Nieko čia nėra?

Vien tik kraštovaizdis – be žmogaus – gali atrodyti tuščias. Bet ar tikrai čia nieko nėra?

Kraštovaizdžio nuotrauka gali būti banalus atvirukas, gali priminti apie konfliktą, netektį, (ne)išsipildžiusias svajas. Vaizdas gali traukti akį įstabiu gamtos grožiu, nauja patirtimi viliojančiomis erdvėmis, bet gali ir klampinti niūriuose būties beprasmybės apmąstymuose. Kartais žemės atvaizdas piešia vienišo keleivio vidinį peizažą, kai ėjimas veikia kaip meditacijos pratybos, o kartais jis nepriklauso niekam, nes yra stichijų sukurtas abstraktus darinys, net nesvetingas žmogui. Ir tai dar ne viskas, ką gali kraštovaizdžio nuotrauka, kaip liudija Margaritos Matulytės kuruota paroda „Kad ir pasaulio pabaiga“, veikianti Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje. Visas galerijos sales, kambarėlius ir koridorius užpildžiusi fotografijų gausybė, suskirstyta į aštuonis teminius segmentus, nebeleis kraštovaizdžio fotografijos atidėti į šalį kaip ne tokios aktualios, atitrūkusios nuo šiandien kamuojančių klausimų. Nes gamtos vaizduose sluoksniuojasi žmonijos praeitys, dabartys ir ateitys.

Žemės pradžia (ir pabaiga)

Kasdienybę jau keičianti ir vis nerimastingiau svarstoma klimato kaita kursto įsivaizduoti mūsų planetos būvį be žmonių – prieš gyvybės atsiradimą ar jai išnykus. Anksčiau tai rūpėjo gal tik tyrinėtojams ar fantastams. Dabar net įprastą kraštovaizdį vaizduotė nevalingai apnuogina – nubraukia miškus ir žoles, trobas ir elektros stulpus, kad pamatytum: štai kaip viskas atrodytų, jei liktų tik ledynų, vėjo ir degančių žemės gelmių kūryba. Tokius eksperimentus man primena Geistės Marijos Kinčinaitytės raudonieji kraštovaizdžiai. Jei pašalintum spalvą, galbūt matytum paprasčiausias kopas, krioklį, urvą ar vandenyno dugną. Bet raudona įprastą vaizdą įkaitina, tarsi Žemė jau virstų nesvetinga planeta. Gal ji panašės į nespalvotus Mėnulio mirėsius? Tačiau naktimis švytinčio palydovo slaptuose kanaluose įšaldytas senovinis vanduo saugo informaciją apie visatos pradžią. Šaltos ruplėto paviršiaus fotografijos oponuoja besilydančios Žemės gaivalui, bet abiejuose kraštovaizdžiuose joks biologinis kūnas negali gyventi. Dangaus kūnai – vieninteliai įmanomi subjektai. Raudona planeta prabyla pirmuoju asmeniu Kinčinaitytės filme „Telkinys“ (2020). Jos ertmėse kaupiasi malonumas ir skausmas, gelmėse dūksta jausmai, skatinantys vidines emocijų nuošliaužas. Ir nors pasakojama žodžiais, supranti: tai tik vertimas mums, plepiems Žemės padarams, o kosminių kūnų kalba bežodė.

Planetos likimo ir išlikimo klausimai vis kviečia prisiminti Vitalijaus Butyrino kūrybą. Jo fotomontažai įkvėpdavo sovietinės sistemos suvaržytus fotografus fantazuoti. Lietuvoje jis buvo vertinamas, tačiau niekaip netelpantis į jokias „mokyklas“ ar „estetikas“, todėl vis likdavo didžiųjų tendencijų aptarimo užribyje. Kartais Butyrino sukonstruoti erdvėlaikiai rimtiems kritikams atrodė per daug pasakiški (taip juos skaityti siūlė ir ciklo „Jūros pasakos“ (1976) pavadinimas), kartais – dirbtinoki, o cenzoriams – formalistiniai. Dabar jo „Terra incognita“ (1974–1976) atrodo lyg laiką pralenkusi vizija. Fotomontažas menininkui padėjo išryškinti danguje siautėjančias mitines būtybes, išgauti pirmapradę sriubą, kurioje maišosi, sūkuriuoja įvairialypė materija, įsivaizduoti civilizacijos pradžią, klestėjimą ir pabaigą. Fotografas tarsi matė visą planetos laiką. Tai nebuvo pasakos. Žemė tapo nežinoma, kai išsisklaidė ją gaubianti atmosfera ir vietoje dangaus atsivėrė juoda kosmoso kiaurymė. Ji nežinoma, nes nebėra kam jos matyti ir mąstyti.

Abipusę Žemės ir žmogaus priklausomybę išreiškia Kristinos Sereikaitės ciklas „Terra Humana“ (2011). Fotografija po fotografijos tarsi matai, kaip iš žemių, iš purvo ir dumblo iškyla žmogiškos formos, lipdosi kūnai. Jų paviršiai slidūs ir blizgūs, pavidalai per daug tobuli, dar neaplamdyti gyvenimo. Tai prototipai – sustingę it skulptūros. Bet suvoki, kad skulptorius – ne žmogus, o kažkas didingesnis, žmonių vadinamas dievu. Tačiau fotografijos sąstingis kuria laiko dviprasmybę – nesupranti, ar matai kūrybą, ar irimą, kūno virsmą vėl į dumblą, į dulkes. Bet gali būti, kad virsmo kryptis nesvarbi, nes žemė yra žmogiška, o žmogus – žemiškas. Kitokio būvio nėra kam įsivaizduoti. Panaši laiko dviprasmybė įsikuria ir Audros Vau fotovideoinstaliacijoje „Stagnacija“ (2013) – nuo vaikystės pažįstamos jūroje besimaudančių žmonių figūrėlės. Bet jie sustingę, o jūra banguoja, net ošia. Amžinoji jūra traukia mirtinguosius kaip jų laikinumą pranokstanti amžinoji duotis. Bet šioje instaliacijoje į jūrą įbridę kūnai irgi amžini, įšaldyti fotografijos, kuri čia liudija žmoniją suvienijantį (ir sutaikantį) ritualą. Ateini pajusti ryšio su jūra kaip neaprėpiamos erdvės galybe, pats būdamas tik laike begalinės žmonių bendrijos lašas. Ar ne ši priešstata glūdi kiekvienoje kraštovaizdžio nuotraukoje?

Žvilgsniai į mylimas vietas – dabar

Parodos centre – puikus nespalvotų kraštovaizdžio fotografijų rinkinys, kurio didžioji dalis turbūt ir saugoma Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus fonduose. Čia rasi kone visus XX a. antrosios pusės meistrus: Romualdą Rakauską, Algimantą Kunčių, Joną Kalvelį, Savelijų Golubevą, Julių Vaicekauską, Zenoną Bulgakovą, Vaclovą Strauką, Marijoną Baranauską, Vytautą Balčytį, Alfonsą Budvytį, Raimundą Urboną, Remigijų Pačėsą, Virgilijų Šontą. Yra ir pora netikėtų kraštovaizdžio stebėjimo dalyvių – tai Juozas Budraitis ir George Vaitkunas, kurių žvilgsniai į gamtą, į rūkuose skendinčias tolumas man buvo atradimas. Kuratorė šį rinkinį skirsto į reikšmingų vietų ir abstrakčių erdvių segmentus, dar įžvelgia „properšas“, iš kurių skverbiasi tarsi nežemiška, neapmąstoma šviesa, tamsa ar poezija. Bet man tai visų pirma yra mąstančio, svajojančio, prisimenančio subjekto patirtimis įvietinti kraštovaizdžiai. Vieni turi pavadinimus, kiti ne. Bet net neįvardytos vietos klampina, įtraukia sąmonę į pajautų ar ikikalbinių prasmių tyrę.

Tarkim, Balčytis fotografuodamas Lietuvos miestelius visada pasirenka tokį žiūros tašką, kad bažnyčia atsidurtų horizonto linijos centre. Ji tampa čia per amžius vykusių gyvenimų ašimi, aplink kurią grupuojasi ne tik statiniai, bet ir augalai, daržai, kalvos, vandenys – visa, ko reikia, kas būtina, kas rūpi. O Kunčius, priešingai, atsistoja taip, kad ryškiausi objektai būtų smilgos ir pienės, krūmų kūtvėlos, gurgždantys kelio akmenukai. Ir tik kažkur toli bus gyvenvietė – gal žinoma visiems, gal beveik niekam. Istorinė, socialinė, kultūrinė reikšmės nukeliamos į antrą planą, o fotografas kalbasi su niekieno nepastebėtais būties liudininkais. Jie čia atsirado seniai, kai dar nebuvo nei žmonių, nei kelių, nei statinių, ir turi ką papasakoti. Beje, iki šiol nepralenktas Kunčiaus ciklas „Reminiscencijos“ (1975–1987) taip priartina tuos nereikšmingus pasakotojus, kad jie jau nebėra tik savo rūšies atstovai, bet turi charakterį kaip tas garsusis kopūstas gyslotais atvėpusiais lapais, atsisakęs sukti gūžę ir todėl nebevalgomas, bet didingas ir toks iškalbus, kad įkvėpė ne vieną tekstą (tiesa, jo parodoje nėra).

Galima sutikti su kuratore Margarita Matulyte, kad „kraštovaizdis yra realių vietų pynė“. Šiais laikais laukinės gamtos nebėra ir negali būti. Viskas sukultūrinta. Žemės paviršius, bent jau Lietuvos teritorijoje, nupėduotas gyventojų ir tyrinėtojų, mąstytojų ir svajotojų. Kiekvienas lopinėlis ką nors reiškia. O fotografijos patvirtina, kokie mes įsišakniję tose savo žemėse – tai ne tik malonūs reginiai, bet ir mūsų esaties syvai. Tarsi nubraukiamas banalybės valktis nuo senos tiesos apie išrautus ir svetimoje žemėje nuvytusius žmones – tai negali būti banalu, jei taip skauda, jei be šito žemės lopinio nebegali gyventi. Tad atsidūręs svetur „pasikabini“ organinio stiklo vitražu paverstą Labanoro girios gabalėlį, apkirptą menamos šalies kontūru. Šitaip sudaiktinusi ne tik Lietuvos miškus, Kotryna Ūla Kiliulytė paverčia prarandamą gamtą brangia relikvija – liks bent skaidrus povaizdis, jei jau negali tikro daikto išsaugoti. Tarp kabailiuojančių, šviesą virpinančių miškų pasijuntu lyg šventykloje, kur dar galima pasimelsti pagoniškoms medžių dvasioms.

Ateitis – po katastrofos

Jau parodos pavadinimas siūlo čia visur įžvelgti pasaulio pabaigos pranašus ir įsivaizduoti, kas bus po to. Bet fotografai dokumentuoja ir patį pabaigos artinimo procesą. Turiu omenyje ne tik Linos Margaitytės ir Mariaus Krivičiaus „Ištrintus peizažus“, kuriuos jie fotografavo 2021–2022 m., tai yra po pandemijos ir prasidėjus karui. Tiesa, angliškai jie vadinami „Blank landscapes“ – tai reiškia, kad šie kraštovaizdžiai „tušti“, „neužpildyti“, „neprirašyti“. Tai priešinga ištrynimui, bet vaizduose tarsi sutalpinti abu neigiami veiksmai. Nebaigti sovietinių kolūkių statiniai, paauksinti saulėlydžio ar saulėtekio, yra ir dar neužpildyti gyvenimu, ir jau ištrinto gyvenimo būdo likučiai. Bet dvilypumas čia reiškiasi ir persiklojusiais laiko sluoksniais: patys kolūkiai su savo statiniais ir specifiniu kraštovaizdžiu atsirado prievarta ištrynus šiose vietose buvusias Lietuvos ūkininkų sodybas ir nuo pat pradžių skleidė prasminę tuštumą kaip svetimųjų primesta LSSR, per penkiasdešimt metų pakeitusi čia gyvenusių žmonių mentalitetą ir santykį su žeme.

Sakiau „ne tik“, nes itin daug prievartinio peizažo keitimo liudijimų užfiksuota sovietinės okupacijos laikotarpiu. Tiesa, Stanislovo Lukošiaus dokumentuota Kauno hidroelektrinės statyba, sunaikinusi ištisas gyvenvietes, išardžiusi jaukų reljefą, yra ir visuotinio modernizacijos proceso dalis. Civilizacija modernizavosi visur – žmonės buvo išvietinami, išraunami iš savo žemės ir praeities, verčiami ieškoti naujų gyvenviečių, prigyti kitur. Tad pramonės didingumą įvaizdinę Marijonas Baranauskas ir Liudvikas Ruikas ne tik šlovino „komunizmo statybas“, bet ir mokė priimti progresą vardan patogumo. Tik tiek, kad traktorių, žemkasių ir gelžbetonio suraikyta žemė iš esmės nesiskiria nuo „Azoto“ gamyklos avarijos sumaitoto kraštovaizdžio, kurį 1989 m. užfiksavo Algimantas Barzdžius. Ir ten, ir ten bloga būti.

Tą slogutį vaizdu išreiškė Jonas Kalvelis, 1985 m. nufotografavęs „Mišką prie Jonavos“. Prieš dešimtmetį jis garsėjo subtiliomis vėjo ir šviesos kasdien perkuriamų kopų, tirštai sulapojusio miško fotografijomis. O štai dabar jo kadre – kelios paliegusios pušelės, paliktos buvusio miško plynėje. Pro jas kiaurai matai tolumoje rūkstančius gamyklos kaminus – tokie tie civilizacijos kamienai, kurių lapija – nuodingi dūmai. Čia Kalvelis, regis, liūdnai atsisveikina su savo numylėtu kraštovaizdžiu pats jau ruošdamasis išeiti – po dvejų metų jis šią žemę paliks.

„...ir nieko čia daugiau nėra“

„Peizažo stebėjimas ir nieko čia daugiau nėra“, – po viena 2020 m. fotografija parašė Remigijus Treigys. Kadre – tik debesuota pilkuma, bet apačioje – mažytė briedžio figūrėlė. Briedis netikras, gal iškirptas iš popieriaus. Tai nesvarbu. Kraštovaizdį kuria akis, žvelgdama pro langą ar vaizdo ieškiklį, skaitydama tavo išgyventos prasmės įrašus – ir nieko daugiau. Rūke nykstantys Treigio peizažai kaskart patvirtina šią įžvalgą – kiekvienas peizažas yra vidinis. Bet faktas, kad „nieko čia daugiau nėra“, kaip tik ir atveria erdvę laike pasiklydusiai būčiai.

Paroda veikia iki kovo 1 d.

Prano Domšaičio galerija (Liepų g. 33, Klaipėda)

Straipsnio publikavimą finansavo Kultūros ministerija