. Arba net tarp kūrinio, menininko ir suvokėjo (A ∩ B ∩ C). O gal toje sankirtoje dar egzistuoja ir regimasis pasaulis. Žinoma, formalizuoti galima iki begalybės. Tačiau intersekcinis G. Pranckūno fotografijų pobūdis vėlgi yra užkoduotas tame pavadinime. Menininkas akivaizdžiai nurodo, kad jam yra svarbus erdvės ir laiko santykis (viso to rezultatas – unikalusis erdvėlaikis). Fiziškai tai išreikšta šviesos bei šešėlių slinkimu per Katedros kolonas (jų liemenis – čia šis antropomorfizmas yra net labai vietoje), per prieblandos intensyvumą, per jos evoliucionavimą nuo ryto brėkšmos iki vakaro tamsos. Žodžiu – intersekciškumas G. Pranckūno fotografijose slypi ten, kur persilieja šviesa ir šešėlis.

Intersekciją šios konkrečios parodos atveju galima interpretuoti ir kontekstualiai (ar instaliatyviai). Vienas iš konceptualių jos elementų yra A. Kisarauskaitės piešiamas (reprodukuojant fotografiją ranka ir štrichuojamu pieštuku) parodos katalogas. Tai ne tik intersekcija, bet ir kuo tikriausia inversija! Be to, būtent apie tai pagalvojau žvelgdamas į „normaliais“, ne refleksiniais stiklais uždengtas nuotraukas, tokiu būdu ne tik atspindinčias aplinką, bet ir gyvai bendraujančias su ja. Įstiklintose fotografijose regėjosi ne tik Katedros kolonos ar valandų slinktis, bet ir „Trivium“ galerijoje, taip pat savo namų erdvėje (nežinančius reikia apšviesti, kad tai yra vienas ir tas pats) vaikštanti Aistė Kisarauskaitė. Galop semantinę intersekciją (esu tuo įsitikinęs) parodo net ir toks momentinis atsitiktinumas kaip G. Pranckūno užfiksuotų kolonų ir A. Kisarauskaitės į kartonines pieno ar kefyro pakuotes sodinamų augalų sankirta. Viena vertus, tai dar kartą patvirtina kai kurių Renesanso ar Apšvietos architektūros teoretikų aiškinimus, esą orderinio elemento – kolonos – atsiradimą inspiravo augantys medžiai. Kita vertus, pavasarį beveik plika akimi regimas petunijų ar pomidorų augimas, jų skverbimasis link saulės vaizdiškai susikerta su Katedros kolonomis keliaujančiais saulės zuikučiais ir šviesų properšomis.

Paroda veikia iki kovo 15 d.

Aistės Kisarauskaitės namų galerija „Trivium“ (Vilkpėdės g. 7–105, Vilnius)

Aplankyti galima iš anksto susitarus tel. +370 693 58318