Pasidalinimai savo matymu

Daugiau nei dešimtmetį teko stebėti Gedimino Pranckūno fotografijos raidą nuosekliai pristatomose parodose. Šuolis nuo įdėmaus vėliavų laikiklių (2006) ir vandens kolonėlių Vilniuje fiksuotojo iki savito fotografinio matymo kūrėjo yra didžiulis. Jau 2010–2013 m. cikluose „Tylos skliautas“ ir „Apšvietos žymės“, kur dominuoja Vilniaus bažnyčių interjerų nuotraukos, galima įžvelgti, kad pramuša tapybinis žvilgsnis. Čia galime prisiminti, kad Pranckūnas studijavo tapybą, o tapyboje abstraktūs plotai ir painios erdvės kompozicijos labai įprastas dalykas. Kai persuki galvoje visas parodas, tikrai justi, kaip Pranckūno matymas vystosi, mainosi, sudėtingėja, nors vis išlieka kažkas pastovaus – gal bandymas sukurti, išsakyti patirtį. Visada domimasi tuo, kaip veikia laikas ir kaip galima jį perkonstruoti lėtinant žvilgsnį, o dirbant vis taikomas ilgas vaikščiojimas ir tupinėjimas, įdėmus stebėjimas.

Cikle „Fonografija“ (2013–2014) jis akimis tyrinėja vos ne kiekvieną suniokotų vargonų dalelę (meistro Juozapo Radavičiaus darbo instrumentas) Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčioje Vilniuje, tada cikle „Valandos. Katedra“ (2015–2016 m.) medituoja Vilniaus arkikatedroje, kur matyti tikinčiųjų nučiupinėti piliorių ir kolonų fragmentai, tada laiką lėtina cikle „Priešnavis. Paskutinė pakyla“ (2017–2018 m.), kuris sudėtas iš nuotraukų, darytų įvairių Lietuvos bažnyčių prienaviuose, kur laikomi šarvojimo reikmenys. Po šių kelionių fotografo žvilgsnis grįžo į Vilnių: buvo ciklas „Pakraščiais. Peizažo likučiai“ (2018–2019 m.), kur jis stebėjo pakitusius miesto pakraščių peizažus, tada – ciklas „Atsiėminas“, skirtas natūraliai Vilniaus augmenijai, ir „Per visą žvilgsnį“ (2020–2021 m.), kur įdėmiai išžiūrėjo Gedimino kalną it gyvą žvėrį. Cikle „Nykstanti Idilė“ (2021–2022 m.) miesto centre įžvelgė kaimo likučius.

Literatūros kritikė Neringa Butnoriūtė sako, kad posakis „spręsk apie poeto galimybes pagal vieną eilėraštį“ jau galioja ne visiems, nes „vis dažniau leidžiamos konceptualios knygos, kurių sumanymas sudėtingas, o tekstų visumos kompozicija padeda jį įgyvendinti. <...> Todėl eilėraščio kaip atskiro kūrybos vieneto samprata knygose kinta..“ („Tarp sričių ir sferų“, Metai, 2024 m. nr. 1). Manau, lygiai tą patį galime pasakyti ir apie fotografijos kadrus. Jau turiu galvoje net nebe tai, kad seniai praėjo lemtingo momento pagal Henri Cartier-Bressoną gaudymo karštinė (na, nebent liko aktuali fotožurnalistikoje), bet ir vienas kadras nebūtinai turi būti visos kūrybos metonimija. Kadrai gali tapti žodžiais, iš kurių išdėstymo, visumos atsiskleidžia pasakojimas arba matymas.

Pranckūno fotografija yra būtent tokia: kartais atskiras vaizdas atrodo net kiek per mįslingas, gal neužbaigtas, lyg stokojantis, tačiau atsidūręs parodoje, tapęs ritmo dalimi suveikia kaip nematoma instrumento dalis. O tokiam autoriui knyga yra ideali medija savo pasakojimui skleisti, atvartams ir jų sekai dėlioti. Knyga be itin didelių išlaidų, kitaip nei, pavyzdžiui, didelio formato atspaudų paroda (kurios pasaulyje vyrauja, o Lietuvoje dažniausiai finansavimas neištempia), gali išgauti aukštą spaudos kokybę. Ir čia autorius jau siūlo pagalvoti, ar tai nėra savotiška riboto tiražo, šiuo atveju 200, originalo versija. Be to, knyga sukuria labai asmenišką patyrimą, galimybę groti vaizdus prieš akis savu ritmu ir tiek, kiek nori, kartų.

Kaip tik tokia ir yra naujoji Gedimimo Pranckūno fotografijų knyga „Truputį lėtai. Poco adagio“, kovo 9 d. pristatyta kultūros centro „Sodas 2123“ bare „Estafetė“. Ji lyg paroda iš atskirų ciklų (nuo 2010 m.), surandant pavienėms skirtingų ciklų nuotraukoms tarpusavio sąskambį, dialogą, o tame ritmiškame tekėjime sukuriant žiūrovui vientisą patirtį. Apskritai man atrodo, kad labiausiai jį domina laikas, tą ir rašau trumpoje knygos įžangoje: „sekdama ir mąstydama Gedimino kūrybą ilgainiui nutariau, kad jos giluminis tikslas yra priliesti visada beišeinantį laiką, gal kartais pamoti jam, gal paimt už parankės ir trumpai palydėti, retkarčiais kartu patylėti po bažnyčios skliautais ar snaudžiančiame prienavyje. Gediminas vis sulėtina laiką ilgindamas objekto atpažinimą nefokusu ar sukeistinančiu rakursu, žaisdamas panašumo žaidimus, stabdo žvilgsnio eigą augalijos ažūrų uždangomis ir atodangomis.

Apie laiką kalba ir per temas. Pavyzdžiui, išvaikšto miestą ieškodamas kažkada buvusių užmiesčio plotų, kurie dabar įsivėlė į išsiplėtusio Vilniaus šerdį. Ten laikas ir stovi, ir eina vienu metu, jis ten susipainiojęs. Arba Užupio paupiuose aptinka, kad viename kadre senu laiku akys gali lipti niekur nevedančiais laipteliais ir tekėti iš šiųmečio sniego sutirpusiais vandenimis. Smėlio dėžių likučiai modernizuotuose kiemuose bando prisiminti čia žaidusių vaikų vardus, nes dabartiniai bėga prie spalvotų laipynių, tik sodai gyvena savo gyvenimus truputį kita eiga. Ima ir pražysta kosmėjos, plačiai išsikeroja ir nuslepia, kad sodas su laiku išeina. Tik pelkėje laikas kiek ramesnis, vanduo čia pakyla ir nusileidžia, pakyla ir nusileidžia, lieka nujuodę laibi beržai ir sultingų žolių kuokštai. Kažkas nulūžta, kažkas užauga, bet grafiškų linijų choras nuosekliai tęsia darbą. Gamta ir kultūra Gedimino nuotraukose nekonkuruoja, jos dažniau kalbasi, rodo, kaip viena iš kitos semiasi. Tik jei kultūra (per architektūros fragmentus) labiau susidėjusi su vis beišeinančiu laiku dyla, apdulka, brozdinasi, tai gamta pavasariais ir vasaromis kaskart juostelę timpteli atgal į čia ir dabar. Įdomiausia, kad Gediminui pavyksta aptikti daug laikų ir sutalpinti viename kadre. Todėl vieną tiesą išpažįstantys laikrodžiai visgi meluoja, o fotografija gali artėti prie muzikos ar kepštelt laikui per petį. Todėl fotografija ne patarnaudama fiksuoja, o kuria naujus laiko labirintus.“

Knygos kalbą tvarkė Žydrė Švobienė, tekstus į anglų kalbą vertė George Vaitkunas, na o knygos dizainu rūpinosi knygos meno konkursuose laurus vis skinanti pasaulinio lygio šriftų kūrėja Gailė Pranckūnaitė. Ji minėjo, kad autorius susidėliojo leidinio atvartus, o tada perdavė medžiagą peržvelgti jai. Ji ėmėsi tokio tarsi policininko darbo, siūlė, kaip ką geriausiai sudėstyti, diskutavo. Taip pat sukūrė viršelio ir vidinių puslapių šriftą. Violetinį kresną ir apvalainą šriftą įkvėpė secesijos tyrinėjimas, vykęs paraleliai su knygos kūryba, o viduje daug kam už akių kliuvo, kad naudojamo šrifto kabutės, kableliai ir taškai neįprastai ryškūs. Pasirodo, taip Pranckūnaitė norėjo atsiliepti į tai, kad autorius savo kūrinį dėlioja pagal muzikinę kontrapunkto formą (poco adagio), o ženklai išsiskirdami gali asocijuotis su natomis.

Vienas įdomiausių šių laikų Lietuvos fotografų maestro Gintautas Trimakas, su kuriuo Pranckūnas visada randa kalbos apie fotoaparatus, juostas ir fotografijos idėjas, per leidinio pristatymą gyrė knygą, sakė, kad autorius unikalus, o kai vaikštai su fotoaparatu po miestą, jau esi ne vienas.