Mada, siurrealizmas ir karas

Drąsi, impulsyvi ir vietoje nenusėdinti fotografė Lee Miller (1907–1977) gyvenimą ragavo ne kąsniais, o saujomis. Ji ne tik čiupo kiekvieną kelyje pasitaikiusią galimybę, bet jas nuolatos ir kūrė. Retrospektyvinėje parodoje vienuolikoje „Tate Britain“ galerijos salių atskleidžiamas Miller karjeros kelias: mada, fotografija ir fotožurnalizmas. Kuratorių komandos Hilary Floe, Saskios Flower ir Michal Goldschmidt kuriamas naratyvas atsispiria nuo pačių kūrinių, o fotografės asmeninio gyvenimo detalės minimos tik kaip papildantis kontekstas. Todėl Miller išties sužiba kaip visavertė menininkė: be traumų ar mūzos ir kitų dažnai jai priskiriamų etikečių. Tiesa, asmeninio gyvenimo posūkiai nuo Miller kūrybos neatsiejami, bet kuratorės geba rasti puikią pusiausvyrą.

Apie Lee Miller parašyta ne viena knyga, sukurtas filmas („Lee“, rež. Ellen Kuras, 2023), surengtos parodos tokiose prestižinėse institucijose, kaip Viktorijos ir Alberto muziejus, MoMA, „Gagosian“, vis dėlto ji tebekopia tomis pripažinimo kopėčiomis, kad atsidurtų tolygiai su savo amžininkais... vyrais. Todėl paroda itin reikalinga. Ir nors joje daug to jau „nuzulinto“ XX amžiaus pirmosios pusės meno gyvenimo vingių, kuriuose pinasi Picasso, Manas Ray’us, Joanas Miró ir kiti, kartu Miller kameros žvilgsnis intriguoja, dvelkia nauja perspektyva, išsiskiria temų pasirinkimu.

Niujorke gimusios ir augusios menininkės karjera prasidėjo mados pasaulyje. Vos sulaukusi pilnametystės Miller tapo modeliu ir netruko išgarsėti. Tačiau fotografuotis „Vogue“ žurnalo viršeliams, stovėti priešais objektyvą niekuomet nebuvo jos svajonė. Į Paryžių Miller atvyko turėdama labai aiškų tikslą susirasti Maną Ray’ų ir išmokti fotografuoti. Ateinantys metai tarpukario meno sostinėje buvo itin produktyvūs abiem, jie tapo vienas kitam mūza, buvo kolegos, meilužiai. 1929–1932 m. siurrealistinės, nuogų kūnų pripildytos Miller fotografijos pinasi su Ray’aus kūryba, sunku išnarplioti, kas kieno, tačiau žvelgiant iš Miller perspektyvos itin justi jos kūrybiškas prisilietimas ir neabejotina įtaka Ray’aus kūrybos kismui ir tolesniems eksperimentams.

Itin įdomus Miller kūrybos tarpsnis, kai ji gyveno Kaire ir keliavo po Artimuosius Rytus. Prieš persikraustymą fotografė Niujorke buvo įkūrusi komercinę fotografijos studiją, kurios tempas ir kūrybiškumo stokojantis, monotoniškas darbas vargino. Ištekėjus už egiptiečio verslininko, Miller ne tik atsiveria naujas kultūrinis kontekstas, bet ir pagerėja finansinė padėtis – jai nebereikia dirbti, kad išgyventų. Fotografija tampa įrankiu patirti naują pasaulį, Miller neria į eksperimentus, skirtus tik pačiai sau, ir sapnišką pasaulį, sukurtą su Manu Ray’umi, keičia poetiški peizažai ir abstrakti kelionių dokumentacija.

Fotografuojant Gizos piramidę, Miller kamera nukrypsta tik į šios šešėlį, gamykla Kaire įamžinta iš žemo rakurso ir galbūt eksponuojama aukštyn kojomis. Keletas darbų rodo Miller susidomėjimą gamtos tekstūriškumu: juose – vėjo suglostytos ar bangų sustumtos smėlio klostės. Itin lyriškas, kiek nostalgiškas jos kūrinys „Portrait of Space“ (netoli Sivos, 1937). Už praplyšusio poilsiavietės tinklelio driekiasi dykuma, viršum kabantis kreivas langelis panašus į nieko nelaikantį rėmą. Miller įtaigiai užčiuopia atšiaurią, tylią ir truputį bauginančią dykumos dvasią.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui menininkė jautė reikiamybę grįžti į Londoną, būti įvykių sūkuryje, stebėti istorijos vyksmą iš arti. Todėl valiūkišką, laisvą ir eksperimentų pripildytą Miller kūrybą keičia sugriuvusių gatvių, suluošintų kūnų ir neapsakomo vargo dokumentacija. Londone Miller vėl sugrįžta prie mados, tik šįkart stoja kitapus objektyvo kaip „Vogue“ fotografė. Grįžta ir sapniškos, siurrealizmo etapą menančios kompozicijos, tačiau jomis nemanipuliuojama kaip anksčiau – tai pilka, karo griuvėsių ir bombų išvagotų gatvių realybė. Pasaulis virsta dar nesapnuotu košmaru, o nuniokotos Londono gatvės tampa mados fotosesijų vietomis.

Prireikė didelio atkaklumo, bet 1942 m. Miller gavo karo korespondentės akreditaciją ir į Europos gilumą iškeliavo kaip viena iš nedaugelio šioje srityje dirbusių moterų. Šiam laikotarpiui parodoje skirta daugiausia erdvės. Apskritai tai bene labiausiai nagrinėjamas jos kūrybos etapas, pačiai Miller tapęs lemtingu tarpsniu ir iki gyvenimo pabaigos palikęs gilias sielos žaizdas.

Iš arti stebėdama karo eigą (Miller turėjo galimybę patekti net prie pat fronto linijos) ir vėliau keliaudama po karo nusiaubtą Europą ji sukūrė vieną jautriausių, atviriausių ir įtakingiausių karo realybę fiksuojančių serijų. Tai buvo produktyviausi jos kūrybos metai. Drąsūs, aštrūs ir jokių pagražinimų ar anksčiau naudotos manipuliacijos realybe nesiekiantys darbai šiandien eksponuojami ne tik kaip meno kūriniai, bet ir kaip istorijos dokumentai. Moters žvilgsnis skiriasi nuo jos amžininkų ir istorijai suteikia daugiasluoksniškumo.

Degantis Hitlerio namas per Miller objektyvą virsta sapnišku etiudu, jame liepsnojantys namo langai persimaino į pabaisiškas akis, kurios netrukus turėtų užgesti liepsnų virtinėje, bet lieka gyvos fotografijoje. Pirmame plane tamsus siluetas, tai Davidas E. Schermanas, su kuriuo Miller pirmoji pasiekė degantį namą. Su juo Miller inscenizavo ir fotografijas Hitlerio vonioje – turbūt geriausiai žinomus menininkės darbus.

„Vogue“ redakcijai siunčiamą fotografijų seriją lydėjo ir Miller rašyti tekstai, atskleidžiantys jos žurnalistinį talentą. Ne visos nuotraukos anuomet publikuotos, taip nutiko ir su daugeliu fotografijų iš koncentracijos stovyklų Buchenvalde ir Dachau, kurias Miller pasiekė praėjus vos kelioms savaitėms nuo karo pabaigos. Šios serijos darbai eksponuojami nuošaliame kambaryje, su perspėjimu apie jautrų turinį ir prašymu nefotografuoti. Miller neužsimerkia prieš akis atveriantį, neapsakomą žiaurumą ir, matydama šimtus suniokotų kūnų bei sugriautų gyvenimų, tampa viena iš nedaugelio fotografių, dokumentuojančių kiekvieną akimirką. Tikriausiai dėl to, siekdama žiūrovą apsaugoti nuo tamsios istorijos vingių, dalį šios serijos negatyvų Miller vėliau sunaikino.

Ši darbų serija nesibaigia vien tik su karo pabaiga. Miller buvo svarbu pamatyti ir tai, kas laukia toliau, kas išliko ir kokio gyvenimo galima tikėtis. Gilios karo žaizdos įamžintos Vokietijos, Vengrijos, Rumunijos bei Austrijos miestų peizažuose. Ar greičiau peizažuose, kuriuose būta miestų. Vėliau Miller rašė į „Vogue“: „Aš nenoriu sugrįžti tol, kol neturėsiu pasakyti ko nors gero.“

Miller sūnus ir knygos „The Lives of Lee Miller“ (1985) autorius Antony Penrose’as ne viename interviu yra minėjęs, kad ji niekuomet nekalbėdavo apie savo karjerą, lakoniškai atsakydavo į klausimus apie darbą „Vogue“ ir daug mieliau bei išsamiau pasakodavo apie šeimą supusius draugus bei jų kūrybą. Todėl ir paskutinė parodos erdvė pripildyta draugų portretų: Jeano Dubuffet, Joano Miró, Pablo Picasso, Maxo Ernsto, Lenos Constante, Eduardo Paolozzi, Doros Maar ir kitų. Gyvenimo pabaigoje Miller eksperimentavo gastronominės virtuvės ribose, ketinio išleisti receptų knygą.

Paroda nuosekliai seka Miller gyvenimo liniją. Tematiškai sukabintos eilės fotografijų papildytos archyvine medžiaga ir pačios fotografės citatomis. Nors tai šabloniškas kuravimo modelis, jis čia puikiai tinka. Kūriniams yra vietos kvėpuoti, tekstai neperkrauti nereikalinga informacija, o parodos lankytojai išeina gerai susipažinę su Lee Miller kūrybos linkiais. Tie, kurie menininkę puikiai žinojo ir prieš apsilankymą, atras ne vieną pirmą kartą eksponuojamą jos darbą.

Paroda veikia „Tate Britain“ galerijoje Londone iki vasario 15 d.