Per dulkes į žvaigždes

Patekti į galeriją „Namukas“ neįprasta, tokia ir pati galerija. Užlipusi surūdijusiais laiptais paspaudžiu skambutį. Laukiu, kol kas nors atidarys duris iš vidaus, bet ne – ateina moteriškė iš priešais esančios Justino Vienožinskio dailės mokyklos, atrakina duris ir įleidžia. Įjungusi šviesas išeina, palikusi be priežiūros ar instrukcijų. Vaiduokliškame namuke lieku viena, kaip filme, kuriame pati esu scenarijaus autorė ir aktorė. Klaidžioju po erdvę, kuri man laikinai patikėta. Randasi lengvas atsargumas: kaip elgtis svetimuose namuose?

Lieku viena su praeities pėdsakais, gyvenimą menančiais ženklais ir su Mantės Eleluetos kūriniais, laikinai prisiglaudusiais šiame name. Šiek tiek nejauku, bet kartu intymu, nes namukas tikras, su savo nuovargiu, sluoksniais bei istorija. Trupantis tinkas, padūmavę kampai, sienų randai, šviesoje išryškėję „apgamai“ čia yra lygiaverčiai ekspozicijos elementai. Mantės kūriniai neuždengia šio nykimo, o į jį įsilieja.

Turą po namuką pradedu nuo kambario, esančio kairėje, nuo trijų kūrinių serijos, negavusios pavadinimo, tačiau juos būtų galima priskirti menininkės keletą metų vykdomiems „Dulkeoidų“ tyrimams. Serijoje nuotraukų fiksuojamos užmarštį liudijančios dulkės, atplaišos, smulkūs fragmentai, kažkada buvusių medžiagų likučiai, dabar jau be aiškios kilmės. Visa tai ištraukta iš savo įprasto nepastebimumo ir tiek išdidinta, kad tampa savarankiškais objektais, kalbančiais apie tai, kas nubyrėjo, nusėdo ar liko po kažko. Tamsiuose paviršiuose išvystu ir savo atspindį, lyg būčiau dar vienas sluoksnis dulkių mikrokosmose.

Tai, kas paprastai lieka paraštėse, parodoje pastatoma dėmesio centre ir virsta pagrindiniu veikėju. Šis jautrumas smulkmenai taip pat ryškus kitame kambaryje eksponuojamame „Momente“. Iš pradžių matai tik tamsų, tuščią paviršių. Bet priėjus arčiau galima įžvelgti daleles. Dulkės ant neišryškėjusio polaroido ima panašėti į žvaigždynus tamsiame danguje. Pagaunu save skaičiuojančią krintančias žvaigždes. Pagalvoju apie byrantį tinką – tą patį motyvą, tik visai kitoje skalėje. Lengva romantizuoti, bet iš tiesų tai kiek asketiškas veiksmas: leisti materijai tiesiog būti matomai. Momentas išsitempia, virsta lėtu kaupimusi, vykstančiu po vaizdo ar jo neišryškėjimo.

Fone nugirstas garsas pakviečia į kitą kambarį, į „Studio nebulae“. Nuėjus ten pasirodo, kad jis sklido iš ventiliatoriaus, tapusio parodos garso takelio kūrėju. Jis įveda į judėjimą, oras ir dulkės jame cirkuliuoja, kažkas nuolat juda, net jei to nematai. Tai susisieja su vaizdiniais menininkės darbuose. Fotografijose užfiksuoti fragmentai iš skirtingų dirbtuvių atrodo beveik vienodai svetimi – aiškiai nebeskiri stiklo nuo metalo ar medžio. Viskas suvienodėja iki dalelių, bendro materijos lygmens ir ima atrodyti tarsi to paties proceso dalys.

Nuotraukos eksponuojamos taip, kad primena atskirus, erdvėje pakibusius vienetus. Kiekvienas vaizdas funkcionuoja kaip savarankiškas darinys, tarsi mažas kūnas su savu gravitaciniu centru. Tarp jų lieka tarpai, pauzės, leidžiančios klaidžioti tarp atskirų elementų. Eksponavimo būdas suponuoja idėją, kad nėra vieno centro, visumos, kurią galėtum aprėpti išsyk. Vietoj to – daug smulkių, savarankiškų komponentų, egzistuojančių greta ir priklausančių nuo vienas kito. Jie kaip ir dulkės – atskiros, bet visuomet kaupiasi, jungiasi, virsta didesniais kamuoliukais. Fiksuojami elementai išties primena kosminius kūnus. Sunku nuspėti mastelį ar kilmę, todėl slystama į neapibrėžtumą. Regi kažką tarp medžio skiedros ir meteorito; metalo gabalėlio ir asteroido; tarp medžiagos likučio, gulinčio dirbtuvėje, ir to, kas galėtų skrieti už keleto šviesmečių nuo mūsų. Lyg žiūrėtum ne į medžiagų pėdsakus, o į kažką, kas dar tik formuojasi arba jau byra.

Mantės Eleluetos darbai vizualiai kontrastuoja su erdve, jos koloritu: tamsūs fonai, kruopščiai atrinkti elementai, klinikinis ryškumas sukuria disonansą tarpinėje būsenoje skęstančiam „Namukui“. Vis dėlto paskutiniame kambaryje atmosfera intymiausia. Čia kontrastas susilygina, nebelieka aiškaus skirtumo tarp kūrinio ir erdvės. Išdidinta odos fotografija tampa paviršiumi tarp kitų paviršių. Persišviečiantis audinys ir oda jame, poros, plaukeliai rezonuoja su erdve, kurios sienos suirusios, vietomis atsivėrusios iki karkaso, lubos išpintos, tarsi oda be epidermio. Ne visai aišku, kur kūnas, o kur architektūra – viskas pinasi į vieną audinį.

Tuomet audinys išsisklaido į mažesnius fragmentus – atvirukus, iliustruojančius pavadinimą „Linkėjimai iš šio kūno“. Tik vietoj miestų vaizdų (kaip įprasta matyti suvenyrų parduotuvėje) – kūno peizažai. Raukšlės, linkiai, apgamai, bamba, tatuiruotės, smulkūs odos nelygumai iš arti atrodo ne kaip kūno dalys, o kaip reljefai, paviršiai, teritorijos, kuriose galima paklysti. Atvirukas visad kalba apie atstumą, tai, kas yra „čia“ ir siunčiama „ten“ (arba priešingai). Šiuo atveju „čia“ yra kūnas. Išskaidomas, padalijamas į fragmentus ir išleidžiamas cirkuliuoti. Gali pasiimti, išsinešti dalį šio paviršiaus su savimi. Vis dėlto keista rinktis atvirukus su kūno, niekada neregėto realybėje, dalimis. Tarsi bandytum pasisavinti tai, kas tau nepriklauso.

Kiekvienas „Namuko“ kambarys skirtas atskiram kūriniui. Keturi kambariai – keturi susidūrimai su tuo, kas dažniausiai slepiama, praleidžiama ar glūdi kampuose. Mastelis išsikraipo: oda atrodo kaip peizažas, paviršius – kaip erdvė, tai, kas buvo mažas fragmentas, – kaip sunkiai aprėpiama sistema. Ši mikro-makro žaismė neįpareigoja, veikiau ji tarsi lengvas, žaismingas perstūmimas. Išeinu įtardama, kad gal tie kampai, kuriuos paprastai ignoruoju, yra vietos, kur viskas iš tikrųjų vyksta, kur dulkės šoka man nepažįstamus šokius ir rezga man nesuprantamus planus.

Paroda veikia iki kovo 29 d.

Galerija „Namukas“ (Tremtinių g. 4, Vilnius)