Kažkur fotografijoje ar Lietuvoje

Kas gali būti banaliau už peizažo fotografiją? Jaukus gamtos ar miesto vaizdelis įrašomas į atminties korteles ir netrukus pamirštamas. Nes tai – tik scenografija žmogaus dramai, ir kai žmogaus nėra, žvilgsnis praslysta įspūdingiausiais kalnais, miškais, ežerais. Visa tai jau matyta. Daugybę kartų. Grožėtis nufotografuotais peizažais banalu, jie patys banalūs, neverti menininko dėmesio. Popsas, mėgėjų užsiėmimas, atostogautojų aistra.

Ne aš susiejau peizažo sąvoką su banalumu – tai padarė Alvydas Lukys, atitinkamai pavadinęs savo fotografijų parodą. Ir, aišku, tuo pačiu gestu leidęs suprasti, kad banalumu čia bus suabejota. Bežiūrint į peizažus, bemąstant, ironizuojant banalumo vualis bus pradrėkstas ir pasimatys jį palaikančios kultūros karkasas. Tai atliekama penkiais pjūviais.

Pirmasis. Kaip anotacijoje primena Dalia Mikonytė, pirmiesiems fotografams peizažo žanras buvo parankus „dėl statiško objekto patogumo ilgoms ekspozicijoms“. Nepakankamai jautrios medžiagos, netobuli fotoaparatai priešinosi fotografo siekiui „įamžinti“ judančius tikrovės pavidalus, o lėtai kintantis peizažas – iš pažiūros belaikis. Dailininko rankos nepaliestas vaizdas atrodė objektyvus, tačiau netrukus paaiškėjo – tai iliuzija. Fotografinį peizažą „piešia“ žvilgsnis, kurį gali sugundyti net kasdien pro langą matomas kiemas. Paspaudus fotoaparato mygtuką, išryškinus nuotrauką tas kiemas nebeatrodys toks jau kasdienis. Vien todėl, kad pasirinktas vertikalus formatas. Jis leidžia akims lipti vijokliais į kaminą ir leistis atgal prie pamatų, stebėtis augalo ir mūro sąveika, glostyti saulės nutviekstą lapų „kailiuką“, pakeliui neriant į tamsias bromų ir langų angas, įsivaizduojant, kas gyvena mansardoje. Kiemas siaurutis – tarsi liftas, jungiantis dangų ir pragarą, skaitmeninę dabartį ir fotografijos išradimą, kai Nicéphoreʼas Niépceʼas nukreipė camera obscura į langą ir laukė, kol įjautrintoje plokštelėje išryškės sienos, stogai, kaminai. Tuomet jaudino pats faktas, kad visi objektai „nusipieš“ patys. Ir „mumifikuos“ laiką – kad aš, XXI amžiaus gyventoja, matyčiau buvusios tikrovės fragmentą XIX amžiaus gyventojo akimis. Šis suvokimas jaudino filosofą Rolandʼą Barthesʼą, tyrinėjusį seniai mirusių žmonių veidus. Jam peizaže trūko egzistencinės dramos. Bet jei taikliai „nutrauksi“ šviesos srautą, būties virpulys šnarins vijoklio lapus, trupins sienų plytas, baugins iš tamsiųjų ertmių. Toks kupinas pojūčių man yra Lukio užfiksuotas vertikalus (ne)pažįstamo kiemo vaizdas.

Antras pjūvis. Lukys dar kartą primena, kad esame pripratę prie antrinių vaizdų: kur nors nuvykę jau esame tai matę, pirminio įspūdžio nuostaba neįmanoma. Ir vis tiek – pamatę archetipinį tiltelį per Venecijos kanalą keliame prie akių fotoaparatą (dabar įsikūrusį telefone). Kažkodėl reikia registruoti būtent savo matymą, nors jis toks pat kaip visų – banalus. Lukys (savi)kritiškai vertina galimybę šiais laikais sukurti originalų vaizdą – viskas jau ne tik matyta, bet ir nufotografuota, belieka sekti praeities (net ir nesenos) fotografų pėdsakais. Bet kodėl jais taip kompulsyviai sekame? Gal patys esame automatai? O gal už viso to glūdi kokia nors prasmė? Galbūt mus taip verčia elgtis dar nesuvokiamos gamtos jėgos?

Trečiasis. „Laukinės“ gamtos nebėra – tai aksioma. Augalai, reljefas, akmenys tapo žmogiškų aplinkų kompozicijos elementais – iš jų konstruojamas akį džiuginantis peizažas. O tai, kas atrodo kaip susivėlę brūzgynai, greičiausiai tebus žlugusios praeities reliktų apvalkalas – gamtos suvalgyta kultūra. Kiekvienas žvilgtelėjimas, paverstas nuotrauka, liudija paties fotografo judėjimą per peizažą. Nukreipdamas į ką nors objektyvą jis „skaičiuoja“ tik jam vienam kalbančius ženklus, sudursto juos į daugiareikšmį ar bereikšmį (tylos) punktyrą. Ar pats tuos ženklus steigia. Tarkim, sode, kaip tik toje vietoje, kur atsiveria perspektyva į tolį, sodinamas medelis. Paskui jis fotografuojamas keičiantis šviesai ir metų laikams. Medžiai numeta lapus, vėl sužaliuoja, bet sodinukas – ne. Tačiau ši turbūt nebegyva lazda, gamtinė atlieka, teberūpi stebėtojui – kaip viltis, kaip lūkestis, kaip praradimas.

Ketvirtas. Turbūt nė viena peizažo paroda šiais laikais nebeapsieina be XIX a. pradžios romantizmo tapytojo Casparo Davido Friedricho paminėjimo. Friedrichas, matyt, irgi kovojo su peizažo ir paties grožio banalumu. Jo nutapytos erdvės rūsčios, tarsi kviečiančios stebėtoją rizikuoti, išbandyti save, sukrėstam Dievo kūrinijos (be)galybės atrasti tikėjimą, patirti savimeilę triuškinantį didingumo jausmą. Bet iš nugaros vis tapomas stebėtojas išlieka reginio valdovu – Dievo visagalybė skirta būtent jam, peizažas atsiveria jo dvasinei kelionei. O ką daro Lukys? Tarsi žavėdamasis, bet ir konceptualiai „įžemindamas“ romantinį polėkį, jis fotografuoja Friedricho „vienuolio“ figūrą prie jūros. Jei ne pavadinimas, vienišą keliautoją pradangintų smėlio ir vandens platybės, ištirpdytų tirštėjantis rūkas. Didingasis Apšvietos herojus susitraukia į bereikšmį žemės padarėlį. Ar tai jis čia viską perkonstravo savo žvilgsniui?

Penktas pjūvis. Po daugiau nei šimto metų Friedrichas prieš savo valią taps vokiečių nacionalizmo ikona. Bet ar jo peizažai „vokiški“? Iš kelionių parsivežti fotografiniai įspūdžiai susilieja į turistinių banalybių srautą. Lukio parodoje tai akcentuoja pavadinimai, pavyzdžiui, „Paryžius, Venecija, Roma, Florencija“ (nuo 2007 iki 2025) arba „Toskana, Kreta, Izraelis, Lietuva“ (2025). Atpažįstate, kas yra kas? Aš – ne visada. Akis ieško peizaže tapatybės – kalnuotos vietovės nepriskirčiau Lietuvai, bet poilsiavimo kultūros ženklai galėtų susikeisti vietomis. Mes juos parsivežame ir savo kraštovaizdyje susikuriame mini kretas ar mini toskanas, kad bent taip pabėgtume nuo panašių darbo dienų banalybės. Ir vis dėlto iš keturių kadrų grubiai suklijuota panorama „Kažkur Lietuvoje“ (2025) su niekuo nesupainiojama – čia yra viskas, kas miela iki skausmo ir atsipykę iki gyvo kaulo: kalvelėmis banguojanti pieva ir ariamas laukas, kaimas ir miškas tolumoje, keliuką atstojančios dvi provėžos, pradėtos statyti ir apleistos kolūkio fermos gelžbetoniniai poliai... 

Banalu? Ne. Banalybė – tik nemąstančio stebėtojo galvoje. Nes vos tik atkreipi dėmesį į žemėje įstrigusius istorijos ir tapatybės ženklus, fotografavimo ypatumus, atminties triukus, jausmus ar vizualiosios kultūros gundymus, nuvalkioto grožio blankuma išgaruoja atverdama plyšį tarp to, kas matoma, ir to, kas žinoma. Netikėtumas gali tykoti pačiame įprasčiausiame vaizde. Tik spėk traukti intrigos siūlą.

Paroda veikia iki kovo 7 d.

Prospekto galerija (Gedimino pr. 43, Vilnius)