Matymas yra šių dienų auksas

Metų pabaigoje reikia grąžinti knygas, pateikti ataskaitas – „uždaryti“ metus, pradėti naujas užrašų knygutes. Bet ne viskas iš to, ką miniu, – būtina, galima metų slenkstį ignoruoti ir susitelkti į dienos ritmą, darbus, mintis, garsus, kvėpavimą. Arba dar kartą nueiti į tęstinį protestą ir kartu su kitais branginančiais laisvę, pagarbą ir demokratiją būti balsu, susilieti į vieną spindinčių akių jūrą. Minioje už kultūrą (kuri nėra sektorius, o kažkas, kas vienija), už laisvą žodį kaskart užlieja susižavėjimo banga: kokie gražūs žmonės, patys įvairiausi – šviesūs, rūpestingi, drąsūs, šmaikštūs, įsiklausantys, pasirengę kurti ir nepasiduoti.

Kažkokį panašų susižavėjimą žmonėmis, parodų rengimo virsmu jaučiu ir Vadimo Šamkovo nuotraukose, serijoje „Dirba žmonės“. Vaizdų srautą galime stebėti visus metus feisbuke ir instagrame. Iš Vadimo profilio sužinome, kad kažkas bręsta ir netrukus bus atidaryta: matome, kas parodą kuria, drauge jaučiame įtampą, spėliojame, kas čia bus, prisimename vieni kitų buvimą.

Sprendimo, matavimo akimis pauzėje sustingę kuratoriai ir kuratorės, klausymo ir įsivaizdavimo personifikacijomis virtę techniniai darbuotojai, beveik bibliniais šviesos pluoštų skleidėjais tapę šviesos dailininkai, ranka rodantis generalinis direktorius ir titaniškai sunkų paveikslą keliantis darbuotojas šiame kontekste yra lygūs ir visi panašūs į faunus, danajas, titanus, didikus, pastorinių scenų veikėjus iš skulptūrų, tapybos, grafikos – dailės (bet ir kino, visos vizualybės) istorijos ir kasdienybės. Parodų salių tuštuma, šviesokaita, ažūrai, faktūros ir figūros, žmonių ir kūrinių, jų skirtingas tirštis ir atspindžiai, o juose kartais pasirodantys ir autoriaus bruožai. Kaip įprasta, autoportretuose mums vaizdu sakoma: aš čia esu. Bet drauge ir: aš jus matau.

Šamkovo nuotraukų ciklai su parodų rengėjais nepretenduoja tapti šių dienų kultūros elito atvaizdų rinkiniais ar vilniečio tyrimais, nors istorikai tikrai galės rasti naudingos informacijos, kaip ir kas mūsų dienomis buvo dirbama. Nuotraukų sekos tampa kažkuo daugiau – tai labiau parodų kūrimo ritmas, bendrumo jausmas, idėjų į apčiuopiamą visumą virsmas, jo veikėjų liudijimas.

Įstabu, kaip nuosekliai ir tolygiai Vadimas tęsia šias savo serijas. Metais. Vaizdų visumą jis augina kaip koralą, „koralas“ įgauna galingą apimtį ir tampa jaudinančiu matymo per se reiškiniu arba, daug paprasčiau kalbant, dėmesiu – viena galingiausių pasaulio jėgų, kuri tiesiog keičia likimus, lemia hamletiškas „būti ar nebūti“ dilemas nuo pat vaikystės iki mirties. Menininkas mums praneša: aš jus matau. O mes matome, kad tu, Vadimai, mus matai. Be to, mes matome tave. Tekstas irgi yra matymo forma, tai šitą metų skolą – dėmesio – labiausiai ir norėjosi perduoti, grąžinti, kad dėmesio ratas toliau suktųsi.

Vadimo fotografijos dažniausiai gyvuoja ciklais: „Dirba žmonės“ (kolegos, autoportretai su sutiktais kūriniais), „Miestadieniai. Takais“ (miestas, žmonės, labai dažnai – ir šunys), „Žmonės muziejuje“ (rankos, figūros), „Kaimadieniai“ (aplinka, gyvūnai, augalai), „Darbastalis“ (meno kūriniai, santykis su jais), „Supakuota“ (meno kūriniai pakuotėje) ir kt. – tai fiksuoja autoriaus darbo ir gyvenimo aplinką, topografinius faktus, bet ne tik. Juk galėtų rinktis ir visai kitus motyvus – dangų, kates, rozetes. Čia išaiškėja antroji Šamkovo fotografijų vertė.

Gal dar patikslinsiu pirmąją: bendruomenės, visumos matymas, matymo grąžinimas (arba bendruomenei jos pačios parodymas). Taip vaizdu sukuriamas trapus, niekaip kitaip nematomas bendruomenės suvokimas, kad net atskirai mes kažkaip kartu, drauge darbuojamės. Iš ritmo, kiekio gauname platesnę perspektyvą. Ši širdį šildanti funkcija visiškai išsitektų kad ir mėgėjo, tačiau nuoširdaus metraštininko darbuose. Bet ne.

Čia jau antroji vertė: Vadimo žvilgsnis yra nugludintas (tūkstančiais sprendimų, kuriuos matė ir atliko dirbdamas su menu) ir prisodrintas (gal jau ir milijonais meno vaizdų), nemanau, kad paprastai matyti jis dar bemoka. Jau per daug yra matęs. Per daug čia įdeda atidos.

Kai darbuojantis Vadimas yra netoliese, dažnai gali justi, kaip jis persijungia į kameros režimą. Cakt, ir žvilgsnis pakinta. Atrodo, kad jau mąstoma, jaučiama vaizdiniu būdu. O vaizdai tampa kalbos forma. Tokie reiškiniai paprastai būdingi tik pasiekus labai aukštą meistriškumą. Tą, beje, liudija ir paveikios nuotraukos.

Vilniaus fotografijos galerijoje surengtoje personalinėje fotografijų parodoje „10 minučių prieš didįjį sprogimą“, kurią kuravo Gytis Skudžinskas, matome tik dalelytę viso Šamkovo socialiniuose tinkluose atviro archyvo, tačiau išeksponuotą juvelyriškai tiksliai. Nuotraukos grupuojamos pagal vizualinius sprendimus (tamsūs siluetai, išraiškingi šešėliai, susiliejimas su erdve, gestai, veidrodiniai atspindžiai), o sukabintos ne lygiuojant, bet įsiklausant į fotografines linijas. Nuotraukos bendrauja viena su kita, perteikiamas fotografo kūrybai būdingas tekėjimo, tarpusavio susietumo jausmas. Minkštomis šių tarpusavio judesio pliūpsnių pauzėmis tampa didesnio formato kūrinių burbuliniame plastike atvaizdai.

Iš už užsklandos į mus žvelgia tapyti, ir ne tik, žvilgsniai. Susidūrę su kliūtimi, jie atrodo dar atkaklesni. Ir tai jau virsta siužetu, dar kartą pasakojančiu apie poreikį būti pamatytam. Ne tik apie tą vaikišką troškimą, bet apie norą dalintis savo talentu, žiniomis, dėmesiu, matymu, net apie reikalavimą, kad valdžia privalo matyti tuos, kam atstovauja. Tokie ir panašūs vaizdai tampa minties pradžia arba perduoto jausmo galimybe. Labai džiaugiuosi, kad metų sandūroje Vadimas su Gyčiu (kuravimas irgi yra matymo forma) sukūrė mums progą pamatyti jų matymus gyvai, lėčiau, atidžiau.

Paroda veikia iki sausio 17 d.

Vilniaus fotografijos galerija (Stiklių g. 4, Vilnius)