Mus domino jungtys

Esu didelė tęstinio projekto „Sidabro merginos. Retušuota Baltijos šalių fotografijos istorija“ gerbėja – ir dėl to, kad čia sujungiamos Latvijos, Estijos ir Lietuvos pajėgos, ir todėl, kad tiriamos moterų fotografių galimybės, veikla, pasiekimai ankstyvojoje Baltijos šalių fotografijoje. Mintis, kad kas nors turėtų ištirti moterų veiklą, nuolat kirbėjo, o jie tai padarė. Pristatau tris tyrinėtojus, kuratorius ir šios knygos autorius: tai Šelda Puķīte, Indrekas Grigoras ir Agnė Narušytė.

Beveik prieš metus čia, Nacionalinėje dailės galerijoje, atidarėte didžiulę parodą „Sidabro merginos“, kuri buvo įsimintina ir savo struktūra bei eksponavimo būdu (per veidrodžio atspindį), ir tuo, kaip keičia Baltijos šalių istoriją. Projektas išsiplėtojo, įgavo pagreitį ir lieka atviras tolesniems tyrimams. Šelda, kaip viskas prasidėjo ir kokius etapus perėjo tyrimų projektas, kol tapo knyga, kurią šiandien pristatome?

Šelda Puķīte: Gerai atsimenu, kaip kilo mintis. Žymi latvių menotyrininkė Katrīna Teivāne užsiminė, kad ankstyvojoje fotografijoje moterų vaidmuo netyrinėtas ir ten tikrai yra medžiagos. Dėl to ją vadinu projekto krikštamote. Tuo metu bendradarbiavau su Latvijos fotografijos muziejumi Rygos fotografijos bienalės programoje ir pasiūliau patyrinėti šią temą, taip atsirado nedidelė paroda „(In)Visible Authors“, nors šiaip mano tyrimų sritis labiau siejosi su sovietine tapyba, o kita veikla – su šiuolaikiniu menu, tačiau tema labai užkabino. Tyrimą teko pradėti nuo nulio. Ėmė ryškėti veidai, viena pirmųjų, kilusi iš Latvijos regiojo, – ant knygos viršelio esančio darbo autorė Marta Pļaviņa. Žinoma, ant viršelio ji pateko ne todėl, o greičiau dėl vaizdo simbolikos: paslėptas veidas tarsi užsimena, kad istorija dar tik atveriama.

Pirmoji paroda vyko nekonvencionaliai – ant Rygos autobusų stotelių vitrinų. Šešių Latvijos autorių kūriniai dvi savaites buvo matomi mieste nuo centro iki pakraščių visą parą.

Kitas etapas vyko Tartu dailės muziejuje kartu su Estijos kuratoriumi Indreku Grigoru. Mums buvo suteikta visiška laisvė, o reikalavimas vienas – tai turėjo būti tarptautinis projektas. Mes nutarėme eiti sunkesniu keliu ir patyrinėti Latvijos ir Estijos ankstyvąją moterų fotografiją. Taip atsirado „Sidabro merginos“ – paroda ir albumas (2021). Leidinį kūrė Alexey Murashko (jis buvo įvertintas prizu už dizainą). Pasikvietėme kelis fotografijos tyrėjus į simpoziumą, viena jų – Agnė Narušytė. Taip prasidėjo naujas nuotykis. Sulaukėme kvietimo iš Nacionalinės dailės galerijos ir buvo tikrai nuostabu kurti tokioje didelėje erdvėje (2025). Tiesą sakant, čia jau reikėjo drąsos ir ambicijų, kad įveiktume tokią didelę erdvę su medžiaga, kuri kartais tėra užuominos. Kadangi parodos baigiasi, nutarėme, jog tolesniems tyrimams labai svarbu išleisti leidinį, kad medžiaga būtų pasiekiama nuolat.

Ir aš džiaugiuosi, kad paroda tapo knyga, nes ekspozicijoje ne visada įmanoma viską perskaityti, o tikrai norisi. Agne, ar knyga visiškai atitinka parodos struktūrą ir kompoziciją? Kokių yra skirtumų?

Agnė Narušytė: Kalbant apie tekstus, tai knygoje jie ilgesni, bet vis tiek gerokai sutrumpinti. Man norėjosi išsamiau viską papasakoti, bet fotografių daug, visas biografijas reikia sutalpinti į knygą, ir mes dėl to nemažai diskutavome. Apribojimai yra naudingi, suprantu tai. Kita vertus, radus tiek daug įdomios medžiagos viską glaudinti buvo gaila, tačiau mano kompiuteryje lieka ir ilgesnės versijos. Tikėtina, kad jos bus panaudotos kitais formatais.

Knygos struktūra beveik veidrodiškai atspindi parodą: pristatome po septynias fotografes iš kiekvienos šalies, jų biografijas ir perkeliame septynias temines „archyvines salas“ („Fantomai“, „Aukštuomenė“, „Ateljė“, „Memorabilijos“, „Menininkės“, „Seserystė“ ir „Likimai“). Knygoje galime daugiau papasakoti ilgesniais tekstais, o parodoje galėjome parodyti daugiau trimačių objektų. Pavyzdžiui, Aleksandros Jurašaitytės albumą, kuriame užfiksuota, kaip Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti rūpinosi našlaičių prieglaudomis, mokyklomis, pabėgėlių maitinimu. Albumo į knygą neįdėsi, bet galima skirti daugiau dėmesio tokių unikalių dokumentų refleksijai.

Mes parašėme tris esė, jų parodoje nebuvo. Nutarėm, kad reikia didesnio iššūkio ir įsitraukimo, todėl rašėme galvodami apie visas tris šalis, o ne kiekvienas atskirai apie savo. Visur fotografės atidarinėjo ateljė, visose trijose šalyse tarp jų buvo menininkių ir taip toliau. Mus domino jungtys. Ir dar labai svarbi knygos dalis yra nuorodos – viską nurodėme, kad kiti tyrėjai jau nebepradėtų nuo nulio.

Kas nulėmė „archyvinių salų“ temas? Šių dalių tekstai nepasirašyti.

A. N.: Taip, mes šių dalių nepasirašėme, nors buvome atskirai pasidalinę temas. Mums atrodė, kad tai labiau bendro darbo, pasitarimų rezultatai. O temas nulėmė medžiaga. Gal Šelda ir Indrekas geriau paaiškintų, kaip atsirado temos, nes jie viską pradėjo. Aš savu ruožtu norėjau įterpti temą „Likimai“, nes radusi fotografių darytus vaikų portretus pastebėjau, kad tarp jų yra žymių, tikrai įsimintinų žmonių ir pasakotinų istorijų apie sudėtingą laikmetį: okupaciją, žudynes, tremtį, emigraciją.

Š. P.: Teminės salos atsirado ne tik tam, kad galėtume daugiau papasakoti apie ankstyvąsias fotografes, bet ir tam, kad pakomentuotume patį tyrimą. Nes ne viską galima pakabinti ant sienos, daliai dalykų reikia paieškoti rodymo formos. Kai kurie pasirinkimai labai akivaizdūs, pavyzdžiui, „Ateljė“. Daugelis fotografių turėjo studijas ir fotografija joms buvo verslas. Arba „Aukštuomenė“ – pirmiausia fotografija buvo prieinama būtent kilmingoms moterims, labiau pasiturinčioms, kaip pramogos (kasdienybės fiksavimo) forma. O „Fantomai“ jau komentuoja tyrimą: kai randi kažką, bet nežinai, ar ten tikrai moteris, ar tikrai fotografė, tačiau yra faktų, požymių, galimybių, bet dar neįmanoma tiksliai nustatyti, įrodyti, tačiau ir ignoruoti nebeišeina.

Indrekai, tyrimas yra labiau istorinis, nors ir siejasi su meno / fotografijos istorijos pasakojimu, su visa vizualine kultūra apskritai. Vis dėlto jį pristatote meno erdvėse, leidyklose. Dėl istorijos ir meno santykio daliai publikos kyla percepcijos klausimų. Kaip manai, kaip geriausia suprasti galutinį rezultatą?

Indrek Grigor: Šelda jau minėjo, kad ji nėra fotografijos istorikė, aš irgi nesu, aš net ne istorikas, o semiotikas. Mes neturėjome žinių, bet ėmėmės projekto ir mums teko dairytis metodų galimiems iššūkiams. 2021 m. rengdami parodą patyrėme tikrų meno istorikų išpuolių, kad dirbame neteisingai, todėl viską pavertėm meno paroda. Į 2025 m. parodą įtraukėme tris šiuolaikines autores (tai Marge Monko, Goda Palekaitė, Diāna Tamane). Tada jau viskas galima. Dar mums yra žinomas toks terminas kaip meninis ar kuratorinis tyrimas. Manau, čia kaip tik tai ir yra – kuratorinis tyrimas. Mokslinio teksto struktūra turi savo taisykles, o čia medžiaga, kuriai reikia daugiau galimybių. Labai šaunu, kad fotografijos specialistų simpoziume mūsų tyrimas nebuvo nušvilptas, o kaip tik juo susidomėta, projektas išsiplėtojo.

A. N.: Senoji fotografija irgi nėra mano sritis, nesu ta, kuri daugiausia dirba archyvuose. Bet jūsų parodoje Tartu man patiko šviežias, platesnis žvilgsnis į fotografiją, kaip į vizualiosios kultūros dalį, taip pat jūsų sudarytos fotografinės tipologijos, kuriose galime įžvelgti sąsajų su šiuolaikine fotografija.

Čia norėčiau įsiterpti su savo įžvalga. Mano nuomone, knyga atsako į dabar jau klasikinį dailės istorijoje Lindos Nochlin klausimą, kodėl nebuvo didžiųjų moterų menininkių (pratęskime – fotografijos srityje Baltijos šalyse), dviem būdais. Pirma, jų tikrai buvo. Negana to, buvo milžiniškas potencialas – tą liudija nuotraukos, sėkmės istorijos, svarbūs apdovanojimai, statusas visuomenėje. Antra, nebeliko dėl istorinių priežasčių. Fotografių asmeninės istorijos (jos deportuotos, nužudytos, uždraustos, neteko teisių, neišsaugotas palikimas, atmintis) pasakoja, kodėl ir kaip tas potencialas buvo prarastas ir sunaikintas.

Be to, tyrimas labai akivaizdžiai paneigia keletą populiarių mitų: kad moterys fotografijoje pasirodė tik tada, kai ji tapo techniškai paprasta, ir kad sovietmečiu buvo lyčių lygybė. Fotografijos aušroje ji buvo sudėtinga ir norinčiųjų ja užsiimti netrūko. Moterys fotografavo, retušavo, atidarydavo ateljė. Šimtai vardų. Na, o sovietmečiu, nelikus laisvosios rinkos, kai galima konkuruoti realiai, vyrų dominuojama sistema tvarkėsi žiūrėdama savo privilegijų ir naudos. Surinkti faktai, fotografių interesų įvairovė keičia viską. Keičia istorijos ir meno istorijos naratyvą. Gal pasidalintumėt, kokia kiekvieno jūsų svarbiausia įžvalga šioje kelionėje?

I. G.: Man buvo netikėta, kai supratau, kad anuomet fotografija praktiškai buvo moterų darbas. Kad ir kur žiūrėsi, atrodo, jog daugeliu atvejų šioje srityje dirbo būtent moterys. Net jei fotografijos salono savininkas vyras, dirba moterys. Asistentės, fotografės, retušuotojos, dažnai ir savininkės, perėmėjos. Nesvarbu, kad ant nuotraukos savininko antspaudas.

Š. P.: Man buvo labai įdomu, kaip fotografės kūrė pasakojimus apie save fotografuodamosi, eidamos nusifotografuoti. Man rūpi šeimos ryšiai, kelias, kaip tampama fotografe. Tačiau labiausiai didžiuojuosi svarbaus šaltinio ir istorijos atradimu: tai Latvijos fotografijos draugijos albumas. Apie jį buvau skaičiusi, bet radus originalą Akademinėje bibliotekoje daug kas išaiškėjo. Bibliotekininkės stebėjosi, kad niekas juo nesidomi, bet niekas ir nežinojo, kad jis čia yra. XX a. pradžioje Latvijos fotografijos draugija buvo labai svarbi kaip burianti organizacija, per ją galima buvo tobulintis, dalyvauti vietinėse ir tarptautinėse parodose, konkursuose ir taip toliau. Organizacija net leido žurnalą, turėjo moterų komitetą, organizavo kursus. Albumas sukurtas 1908 m. ir jo tikslas buvo susižinoti tarp savęs. Albumas persiunčiamas narėms, jos įklijuoja pasisekusias nuotraukas, aprašo jas ir perduoda kitai fotografei. Taip albumas apkeliavo pirma Rygą, o vėliau pasiekė ir atokesnes vietas. Fotografės galėjo matyti, kaip kas dirba, dalintis vaizdais, žiūrėti originalus. Aš ieškojau vienos iš mūsų Sidabro merginų ir radau ją, bet ne tik. Vėliau šia informacija pasidalinau su pradžioje minėta Katrīna Teivāne, ji susidomėjusi parašė plačiau apie šį albumą.

A. N.: Kai mane pakvietė prisijungti, paklausė, ar rasiu septynias fotografes ir kiekvienos jų po septynias nuotraukas. Klausimas privertė susimąstyti. Kelias tikrai žinau, o kaip toliau? Archyvai lyg ir yra, bet kas juose? Žinojome Domicelę Tarabildaitę-Tarbildienę, Veroniką Šleivytę, Pauliną Mongirdaitę, o kitos tik girdėtos. Mano studentė Laura Žūsinaitė, rašiusi darbą apie ankstyvąsias fotografes, suskaičiavo, kad dešimt procentų visų fotografų Lietuvoje buvo moterys. Gal dabar tas procentas būtų dar didesnis. Muziejuose vykstant skaitmeninimo procesams, vaizdų ima atsirasti, tereikia įsijungti specialų filtrą. Vieną kokios nors fotografės darbą randi viename muziejuje, kitą – kitame.

Taip man pasisekė su Antanina Lauciene. Ji tarpukariu buvo garsi fotografė, abu su vyru dirbo policijoje, todėl per okupaciją buvo represuoti, o jų vaizdai dingę ar tyčia sunaikinti. Kazys Laucius buvo suimtas ir nužudytas, o Antanina ištremta ir, ko gero, šioje istorijoje galėjo likti tik kaip vaiduoklis – jos nuotraukų reprodukcijų galime pamatyti tarpukario žurnaluose, bet originalių atspaudų ar negatyvų nedaug. Tačiau kai Nacionalinis M.K. Čiurlionio dailės muziejus suskaitmenino gautą skautų archyvą, radau lygiai septynias Laucienės darytas skaučių stovyklos nuotraukas. Margarita Matulytė buvo parašiusi apie Laucių ir jau žinojau, kad Lietuvos ypatingajame archyve yra Lauciaus byla. Joje esama šiek tiek informacijos apie Antaniną. Mat Kauno regioniniame valstybės archyve radau Laucienės pasą su portretu, bet ranka rašyta jos mergautinė pavardė internete buvo transkribuota klaidingai, todėl atrodė, kad tai kitas žmogus. Byloje rasti duomenys leido pasitikslinti ir įsitikinti, kad pirmą kartą matau Antaninos Laucienės veidą. 

Kuri kūrėja, istorija labiausiai jus įtraukė?

Š. P.: Man labai patinka Emīlija Mergupe. Apie ją dar nėra daug duomenų, bet iš to, kas žinoma, aišku, kad ji labai šauni. Tvirto charakterio, itin sumani, revoliucinga, turėjo slapstytis, todėl ne taip paprasta apie ją sužinoti daugiau. Galėčiau paminėti ir daugiau autorių.

I. G.: Anna Kukk – štai ji nusifotografavo su šunimi kažkur prie Kinijos sienos Zėjos mieste (Rusijos giluma, Amūro sritis). Kaip ji ten atsidūrė? Iš pradžių sumanė mokytis Vokietijoje. Metus keliavo po Vokietijos miestus, grįžo į Estiją. Tada jau rašo atviruką nuo Baikalo ežero pakeliui į Zėją... Ji keliauja Sibiro geležinkeliu, kuris iki galo dar nepastatytas. Po to vėl keliauja atgal į Vokietiją, planuoja įkurti studiją lyg Italijoje, bet įkuria Novosibirske. Tūkstančiai kilometrų... Tokie polėkiai svaigina ir įtraukia.

A. N.: Lietuvos kontekstas šiek tiek skiriasi, nes mes nemažai esam patyrinėję bent jau menininkių fotografiją, yra išleista knygų. Bet tyrimo kontekste man naujai nušvito Aleksandra Jurašaitytė. Žinome, kad ji fotografavo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarus, tačiau rašydama jos biografiją daug geriau supratau jos vaidmenį istorijoje. Jurašaitytės sudarytas Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti albumas nepaprastai vertingas. Jo įspūdingas dydis, tekstai prancūzų ir anglų kalbomis, nuoseklus fotografinis pasakojimas apie draugijos veiklą, liudijantis, kaip gerai tie lietuviai tvarkosi, rūpinasi žmonėmis, organizuojasi, perša versiją, jog albumas galėjo būti naudojamas argumentuojant naujų valstybių kūrimosi procesą kontroliavusioms Antantės šalims, kad Lietuva gali būti nepriklausoma nuo Lenkijos ir Rusijos valstybė. Spėju, kad nedidelis būrelis aktyvių Vilniaus lietuvių, jau seniai puoselėjusių valstybės atkūrimo idėją, paprašė Jurašaitytės sukurti šį albumą kaip vaizdinį įrodymą. Fotografė taip pat pasirašė kolektyvinį Vilniaus moterų laišką, kritikuojantį organizatorius, kad į Lietuvių konferenciją, vykusią 1917 m. rugsėjį, nebuvo pakviestos moterys ir taip nušalintos nuo valstybės atkūrimo darbų. Vėliau Jurašaitytė ištekėjo už turtingiausio iš signatarų ir liovėsi fotografuoti, nes jai tiesiog nebereikėjo dirbti.

Gyti, visų pirma sveikinu su gražiausios knygos meno knygų kategorijoje apdovanojimu (apie kurį tik ką sužinojome). Man ypač patiko šrifto nepilnas atvaizdavimas prie autorių vardų, jis labai atitinka knygos medžiagą, kuri tik skleidžiasi. Kokia buvo patirtis kuriant šios knygos išvaizdą?

Gytis Skudžinskas: Nelabai daug laiko praėjo, sunku įvertinti, nes įdedi visą save, patiri ir frustracijos, kol ieškai, kad ir tau tiktų, ir sudarytojams. Gal po kurio laiko bus aiškiau. Tai, jog knyga laimėjo meno leidinių kategorijoje, man labai įdomus nuotykis, nes pernai mėginau pateikti knygą į fotografijos kategoriją, tačiau komisija nusprendė, kad ją reikia perkelti į meno. Šiemet jau ketinau teikti knygą į mokslinių ir dalykinių knygų kategoriją, bet komisija vėl nutarė, kad čia meno sritis. Ačiū už sveikinimus ir komplimentą, viską gerai perskaitėt.

Ką dar norėtumėte pridurti?

Š. P.: Turbūt svarbu apibendrinti, kad projektas lieka atviras tolesnėms plėtotėms ir jų tikrai bus. Bus paroda Latvijoje (Cesyse, Rygoje), galbūt Švedijoje. Tyrimas įkvepia straipsnius ir t.t. Esu dėkinga visiems projekto rėmėjams ir palaikytojams, muziejams, kurie kvietė ir leido išplėtoti tyrimus, taip pat šeimoms, kurios dalinasi savo archyvais.

I. G.: Pasinaudosiu proga paminėti mėgėjų kolekcininkų, vietos tyrėjų įnašą. Nemažai nuotraukų čia pakliuvo iš „eBay“ platformos, o tie, kurie tyrinėja savo krašto istoriją, kartais išvis tampa neįkainojami. Todėl noriu padėkoti jiems ir paskatinti tęsti darbus.

Knyga išleista anglų kalba. Sudarytojai ir tekstų autoriai Indrek Grigor, Šelda Puķīte, Agnė Narušytė. Dizainą kūrė Gytis Skudžinskas. Išleido „NoRoutineBooks“ (Vilnius, spausdino UAB BALTO print. Tiražas 500 egz.). Leidinys išleistas bendradarbiaujant su LNDM Nacionaline dailės galerija, Tartu dailės muziejumi (Estija) ir „WunderKombinat“ (Latvija).