Nuo pirmadienio iki sekmadienio

Pagaliau rankose turime 2025 metų pabaigoje išleistą fotografo Arūno Baltėno albumą „Nuo pirmadienio iki sekmadienio“ ir kalbamės su autoriumi apie fotografijų ciklą. Pagaliau sakome neatsitiktinai: kaip papasakota per knygos pristatymą, šis projektas prasidėjo dar 2016 m. ir iki knygos išleidimo žiūrovams buvo pristatytas dukart – parodose „Dirbame. Esame“ (Prospekto galerijoje 2018 m.) bei „Darbai ir gyvenimai“ (Istorijų namuose 2021 m.).

Tai jau ne pirmas fotografijų ciklas, kuriame fiksuoji natūralioje aplinkoje esančius žmones bei jų pasakojamas istorijas. Kaip kilo idėja fotografuoti įvairias profesijas? Ar pameni, kuri profesija buvo pirmoji?

Projektas gimė vieną rytą pagalvojus – o kodėl nefotografuoju dirbančių žmonių? Tai buvo 2015-ųjų gruodžio pabaigoje; tą pačią dieną paskambinau bičiuliui saksofonininkui Petrui Vyšniauskui ir paklausiau, ar jis sutiktų dalyvauti. Po kelių dienų jau fotografavau jo džiazo kvartetą. Po to pradėjau labai intensyviai ieškoti įvairiausių profesijų žmonių, su jais tartis ir juos fotografuoti. Vienintelė sąlyga, kurią kėliau, – visi turi atlikti savo darbą profesionaliai ir kad jiems jis būtų artimas, o ne kančia ir galvojimas, kaip greičiau baigti ar pabėgti. Visi savo darbą dirba noriai, kad ir koks sunkus ir nuobodus jis būtų žiūrint iš šono.

Kaip vyko profesijų atranka?

Labai paprastai ir natūraliai – profesijų yra pačių įvairiausių ir labai daug. Tik kilo klausimas, kaip kai kurių profesijų atstovus surasti ir įkalbėti fotografuotis. Tiesa, yra mažiau žinomų profesijų, bet gerai pagalvojęs atrandi pačių įvairiausių; vienintelė problema – kaip prie jų prieiti.

Kaip žiūrovai, dokumentinėje fotografijoje esame įpratę prie fotografo atsiskyrimo nuo portretuojamųjų, dažnai suteikiant tik vizualų kontekstą. O tavo knygoje fotografijas papildo tekstai (ir atvirkščiai). Kodėl atrodė svarbu žmonių istorijas pasakoti ne tik vaizdu, bet ir žodžiu? Ar idėja kilo iškart?

Kad šalia fotografijos turi būti tekstas, žinojau vos tik pradėjęs įgyvendinti idėją. Nebuvo jokio klausimo, kad fotografijos galėtų būti anonimiškos. Pirmiausia yra konkretūs duomenys – kur, kas ir kada; tačiau po to privalo būti nors ir trumpas tekstas (gali būti ir vienas ar du sakiniai). Iš kai kurių fotografijų sunku pasakyti, ką žmogus dirba; kartais matyti akivaizdžiai, bet kartais reikia paaiškinimo. Tai yra žmogaus liudijimas apie darbą.

Kita priežastis, kodėl šalia yra tekstas, – norėjau, kad visas ciklas būtų artimas žiūrinčiajam. Tekstas, priklausomai nuo žmogaus, gali būti labai paprastas – vieni vartoja nedaug žodžių; kiti galbūt yra intelektualesni, jų tekstai daug platesni, įdomūs. Bet kad ir koks tas tekstas būtų, jis labai priartina portretuojamą žmogų prie žiūrovo.

Kai kurie tekstai labai saviti – tarmiški, kupini profesinių sąvokų; dauguma įamžintų žmonių yra lietuviai. Ar esi galvojęs apie knygos pristatymą užsienio auditorijai? Ar tai yra lietuviškas liudijimas, kuris turėtų likti čia?

Pradėjęs darbą turėjau galvoje tik savo šalies auditoriją ir nebuvo problemos išversti ar pristatyti svetur. Tai visai nesudėtinga – parodoje Istorijų namuose šalia buvo vertimai į anglų kalbą. Užsieniečiai labai nesunkiai supranta, apie ką kalbama, – dirbantys žmonės visose šalyse tam tikra prasme panašūs. Žinoma, yra niuansų, susijusių su instrumentais, drabužiais, įranga, veidų išraiška, bet pagrindinis dirbančio žmogaus bruožas – savo profesijos išmanymas. Tai be galo įdomu – bent aš važiuodamas į kitas šalis žiūrėti fotografijos parodų pastebiu, kad pačios įdomiausios yra tos, kuriose portretuojami žmonės. Kuo intymiau ir konkrečiau jie vaizduojami, tuo įdomiau – tai tikroji informacija apie šalį, kurią jie kuria, kontaktas su joje gyvenančiaisiais.

Jau antrą kartą bendradarbiauji su knygos dailininku Aleksejumi Muraško, garsėjančiu išskirtiniu knygų dizainu. Kaip šįkart sekėsi bendrai dirbti ir rasti tinkamus sprendimus?

Darbas su Aleksejumi nėra sudėtingas. Jis labai jaunas ir darbštus knygų dailininkas, baigęs teisę, bet jau sumaketavęs keliasdešimt knygų ir netgi parengęs ne vieną parodą, laimėjęs ne vieną svarbų tarptautinį prizą už savo knygas. Jo matymas modernus, įdomus, kartais net provokuojantis. Tada ir knyga darosi įdomi; kai kas ginčija, kad dailininko darbas gali užgožti knygos idėją, – aš su tuo nesutinku. Jei knyga įdomi ir padaryta teisingai, be klaidų, o tik pateikiant kitą požiūrį, tema vis tiek kažkokiu būdu išskleidžiama – nereikia to bijoti.

Manau, kad galima ieškoti naujų sprendimo būdų kuriant knygas, todėl mes su Aleksejumi gerai sutariame. Žinoma, su juo sunku ginčytis: jei jis mato, kad kažką reikia padaryti, greičiau jis įkalbės mane nei aš jį. Iš kitos pusės, aš, kaip projekto ir fotografijų autorius, kuriant knygą dalyvavau daug: visa nuotraukų atranka, eilės seka – mano, o jo yra pateikimo būdas.

Papasakok, kaip vyko albumo sudarymo procesas: gal buvo kelios fotografijos, profesijos ar asmenybės, kurias iškart žinojai norėsiąs pateikti albume? Ir ar turėjai išankstinių albumo maketo idėjų (pvz., formato ar viršelio viziją)?

Dėl knygos pavidalo – formato, popieriaus storio ir pan. – neturėjau jokių pasiūlymų, palikau tai spręsti dailininkui, ir tuo esu patenkintas. Manau, jis viską atliko labai tinkamai. Iš karto buvau užtikrintas dėl dviejų trečdalių fotografijų, kurios turėjo atsirasti albume, bei fotografuotų žmonių. Likęs trečdalis temų buvo plaukiojančios – archyvas jau buvo beveik tris kartus didesnis, nei panaudota knygoje, tad turėjau galimybę rinktis; bet kartu tai kėlė ir problemų – norėjosi dėti kur kas daugiau, nei galima, teko daug ko atsisakyti.

Buvo sudėtinga dėlioti fotografijas, derinant jas pagal savaitės dienas, kaip sugalvota pagal knygos konstrukciją. Kita problema – kaip jas teisingai sudėti vieną paskui kitą; žiūrovui tai gal ir nelabai pastebima, bet iškart kristų į akis, jei tvarka būtų netinkama. Tai buvo pagrindinės mano problemos, bet, laimei, turėjau didelį kiekį atsarginių fotografijų. 

Kadangi projektas tokios didelės apimties, tik maždaug trečdalis medžiagos pateko į albumą. Ar kita fotografijų dalis bus viešinama ir prieinama visuomenei?

Šiuo metu tvarkau archyvą, dalis jo yra skaitmeniniu pavidalu. Sutvarkytą medžiagą dalimis atiduodu į Lietuvos nacionalinio muziejaus fotodokumentikos skyrių saugoti. Tame skyriuje vėliau bus nuspręsta, kaip jas galima viešinti: kai medžiaga bus sutvarkyta, fotografijos bei tekstai bus prieinami žmonėms.

Ką šiuo projektu tau buvo svarbiausia perteikti žiūrovui?

Svarbiausias dalykas, kuris nematomas akivaizdžiai, – intymus santykis su fotografuojamais personažais. Siekiau, kad būtų juntamas betarpiškas žvilgsnis, artumas: šiais laikais paprastas, artimas santykis tarp žmonių tampa labai vertingas, nes daugelis naudojasi socialiniais tinklais, kurie atitolina žmones vieną nuo kito. Tokiais projektais bandau sukurti ryšius tarp žmonių per knygą, vaizdą, tekstą.

Dėkoju už pokalbį.