Sapnų invazija mieste

Sapno ištakos

Toną duoda Monikos Krikštopaitytės kuruota paroda „Suaugę sapnai“. Bendri sapnai, suaugę į keistus padarus, susiviję į pluoštus, susiraizgiusius krūmynus, vienas kitame dingstančius ir kažkur kitur vėl išnyrančius kūnus. Sapnuojami, kai kažko ilgu ar norisi sprukti nuo vis baisesnės tikrovės. Nuo karo ir nuo išdavystės. Nuo sėlinančios nelaisvės. Į sapną įsitveri, kad atlaikytum nerimo cunamį. Taip ir sprukau vieną dieną aplankydama tris Vilniaus parodas. Nebūtinai jų tema – sapnas. Bet sapnai gali viską susieti, prijungti mitus ir sakmes, tikėjimo nuotrupas, ką tik blykstelėjusias tarp bažnyčios bokštų ir tuoj pat užgesusias. Galiausiai iš visų parodų liks tik nuotraukų srautas socialiniuose tinkluose ir keletas kruopščiai parinktų žodžių laikraščiuose. Dokumentai ir prisiminimai neatitiks patirties tirščio, nesugrąžins to, kas buvo, bet vis tiek verta. Sapnai pasakojami, nors jų niekas nesiklauso – kam rūpi savaiminiai, netvarūs smegenų dirbiniai?

Migrantai – išoriniai ir vidiniai

Vytauto Kasiulio dailės muziejus, žinia, skirtas diasporai. Parodoje „Suaugę sapnai“ pristatomi du svetur gyvenantys menininkai – Alina Melnikova ir Adomas Danusevičius. Bet ar jie tikrai yra svetur? Gyvenant šiuolaikiniame pasaulyje visi yra čia, pasiekiami pirštu braukiant per ekraną. Ir kartu jie –  tokie pat „vidiniai“ migrantai kaip šalia mūsų, Vilniuje, gyvenančios dvi Eglės – Kuckaitė ir Gineitytė. Pirmoji nusibastė į Filipinus ir ėmė sapnuoti saturnes, girdančias žmones pienu, žvaigždžių ugnyje gimstančias hibridines dievybes. Ji matė, kaip „Dūšia gėrėsi į kūną“. Tuos sapnus atkūrė potėpių plaušeliais – pro juos prasišviečia netikrumo eteris. Antrajai pakako pasivaikščioti po botanikos sodą, pasiklausyti botanikės Reginutės pasakojimų, ir dūšia susigėrė į minkštą medžio kamieną. Tada ėmėsi darbo daugiaspalvis pieštukas – patirties banalumą išsklaidė visomis vakaro spalvomis. Šalia medžio rymančio žmogaus figūra tapo pavakarės misterijos stebėtojų alter ego. O žolė, menininkės teptuku užfiksuota mažytėse drobėse, atvirto į pasąmonės džiungles – tokia ji ir buvo prieš milijonus metų mums, dar gyvybės pirmuonims.

Paroda lyg ir nekonstruoja nuoseklaus pasakojimo – čia nesužinosi naujų faktų, nepasikartosi istorinių įvykių, neišgyvensi svetimų dramų. Intelektualaus žongliravimo konceptais, apgaulių dešifravimo irgi neprireiks. Pakaks pasiduoti vizijoms, bendrauti su sapnuose regėtais ar išgalvotais personažais. Kad niekas neblaškytų, švelniai apšviestos drobės rikiuojasi lyg miegamojo prieblandoje. Melnikovos išnarstyto kaparėlio smaragdas puošia širmą, už kurios nusirengia menamas kūnas – kad paskui pasirodytų kaip „Pavasario vaikis“, prisidengęs lytį vaiskiai sužaliavusių augalų kuokštu. Iš geidulio leipsta ir Danusevičiaus nulipdytos kriauklės, riebiais potėpiais ant drobės išraizgyti pusiau augaliniai padarai. O kai nuo patirtimis tviskančio pasaulio menininką uždarė karantinas, jo spalviklis iš atminties traukė veidus kaip tapatybės kaukes, nesunkiai nusiimamas, sunkiau pripažįstamas. Prietemoje, kaip ir sapne, gali virsti, kuo nori, – įsigauti į Gineitytės iš nugaros tapomus žmonių siluetus ir gėrėtis pilnatimi, nuaidinčia naktiniu dangum. Kad įspūdis būtų tikresnis, mėnulis atsispindi ir grindų ežere – tai „saulės vaiduoklis“, sako islandų rašytojas Sjónas.

Išeidama atgal į vakarėjantį Vilnių išsinešiau sapno užkratą. Daugiasluoksniame miesto fone mainėsi figūros – ne-žmonių, ne-gyvūnų, ne-augalų, be paliovos persikraustančių vienas į kitą, ragaujančių vienas kito buvimą, prisimatuojančių spalvas ir formas. Pastatų sienas ardė žėruojantys potėpiai ir apgaulingai vienspalvio pieštuko brūkšniai, bažnyčių voliutos virto gosliomis kriauklėmis, balkonų turėkluose iškalinėtos geležinės gėlės – intymų gyvenimą dengiančiomis jausmo išvaržomis. Ir praeiviai atrodė tokie dar tik besiformuojantys, gimstantys iš saturnės, prariję žvaigždes, persiimantys saulėlydžio liepsnomis.

Kur skuba lapė?

Tiesiog akyse besirandančios ir kintančios personažų formos įtraukė į „suaugusių sapnų“ orbitą ir Dainiaus Liškevičiaus parodą „Judantysis“. Menininkas turėjo galvoje ką kita – „sakralaus ir sekuliaraus pasaulių persidengimą šiuolaikinėje kultūroje“. Bet į galeriją „AV17“ kviečia plakate palei vitrinas šmirinėjanti lapė. Ką ji čia veikia?

Tiesaus atsakymo parodos tekste nerasi. Vietoje įžangos menininkas pasirinko citatą iš Sjóno sakmės „Baldras, Šešėlio sūnus“: „jeigu elektra yra statybinė visatos medžiaga, šviesa yra jos apreiškimas“. Sakmėje gana bjauraus būdo pastorius medžioja žydrąją lapę, bet šūvio garsas sukelia sniego laviną. Iš po sniego kyšo tik jo petys ir galva. Vėl pajudėjusios lavinos nuneštas į olą po ledu jis pamato, kad lapė atgijo ir išsilaižė žaizdas. Pasiūlo jai padiskutuoti apie elektrą. Elektra, išgaunama trinantis atomams – Dievo branduoliams, judintų  mašinas, kurios spjaudytų mėsos kukulius ir garstyčias, sako pastorius. Tai būtų nesąmonė. Bet, paprieštarauja lapė, tai reiškia, kad elektra atneštų Dievą į kiekvienus namus. Nukreipęs dėmesį plepalais apie nieką pastorius lapę papjauna, apsivelka jos kailį ir virsta šešėliu Baldru – katino ir lapės palikuonimi. Lapė bėga, nešventas šventikas vejasi, kartais jie apsikeičia vaidmenimis. Gerieji atveria savo blogąją pusę, blogieji – gerąją. Niekas nėra savaime suprantama ir akivaizdu. Kad įsikirstum, turi beveik mirti ir leistis į mito košmarą. Persikūnyti. Taip tarsi įgyvendini Ovidijaus „Metamorfozių“ ištarmę, užrašytą medinės dėlionės, kurią saugojo Dauno sindromą turinti moteris, pirmoje dalyje: omnia mutantur – nihil interit – viskas kinta, niekas nepražūva. Mirusieji nepalaidojami, tik bastosi po žemę laukdami progos pulti – ar pasiduoti. „Gerai nešta našta tampa šviesa“ – tai užrašas antrojoje dėlionės dalyje. Sujungus abi dalis susidaro karstas.

Nuklydau. Iš kelio išvedė medžiojama plakato lapė. Bet kur vedė tas kelias? Į sacrum, į profanum?

Net moksliškai tyrinėjant visatą mintis vis nuslysta šaltais metodo paviršiais ieškodama šventumo – nedalomo, nekintamo, patikimo. Net kasdienybės kamšatyse stringantis miestas vis pakelia akis į dangų ieškodamas tų karštligiškų judesių prasmės. Kartais jos iliuziją suteikia šeima, darbas, išsikelti tikslai. Paguodžia žodžiai, griausmingai skelbiami iš sakyklų. Šventumas užkonservuotas šaltose ertmėse, apsaugotas šimtmečių tvirtybę žadančiais mūrais. Bet iš tiesų jie nuolat gūra, trupa jų porėti paviršiai, o dar atvyksta svetimi ir iš viso sugriauna, sulygina su žeme, kad pastatytų kažką visai kita, sacrum pakeistų profanum, kurio vis negana. Bet tada vėl prireikia ryšio su kosmosu, pritrūksta šviesos, ir išskobiama ertmė ateities šventovei.

Mėgindamas atskleisti amžiną virsmą vieno kitu ir atgal Liškevičius galerijos erdvėje steigia slaptą bažnyčios planą – čia buvusios ar galėjusios būti, nesvarbu. Jos kontūrus žyminčios altoriaus baliustrados juda – viena sukasi aplink savo ašį, kita važinėja pirmyn atgal. Galerijos kambariukų sienos neleis jų pamatyti kartu ir judėjimas atrodys chaotiškas, gal net pavojingas – žiūrėk, kad neatsidurtum toms medinėms konstrukcijoms ant tako. Bet žvilgsnis iš aukštybių (jo regą atvaizduoja ant popieriaus lapo nubraižytas planelis) stebėtų dvi viena kitai prieštaraujančias laiko trajektorijas: ciklišką ir linijinę. Prieštaraujančias, nes cikliškas, į save užsisukęs gamtos ir tikėjimo ritualų laikas neigia istorijos, galbūt vedančios į apokalipsę, paskutinį teismą ir išganymą, laiką. Abiem būdais vienu metu judančios kultūros nesutaria pačios su savimi, nes gyvena pagal prieštaringus pasaulėvaizdžius. Kryptingiems istorijos kūrėjams ratu besisukantys gamtos garbintojai, jos ciklais gyvenantys žemdirbiai, religinių ritualų kartotojai nesuprantami – ir atvirkščiai. Bet menininkas tarsi liudija: abu požiūriai yra tos pačios pasaulio konstrukcijos elementai, tik reikia pasistengti apčiuopti jų slaptąją sąsają. O kad ji egzistuoja, patvirtina prieangyje stovinčios dvi kolonos, dangų ir pragarą jungiančios ašys.

Jos medinės. Kaip ir baliustrados. Tik atkreipusi dėmesį į medžiagą įsisąmoninu, kad šie architektūros elementai išsaugojo savo gamtines ištakas. Ornamentai – stilizuoti augalai, kultūra paversta gamta, neišsižadanti savo cikliškos prigimties, įtraukianti į savąjį sukimąsi ir miestą su savo istorijomis bei pažangos vizijomis. Ir nepaliekanti likimo valiai lapės. Nežinia, iš kur ji čia atsibastė, bet jai šio menamo statinio prieangyje padėtas vaškinio viralo dubenėlis. Galbūt atbėgs iš plakato naktį, kai niekas nematys. Pro vitrinas, pro nustebusią katę, pro durų plyšį. „Tampi amžinai atsakingas už tą, kurį prisijaukinai“, – sakė kita lapė Mažajam Princui. O jis vis tiek ją paliko ir leidosi ieškoti savosios rožės. Bet rado lakūną ir gyvatę, kurios mirtini nuodai jam padėjo grįžti namo. Dar viena niekur nenuvedusi kelionė. Nors pradžioje lyg ir buvo tikslas. Matyt, svarbiausia – judėti. Tiesiog judėti.

Mobilus Vilniaus sapnas

Virginijus Kinčinaitis tiesiog juda. Kad būtų įdomiau, palieka mobiliografijos pėdsaką. Šįkart ant galinės LDS galerijos sienos nusidriekė Vilniaus fragmentų mozaika – dešimtmečių blyksniai, sujungti tarsi į laiko juostą. Bet laikas čia ne nuosekliai „teka“ iš praeities į ateitį, o trūkčioja žagsėdamas prisiminimais. Štai dabartis, skriejanti paspirtuku lygutėliai perklotais šaligatviais. Beveik kosminis miestas iš ateities žurnalų puslapių. Kinčinaičio mobilusis telefonas iškerpa fragmentą nukirsdamas ryšius su istoriniais kontekstais ir iš kasdienybės gelmių iškelia brangakmenį nugludintomis briaunomis. Štai stikliniai dangoraižiai, kristalizuojantys dangų. Šalia – akimirksnis iš praeities, kai jie dar tik buvo statomi. Tuomet jie atrodo lyg svetimos civilizacijos laboratorijos, nuleistos į nusiaubtos planetos peizažą. Kas čia sugriauta? Nebeišsiaiškinsi. Išrausta žemė prarado atmintį. O stiklinėse laboratorijose bus generuojama ateitis po mikroskopu tiriant homo sapiens ir homo sovieticus hibrido likučius, jungiant jų DNR gijas į naujus darinius.

Šias mintis perša kontrastuojantys blyksniai iš praeities, ties kuriais akis ilsisi nuo stingdančios geometrijos. Tarp susiraizgiusių krūmynų tyliai dyla griuvėsiai, praeities gyvenimų kratiniai, išversti į progreso šiukšliadėžę. Kurį laiką jie badys akis – lauksime tvarkdarių. Tie atvyks netrukus. Išvalys. Įsteigs dar vieną laboratoriją. Ir dar vieną. Kartais į jų stiklinius paviršius rikošetu atsimušęs žvilgsnis netyčia nukris į senamiestį – jis toks svetimas, atsivers lyg praraja. Kaip iš viso toks miestas buvo įmanomas? Jo mūrai ne stingdė, o apglėbė dangų, įsuko debesų minkštumą, šnarėjo mūriniais lapais ir žiedais. Vien tam, kad apačioje vaikštinėjančių žmogelių laikinoji būtis atrodytų prasminga, įsišaknijusi istorijoje, po kiekvieno kataklizmo atkuriama, tarsi ir kultūrai galiotų gamtinio ciklo logika. Arba karštligiškai besiblaškančio, persivelkančio tapatybes sapno logika, nes paroda juk vadinasi „Somnia urbana“ – miesto sapnai.

Blykst – ir vėl mobiliografija piešia dizaino, skilinėjančių statybų, langų, stulpelių, plastiko geometriją. O tuo metu baloje užmirštas skęsta žmogus. Jis nebegali pajudėti supančiotas po vandeniu jo kūną apraizgiusių įsipareigojimų, įstatymų, suvaržymų gijų. O gal tai tas bjaurusis pastorius Baldras, pardavęs savo dukrą su Dauno sindromu ir dabar nubaustas amžinybe klimato kaitos ištirpdytame ledyne? Virš vandens kyšo tiktai galva. Smegenis stingdo plonas, bet įsisenėjęs sniego sluoksnis. Jis užsimerkęs, kad būtų lengviau iškentėti akmens prakeiksmą. Sapnuoja miestą, po kurį šmirinėjanti žydroji lapė ieško katino, pavargėlius išganinguoju pienu girdo saturnės, kol žvaigždžių ugnyje gimusi dūšia ima gertis į kūną.

Sapno išvados

Sapnai būna be išvadų. Jie tiesiog nutrūksta, ir tiek. Nesvarbu, ar jau veržeisi sprukti iš košmaro, ar geidei toliau sapnuoti, kad sužinotum pabaigą. Taip ir čia – vienos dienos sapnas nutrūksta užmezgęs galbūt intriguojančios istorijos pažadą Vilniui. Šis sapnas mano. Jūsų bus kitas. Bet svarbu pradėti. „Suaugusių sapnų“ leistis atplėšiamam nuo blaškančių realijų ir likti mėnesienoje. Išsikeroti laike, įsišaknyti istorijose, kurias rašo ne tik valdovai, bet ir kiekvienas ieškojęs prieglobsčio, užsigeidęs prisijaukinti lapę, nepabūgęs atsakomybės ir paslapties.

Paroda „Suaugę sapnai“ veikia iki balandžio 26 d.

Vytauto Kasiulio dailės muziejus (A. Goštauto g. 1, Vilnius)

Dainiaus Liškevičiaus paroda „Judantysis“ veikia iki balandžio 16 d.

Galerija „AV17“ (Totorių g. 5, Vilnius)

Virginijaus Kinčinaičio paroda „Somnia urbana“ veikia iki gegužės 2 d.

LDS galerija (Vokiečių g. 2, Vilnius)

Vilniaus miesto savivaldybės finansuojamas projektas „Vilniaus parodų žemėlapis“