Mes – kaip tvarumo forma

Dar 2021-aisiais Nidoje, tarptautiniame fotografų simpoziume, tarp žiūrovų pastebėjau įdėmų, drąsų ir komunikuojantį Janinos Sabaliauskaitės žvilgsnį, laikyseną – ji džiugiai skleidė savo tapatybę: apsikabinusi draugę, abi apsirengusios dyke tapatybei būdingu stiliumi, kurį vėliau atpažinsiu Vilniaus miesto „JCDecaux“ lauko reklamos stenduose (dešimtyje miesto stotelių šį birželį, kurta su Ieva Kotryna Ski), skaitysiu Agnės Narušytės tekstą apie Janinos ir Rimaldo Vikšraičio parodą Sanderlande, Didžiojoje Britanijoje (7md, Nr. 32 (1439), 2022). Na pagaliau, pagalvosiu, įvairesnės žmogiškosios tapatybės skleidžiasi sklandžiai, plačiau ir natūraliai paprastai. Tapo kažkaip erdviau kvėpuoti. Nudžiugau, kad šiais metais Nidos fotografų simpoziumo programoje bus ir Sabaliauskaitės pranešimas. Jis ir buvo vienas įsimintiniausių, ne tik dėl galingo turinio, bet ir dėl jos balso visomis prasmėmis.

Janinos balsą (lyg sutartinė sujungiantį ir daugiau LGBTQ+ bendruomenės balsų) kaip vedlį tebegirdžiu savo mintyse. Jis jaudina tvirtumu ir pažeidžiamumu, kylančiu iš atvirumo, nuoširdumo vienu metu. Tokia ir jos fotografija: talpi istorijų, atidumo, siekio megzti ir palaikyti ryšius.

Apie parodą, dabar veikiančią dar apynaujėje, gaiviais vėjais dvelkiančioje galerijoje „Drifts“, Janina pasakoja labai dažnai vartodama įvardį „mes“: „Mes galvojome, kur norėtų fotografuotis, mes kartu išrinkome nuotrauką, mes tarėmės.“ Prie kiekvieno eksponuojamo kadro sustoja ir pasakoja apie žmones: „Jie subūrė trans žmonių asociaciją „Trans Autonomija“, ji – Phyllis Christopher, buvusi žurnalo „On Our Backs“ fotoredaktorė, kuri man parodė labai daug svarbių tekstų, čia – mano draugai, čia – pora, kuri atsišaukė į mano skelbimą, kad noriu fotografuoti meilę. Joms susituokti nepavyko, bet sąjungą atšventė savo ritualu.“ Pirmoje salėje – autorės draugai ir įkvėpėjai. Jie remiasi vienas į kitą, stiprina vienas kitą, būna kaip tvarus vienas kito palaikymo tinklas, nes puikiai žino, koks jausmas yra iškristi iš susiaurinto konteksto.

Galima pavydėti. Paradoksas – mes, tie, kurie nenustumiami į keistą skyrelį nulydint tildančiu žvilgsniu ar gėdingu prezidento pareiškimu apie žmones, kurių nesugeba suprasti, mažiau rūpinamės bendrystės saugojimu. Bet save labiau noriu suvokti kaip to „mes“ dalį, kuri gali būti atrama ir pastiprinimas kiekvienam geros valios žmogui, gyvybinės ir kūrybinės jėgos puoselėtojui / -ai, net jei kritikuosiu (darbas toks).

Bendruomenės svarbą, kaip Janinos Sabaliauskaitės kūrybos struktūrą, puikiai įžodina parodos kuratorė Laima Kreivytė: „J. Sabaliauskaitės „Pasitikėjimas“ nėra tik fotografijų paroda – tai ir saugios erdvės kūrimas. Menininkė ne fiksuoja, dokumentuoja, o veikiau inicijuoja ir steigia, įsiklauso ir atskleidžia sau artimus žmones. Ji pati yra viena iš bendruomenę kuriančių narių, užrašančių tos bendruomenės gyvenimą šviesa ir šešėliais. Janinos fotografijos – ne atvaizdai, o buvimo forma, žmogaus ir žemės kūniškas bendrabūvis. Jose gyvena mylimi ir paliekami, plakami ir godojami kūnai.“

Taip, kitos dvi parodos dalys yra apie kūną ir seksualumą. Čia daliai žmonių būna kiek neramiau. Atsivėrimas temai komplikuojasi ne tik dėl to, kad intymumas yra subtilus, jautrus, kai kuriuos žmones (dėl įvairių asmeninių ir kultūrinių traumų) gąsdinantis dalykas, bet ir dėl dviejų priešingų, it du žirgai skuodžiančių į skirtingas puses, poreikių, aktualių LGBTQ+ bendruomenei. Pirmasis – politinis – siekis, kad queer žmonės būtų traktuojami kaip visiškai lygiaverčiai visomis teisinėmis prasmėmis šalies piliečiai, t.y. reikia, kad daugiau būtų kalbama apie prigimtines teises, o ne rakinėjamos asmeninės kūno baimės. Pilietinėje erdvėje yra įprasta deseksualizuota tonacija, tačiau ši marga žmonių grupė apibrėžiama per pasirinkimus, susijusius su seksualumu.

Antrasis kaip oras svarbus poreikis – pažinti kūnus, stereotipais užtamsintą seksualumą, viską, kas buvo suslėgta ir atmesta tarsi visuomenės brokas. Pasirodo, kad tikrų žmonių, tikrų kūnų, tikrų gyvenimo istorijų, patirčių gyvybingumas (be jokių abejonių, stipriai nutolstantis nuo pornografijos rinkos) pilnas kūrybos, poezijos, gamtos ir kultūros, tylus ir veržlus, paprastas ir sudėtingas, stipriai susijęs su atradimais ir išradimais, o tai savo gelmėje susipynę ir su meno prigimtimi. Tad viena parodos salė tarsi atsiliepia į visuomenės galimybę matyti šią bendruomenę, tokius pat paprastus ir nepaprastus žmones kaip mes, tapatintis su jais, o antroje salėje ir tarpinėje tarp jų atskleidžiama daugiau intymumo, atviriau pasakojama apie patirtis, kurios atrodo labiau jaukios nei bauginančios.

Dabar jau laikas grįžti prie Janinos. Be to, kad menininkė labai atsakingai, jautriai ir tvirtai siejasi su savo bendruomene, trokšta tarsi atskirtų normatyvaus ir nenormatyvaus pasaulių interakcijos, sruvenimo tarp jų, dalinimosi ir visa tai inicijuoja, ji tai daro labai talentingai. Mylimosios kūnas virsta peizažu, kur estetinius pojūčius veikia ir odos, ir fotopopieriaus paviršius, o uolos transformuojasi į masinančius kūnus, kai žemė suprantama ne kaip žemė motina, o kaip žemė mylimoji. Janina kalbėdama apie kūrybą, apie sutiktus žmones, kurie prieš akis atsiveria lyg tinklas ir tvari asmenybės forma, dažnai kalba apie meilę, pasitikėjimą, kaip visa ko pagrindą. Ir tikiu ja, jos degančiomis akimis, jos fotografija, kur Aistės ranka švelniai liečia augalus, kur moterys bučiuojasi, kur upėje įsibridęs žmogus stovi orus, priėmęs savo patrauklumą, kur moteris tarp meldų žvangančiu kūnu, kur Simona Bernardinų kapinėse vos panaši į rūkantį Antaną Škėmą (akimirką portrete pajunti „Baltos drobulės“ lifto vienatvę ir susitikimų potencialą), kur ant Dylano šypsenos šoka šviesa iš tvenkinio, spurdančio antimis (jų nematyti, Janina pasakojo).

Menininkės fotografijos moko mylėti ir trumpam pamiršti socialinę dresūrą. Janinos vaizdais kuriamas „mes“ yra įkvėpimas ne tik LGBTQ+ bendruomenei, ir tikiu, kad kaip ir kitose pažangiose demokratinėse valstybėse vieną dieną nejučia tie „mes“ kaip upės susilies į vieną didelę, vienas kitą švenčiančią „mes“ bendruomenę. Kad taip nutiktų greičiau, reikėtų balsuoti atsakingai.

Paroda veikia iki 2024 m. sausio 12 d.

Galerija „Drifts“ (Vrublevskio g. 6-2, Vilnius) dirba trečiadieniais–penktadieniais 12–18 val., šeštadieniais 12–16 val.