Autorius: Emilija Lipska
Emilija Lipska
Per dulkes į žvaigždes
Mantės Eleluetos fotografijų paroda „Intymios begalybės“
Patekti į galeriją „Namukas“ neįprasta, tokia ir pati galerija. Užlipusi surūdijusiais laiptais paspaudžiu skambutį. Laukiu, kol kas nors atidarys duris iš vidaus, bet ne – ateina moteriškė iš priešais esančios Justino Vienožinskio dailės mokyklos, atrakina duris ir įleidžia. Įjungusi šviesas išeina, palikusi be priežiūros ar instrukcijų. Vaiduokliškame namuke lieku viena, kaip filme, kuriame pati esu scenarijaus autorė ir aktorė.
Emilija Lipska
Tarp šaknų ir sparnų
Apie Vytenio Buroko parodą „Nežinomybės sodai“
Tekstą pradedu rašyti nupjovusi žolę – šįkart ši užduotis atiteko man. Tai pirmoji mano nušienauta veja – iki šiol tas darbas buvo tarsi vyriškas ritualas, dažniausiai tenkantis broliui. Šiandien su žoliapjove rankose mąstau apie sodą – ne tik kaip fizinę erdvę, bet ir kaip idėją, kuri nuolat kinta. Atlikusi lauko darbus, fiziškai nurimusi, net kiek apsivaliusi nuo skubos, pajuntu, kad galiu pradėti galvoti apie miestą ir sodą.
Emilija Lipska
Atleiskit, bet vis tiek apsikroviau
Apie Dominyko Sidorovo parodą „Convoi Exceptionnel“
Aplinkiniai man dažnai sako: „Neapsikrauk.“ Puikus patarimas, kuris tarsi mantra išsprendžia visas gyvenimo problemas: vos tik pajunti, kad kas nors sunku, užsimerki, tris kartus sušnabždi „neapsikrauk“ ir... viskas dingsta! Darbų krūva? Neapsikrauk. Kambaryje užsiveisęs pelėsis netrukus taps ligos priežastimi? Neapsikrauk. Egzistencinė krizė? Aišku, neapsikrauk.
Emilija Lipska
Pažįstamų formų beieškant
Apie Benedikto Marijos Žuko tapybos parodą „Vilniaus vaikai“
Abstrakcijos tyrinėjimas ir interpretacijų kūrimas nukelia į vaikystę, kai su močiute ar draugais stebėdavome debesis ir bandydavome surasti pažįstamas formas: drambliukus, paukštukus ar jų plunksnas, katinus su kepurėmis, ryklius. Įžiūrėdavome ir fantastinius padarus ar neaiškius siluetus, kurių kontūrai keitėsi su kiekvienu vėjo gūsiu, ištirpdavo, vos tik bandydavome parodyti savo „laimikį“ kitiems.
Emilija Lipska
Atminties atimtis
Bartoszo Frątczako fotografijų paroda „Ištrynimas“
Ištrinti galima daug ką: pieštuku ne vietoje nubrėžtą liniją, seną gėdingą įrašą iš feisbuko sienos, nereikalingus failus ar net istoriją. Tik kyla klausimas, ar šis veiksmas iš tikrųjų reiškia pabaigą ir užmarštį. Paliekama tuštuma, tačiau prisiminimai taip pat lieka, kartais šmėkščiodami ir vis primindami, kad glūdi kažkur atminties saugyklose. O trauminiai atsiminimai išlieka itin ilgai ir persiduoda kitoms kartoms. Ar įmanoma ištrinti arba falsifikuoti istoriją, kad nebeliktų nė vieno priminimo apie nepatogius praeities įvykius?
