Tirpstančio laiko filosofija

Skubėjimo, lėkimo, nerimasties pripildytame pasaulyje su didžiule XIX amžiaus kamera nusileidžia japonų menininkas, filosofas Hiroshi Sugimoto (g. 1948), it tikras keliautojas laiku. Klasikinės fotografijos principai menininkui tampa pagrindu išreikšti konceptualioms vizijoms, nuo kurių ir prasideda jo kūrinių kelias. Sugimoto save vadina paskutiniu nespalvotos, tradicinės fotografijos meistru. „Mano kamera veikia kaip laiko mašina“, – teigia menininkas, o jo žodžiai tampa ir parodos pavadinimu.

Laikas Sugimoto kūryboje visuomet buvo pagrindinis veikėjas. Jo kūriniuose laikas teka lėtai, gyvenimo momentai neslysta pro pirštus ir niekas neskuba. Neįtikėtinas jausmas vos įėjus į parodą patirti it skraiste apgaubiantį laiko buvimą, o keisčiausia, kad tai visai nedirgina, nekelia nerimo ar streso, kaip dažnai nutinka kasdieniame gyvenime suvokus laiko būtį ir nesustabdomumą. Laikas užburiančiame Sugimoto pasaulyje – lyg upė, kurios monotoniška tėkmė ir į šokį panašus bangelių sruvenimas užliūliuoja ir į atminties užkaborius nusineša mintis.

Viena garsiausių menininko serijų „Jūros peizažai“ (Seascapes) prasidėjo 1980 m. ir apima gausybę jūros bei vandenynų vaizdų (beveik norisi sakyti – portretų), fotografuotų skirtinguose žemynuose skirtingu laiku. Dėl pasirinkto ilgo išlaikymo, kuris sušvelnina, beveik sušukuoja beribio vandenyno bangeles, bei kompozicijos – tobulai per vidurį atsirandančio horizonto – peizažai supanašėja ir tampa vienos begalinės poemos posmais. Horizonto juosta skiria dvi stichijas, du pasaulius, tarsi tai būtų pati visatos pradžia, tik nesibaigiantys vandenynai ir neaprėpiamas dangus. Pasąmonėje giliai įsigyvenęs peizažas – vienas tų didingų vaizdų, kuriuos išvydus gerklėje sukyla ilgesio, neaprėpiamumo, rimasties jausmas, dažnai kulminuojantis nepaaiškinama ramybe. Beveik užuodžiu pušis, beveik juntu birų smėlį po kojomis. Vaikystėje prie jūros su tėvais keliaudavome kiekvieną vasarą ir su broliu visuomet lenktyniaudavome, kuris pirmas pasieks jūrą. Sugimoto jūra – Japonijoje, bet žvelgdama į jo darbus tegaliu galvoti apie šeimos atostogas, peizažuose regėdama Baltiją.

Sugimoto darbuose pasikartojantys žmogaus prigimties, sąmonės ir egzistencijos klausimai subtiliai įrašyti dramatiškuose portretuose bei dioramose. „Dioramų“ (Diorama) serija – tai Sugimoto karjeros pradžia. Idiliški, tobulos kompozicijos peizažai su įvairiausiais gyvūnais primena vaikiškų enciklopedijų iliustracijas. Trejetas grifų ant kalvos krašto žvelgia į neaprėpiamą, rūke skendintį kalnų peizažą, pora australopitekų lengvu žingsniu eina per smėlėtą slėnį, jų užnugaryje veržiasi vulkanas, šalimais baltoji meška apžiūrinėja į krantą iššliaužusį ruonį. Nors kai kurie šių vaizdų ir apgauna savo tikrumu, kiti šaukte šaukia sumeluotumu. „Dioramas“ įkvėpė muziejuje rasti Viktorijos laikų eksponatai, subjektus vaizduojantys jų natūralioje aplinkoje. Šie, Sugimoto kamerai spragtelėjus, it burtų lazdele prisikelia dar vienam gyvenimui.

Panašų eksperimentą Sugimoto vėliau pakartojo „Madame Tussauds“ muziejuje, kur menininkas dramatiškoje studijos šviesoje fotografavo vaškines skulptūras („Portretai“, Portraits). Vos įėjus į ištaigingų portretų salę, beveik primenančią didikų rūmų menes su šeimos portretais, akys aptinka ne vieną pažįstamą veidą. Čia sėdi ir lankytojus nužvelgia karalienė Elžbieta, kitoje pusėje – švelni ir santūri, puse lūpų besišypsanti princesė Diana, o štai ir ekscentriškasis Salvadoras Dali, ant peties pasitupdęs gaidį. Nors šie personažai – iš to paties laikmečio ir būtų galėję pozuoti fotografui gyvai, tikrumo iliuzija griūva išvydus Napoleono ar Henriko VIII atvaizdus. „Dioramos“ tikslingai fotografuotos taip, kad eksponatai būtų prikelti, o vaškinių figūrų portretai, nors iš tolo ir gali pasirodyti tikri, tyčia vaizduoti didesniu masteliu, nei turėtų būti, ir žiūrovas greitai supranta, jog tai dar viena iliuzija.

„Fotografija yra vaizdų medžioklė, – sako Sugimoto, – bet aš niekuomet neinu medžioti, aš visuomet laukiu savo paties vizijų.“ Viena tų vizijų – baltas kino teatro ekranas, kuriame užfiksuotas ilgametražis filmas, – tai „Kino teatrų“ (Theatres) serija. Menininkas, išlaikymą nustatęs tokios trukmės, kokios yra filmas, fotografuoja filmus iš jų ištrindamas žmones, judesius, spalvas, vaizdus – čia nieko nebelieka, išskyrus magnetiškai baltą, virpėte virpančią, beveik zurzenančią šviesą. Ši serija eksponuojama pritemdytoje salėje, tarsi ir mes būtume patekę į kino teatrą, kuriame gausybė ekranų, it vartų į kitą dimensiją, kitą visatą. Kai kurie kino teatrai jau virtę griuvėsiais, o vis vien viduryje – tie ryškūs filmus fiksuojantys stačiakampiai. Spiginančią, kraupią ligoninės šviesą menantys ekranai, rodos, beveik radioaktyvūs, vibruojantys, spinduliuojantys ir kone lipte lipantys iš fotografijų rėmų. Ši serija, nors iš pirmo žvilgsnio statiška, nejaukiai glumina – vis ta judanti, gerokai per ryški šviesa. Menininko sumanumas ir dėmesys net smulkiausioms detalėms pasimato žvelgiant į šios serijos darbų rėmus – šie pagaminti iš švino, kuris reaguoja į orą ir palėčiukais kinta.

Sugimoto kelia egzistencinius klausimus, primena apie nenugalimą laiko persvarą ir verčia jaustis mažam, bet tuo pačiu metu jo kūryboje gausu žaidimų, eksperimentų, kurie, regis, neskirti nieko tyrinėti ar atrasti, o yra paprasčiausiai menininko galvoje kilusios vizijos, jį dirginusi aplinka ar tiesiog nekaltas smalsumas, nuvedęs į naujų serijų kūrybą. Susidomėjęs gamtos reiškiniais Sugimoto pasitelkia mokslą. Taip nutinka serijoje „Žaibų laukai“ (Lightning Fields). Ryškinant nuotraukas menininką visuomet nukrėsdavo statinės elektros šokas, kuris ir tapo įkvėpimu pasitelkiant Van de Graaffo generatorių paleisti elektros krūvius ant šviesai jautraus popieriaus, o šie šakojosi į žaibus ar upes iš paukščio skrydžio primenančius vingius.

Pavyzdžiui, serija „Optika“ (Opticks), įkvėpta Isaaco Newtono XVIII a. parašytos knygos, kurioje autorius kruopščiai tyrinėja šviesą. Tai paskatino Sugimoto leistis į eksperimentus – fotoaparatu išgauti spalvų drobes; šviesa tapo Sugimoto darbų pigmentu. Šios serijos darbai užklumpa netikėtai, ryškių spalvų kvadratai primena tapybą. Tai pirmas ir vienintelis kartas, kai Sugimoto kūryboje atsiranda spalvų. Kai kurie iš serijos darbų dėl kompozicijos mena jūros peizažus, jei tik vandenynai būtų spalvoti. Kiti tobulai užpildyti viena nepertraukiama, ryškia spalva. Pasitelkti mokslą šiuolaikiniame mene, ypač šiandien, itin populiarus sprendimas, dažnai pritempiamas ne itin organiškai, o kartais visai nereikalingas. Sugimoto darbuose mokslas pasitelkiamas kaip įrankis, regis, vaikiškam smalsumui patenkinti. Jo serijos visuomet prasideda nuo klausimo: kodėl? Mokslas įsipaišo tai paaiškinti, o menininkas galiausiai įvaizdina fotoaparatu.

Kontrastai jo darbuose tiesiog stulbinantys. Žvelgdama į „Dioramas“ negaliu liautis stebėjusis, kokios švarios, tobulos šios nuotraukos. Kokie tobuli kontrastai klampaus juodo fono portretuose – šie mena baroko laikotarpiu ištobulintą šviesotamsos dramatiškumą. Kokia kraupiai ryški kino ekranų šviesa... Vienu metu net imu tyrinėti salių apšvietimą – ar gali būti, kad darbai apšviesti iš galo? Ne, vis ne tai. Tai Sugimoto meistrystė sukurti tobulą kontrastų harmoniją.

Sugimoto pasaulyje nėra žmonių, vaškinės figūros apgauna tik iš pirmo žvilgsnio, čia nėra karo, nerimasties, streso, begalinio skubėjimo, nėra demokratijos negebėjiškumo ir mirštančių vaikų. Sugimoto pasaulis svyruoja tarp realybės ir iliuzijos, sapno ir tikrovės, melo ir tiesos, o „Hayward“ galerijoje jo pasaulis tampa neaprėpiama įkvėpimo, rimties ir grožio sala. Sugimoto darbai man yra vieni tokių, prieš kuriuos norisi praleisti valandų valandas, kontempliuoti, būti, žvelgti ir atrasti. O tai tik patvirtina neabejotiną menininko meistriškumą užčiuopti pačią vaizdo esybę.

Paroda veikia iki sausio 7 d.

„Hayward“ galerija (Southbank Centre, Belvedere Rd, Londonas)