Daugiau temų

Britų menininkas Rogeris Hiornsas pranešė ketinąs po žeme užkasti keleivinį lėktuvą „Boeing 737“ savo gimtajame Birmingamo mieste. Anot autoriaus, jis siekia „išpūsti dabarties nerimą, kylantį dėl lėktuvų. Nors žmonės negalės nieko pamatyti iš išorės, aš siūlau gerai pažįstamą aplinką, tik prisotintą nerimo ir apčiuopiamo slėgio.“ Visai nekeista, kad Hiornsas nemėgsta skristi ir vengia to, kiek tik įmanoma. Po ketverių metų paieškų menininkas pagaliau aptiko lėktuvo laidotuvėms tinkamą vietą: pramoniniame rajone, netoli kanalo. Pagal projektą žiūrovai galės vaikščioti virš lėktuvo ir užeiti į vidų, pasėdėti salono kėdėse. Sumanymo kaina siekia 250 000 svarų sterlingų. Rogeris Hiornsas yra buvęs Turnerio prizo nominantu.

Pirmiausia todėl, kad ji puiki. Ne tik graži, bet ir kalba apie išdidumą, jėgą ir yra 1978 metais sukurta menininko Gilberto Bakerio. Be jokios abejonės, vaivorykštės vėliava pirmiausia asocijuojasi su lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų teisėmis, paradais ir kitais reikalais. „Tai ne tik atpažįstamas ženklas, tai veikia ir daugybe kitų būdų“, – teigia Bakeris. Jo nuomone, „reikėjo ko nors, ką iškart visi pažintų, o vėliavos juk skelbia galią“. Pirmą vėliavą menininkas sukūrė kartu su draugais. „Vaivorykštė yra tobula, nes idealiai atitinka mūsų vertinamą įvairovę: rasės, lyties, amžiaus ir visų kitų dalykų. O be to, tai natūrali vėliava – ji iš dangaus!“ Pirmąkart tokia vėliava iškelta Jungtinių Tautų aikštėje San Fransiske 1978 m. liepos 25 dieną. Muziejaus dizaino departamentui, įsigijusiam vėliavą, priklauso ir @ (eta), antrinio rūšiavimo simboliai.

Skaityti toliau >>

Nr. 26 (1132), 2015-06-29 | Dailė | Trumpai

Gilberto Bakerio sukurta vaivorykštės vėliava. P. Mag nuotr.

Kompiuteriu sukurtas tilto per Temzę Londone projektas

Dalija Epšteinaitė

Trys grūdai ir gausus derlius

Eligija Volodkevičiūtė. Mirachos, Pelytės ir jų draugo Katino grūdai. Vilnius, 2015, „Versus aureus“, 298 p.

Ateis diena, kai mūsų BVP bus ne mažesnis, mūsų PVM ne didesnis nei kitų Europos Sąjungos šalių, o mūsų švietimas ne prastesnis nei Suomijos, taigi ilgainiui... Tačiau yra sritis, kur laikas mums nepagelbės, o galbūt net ir pakenks. Laikas nėra naudingas mūsų kolektyvinei atminčiai, mūsų netolimos praeities suvokimui. Čia Lietuva turi įveikti 50 metų nutylėjimo bedugnę, per kurią sunku peršokti, nes pernelyg matomi yra įvykiai, kurių pasekmes tebejaučiame.

Kalbame vėlgi apie Holokaustą.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, turėjome viską prisiminti. Tačiau pokario kartos apie praeitį sužino iš antrų ar net iš trečių lūpų, nes liudytojų teturime vienetus. Griebiamės kronikų, archyvinių dokumentų. Vakarų Europos šalims jie buvo žinomi, mums – ne. Europai nereikėjo Holokausto švietimo, nes jis vyko visų akivaizdoje, o mums jo prireikė. Iš tikro, daroma daug. Seminarai, ekskursijos, pamokos... Jau vaikai piešia Holokaustą, jau kuria rašto darbus, užrašinėja senelių pasakojimus. Tačiau edukacinis darbas, kad ir koks būtų naudingas, neaprėpia problemos visumos. Vaikai atpasakoja, ką girdi, ką skaito, jie žino: tai buvo baisu, tragiška. Jie tampa motyvuoti. Tačiau ar toks pažinimas nėra vien informacija? Ar mes, skaitydami apie žiauriai numalšintą Spartako sukilimą, patiriame emocinį sukrėtimą? Ar tai mus auklėja, ar padaro geresnius? Kalbėdami apie nacių nusikaltimus ir užbaigdami savo kalbas egzorciniu šūkiu: „Kad tai niekada nepasikartotų“, ar esame tikri, kad mūsų žodžiai paveikė klausytojų jausmus ir mintis? Pripažinkime, kad didaktika ar publicistika auklėjimo darbe toli gražu ne visada pasiekia tikslą. Kur kas daugiau gali nuveikti menas. Pirmas dokumentinis filmas apie mirties stovyklas – Alaino Resnais „Naktis ir rūkas“ daugeliui atvėrė akis ir prisidėjo formuojant europiečių kolektyvinę atmintį. „Aš nieko nežudžiau, – rašė peržiūrėjęs filmą jaunuolis Wiardas Ravelingas. – Kad esu vokietis, tai jokia mano kaltė ar nuopelnas. Tikrai neturiu nieko bendra su nacių nusikaltimais, bet mano sąžinė nėra rami. Tas siaubas mane persekioja.“ Sukurtas 1955 m., Prancūzijoje įtrauktas į mokymo programas, „Naktis ir rūkas“ Lietuvoje parodytas 2005 m., kai galėjome atpažinti jo kadrus, tiražuojamus kituose filmuose. Talentingas meno kūrinys mus pasiekė pavėluotai.

Skaityti toliau >>

Nr. 25 (1131), 2015-06-27 | Knygos

Jonas Ūbis

Brėžiant kelių linijas

Krėsle prie televizoriaus

Ko jau ko, bet, švelniai tariant, originalių valdininkų pas mus nestinga. Vilniaus meras netrukus galės pasikabinti Žaliojo tilto skulptūrų nugalėtojo bulvinį medalį, bet iki pačios originaliausios personos jam vis dar toli. Užtat į tokias gali pretenduoti Valstybinės kalbos komisijos „galva“, sugebanti televizijos laidoje visiškai ignoruoti jai užduodamus klausimus, daug kalbėti, bet neatsakyti nė į vieną. Praėjusią savaitę per LRT žiūrėdamas Edmundo Jakilaičio laidą, kurioje lietuvių kalbos komisijai vadovaujanti ponia dalyvavo kartu su Rimvydu Valatka ir Irena Šiauliene, pagalvojau, štai ką reiškia beribis įsitikinimas savo teisumu ir nesugebėjimas įsiklausyti į kitą nuomonę: prieš šią ponią net šmaikštusis ir taiklusis Valatka liko bejėgis. Jo klausimai nepasiekė auksaburnės oponentės, taigi liko reaguoti tik mimika.

Šią ponią puikiai įsivaizduoju brolių Coenų komedijos „Perskaityk ir sudegink“ (TV1, šįvakar, 26 d. 22.55) veikėjos – užsispyrusios Lindos (Frances McDormand), kurios gyvenimo tikslas – plastinė operacija, vietoje. Į jos rankas patenka diskelis su buvusio žvalgybininko memuarais. Juose daug slaptos informacijos, bet Lindai tai tik padės pasiekti tikslą ir pagaliau susitvarkyti asmeninį gyvenimą, net jei diskelis atves ją į Vladimiro Putino portretu papuoštą Rusijos ambasadą.

„Perskaityk ir sudegink“ – filmas apie tai, kaip žmonės pervertina slaptą informaciją, bet tai ir brolių Coenų pagarbos žodis kvailystei ir idiotams, kurių skirtingas atmainas filme suvaidino Bradas Pittas, Johnas Malkovichius, George’as Clooney’s, Tilda Swinton, trumpai tariant, vienos žvaigždės. Kaip ir kiekvienas filmas apie kvailius, ir šis nuteikia liūdnai, nes nepalieka jokių iliuzijų – nuo idiotų ne tik Lietuvoje niekur nepasislėpsi.

Skaityti toliau >>

Nr. 25 (1131), 2015-06-26 | Kinas | Rodo TV

7md inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Naujas Quentino Tarantino filmas per Kalėdas

Naujas Quentino Tarantino filmas „Hateful Eight“ ekranuose pasirodys gruodžio 25 dieną. Filmas bus išleistas tik rinktiniuose kino teatruose JAV, kur įmanoma rodyti filmą plačiame ekrane iš 70 mm kino juostos. Filmo platinimas skaitmeniniame formate visame pasaulyje prasidės 2016-ųjų sausio 8 dieną. Ankstesnis režisieriaus filmas „Ištrūkęs Džango“ 2012 m. taip pat pasirodė ekranuose per Kalėdas. Tarantino įslaptino „Hateful Eight“ filmavimą, tačiau žinoma, kad šiame vesterne jis atiduos pagarbos duoklę vesternų kūrėjams Sergio Corbucci ir Andre De Tothui. Pagrindinius vaidmenis naujame filme sukūrė Kurtas Russellas, Samuelis L. Jacksonas, Timas Rothas. Veiksmas nukels į XIX a. JAV iškart po Pilietinio karo.

Skaityti toliau >>

Nr. 25 (1131), 2015-06-22 | Kinas | Trumpai

Oscaras Isaakas filme „Groja Liuvinas Deivisas“

Matats Dillonas – Činaskis filme „Faktotum“

Filmo „Žmogžudystė Rytų eksprese“ (1974) plakatas

Jonas Ūbis

Gydykimės Paryžiuje

Krėsle prie televizoriaus

Per Jonines LRT nusprendė pamaloninti žiūrovus ir parodyti labiausiai išreklamuotą visų laikų lietuvių filmą. Vis dėlto abejoju, ar „Lošėjas“ (24 d. 21 val.) tinka tegu ir dirbtinės aludarių šventės vakarui: seniai nemačiau filmo, kurio kūrėjai (režisierius Ignas Jonynas, scenarijaus autorius Kristupas Sabolius) neturėtų net menkiausios empatijos savo pačių sugalvotiems personažams. Autorių ambicijos, regis, buvo parodyti, kaip politinės santvarkos transformacija palietė kasdienį gyvenimą ir eilinių piliečių likimus. Tokiais piliečiais filme tapo uostamiesčio greitosios medikai ir jų pacientai – prostitutės, desperatai, savižudžiai. Šiame užburtame žmogiškosios menkybės rate sukasi pagrindinis filmo veikėjas – gydytojas Vincentas (Vytautas Kaniušonis). Norėdamas išbristi iš skolų jis sugalvoja lošimą iš žmonių gyvybių. Kiti filmo medikai, taip pat beširdžiai gobšuoliai, tampa Vincento lošimo dalyviais. Iš jų išsiskiria nebent Ieva (Oona Mekas) – vieniša, sūnų auginanti Vincento kolegė. „Lošėjo“ kūrėjai ją „pakiša“ pagrindiniam personažui, kad šis patirtų šių dienų kinui taip būtiną „atsivertimą“. Tačiau nepaisant isteriškos Jano Egličio kameros ir barokiškų agresijos vaizdų, siužetą nuolat klampina anemiška, visas europietiško art house klišes surinkusi dramaturgija: vienprasmiški pagrindiniai personažai visą filmą išlieka statiški, žaidimo motyvas pernelyg nuvalkiotas, kad būtų įtikinamas, mirtina Ievos sūnaus liga turi pridengti tikros dramos stoką, įvykiams stinga logikos, ypač „mįslinga“ atrodo filmo pabaiga. „Lošėjo“ dance macabre neįtikina, nes filmas pernelyg rėksmingas ir nuspėjamas.

Skaityti toliau >>

Nr. 24 (1130), 2015-06-19 | Kinas | Rodo TV

Kristina Jokubavičienė

Atminties ženklų kūrėjas

In memoriam Regimantui Midvikiui (1947–2015)

Eidamas 68-uosius birželio 13 d. mirė Lietuvos dailininkų sąjungos narys, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, skulptorius Regimantas Midvikis.

R. Midvikis gimė 1947 m. sausio 5 d. Eidintų kaime (Tauragės r.). Baigęs Tauragės vidurinę mokyklą, 1965–1971 m. studijavo skulptūrą Vilniaus valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija). Dar besimokydamas pradėjo dalyvauti parodose. Gavęs paskyrimą į Telšius, kelerius metus dėstė Telšių taikomosios dailės technikume, o 1975 m., tapęs Lietuvos dailininkų sąjungos nariu, persikėlė į Klaipėdą ir pradėjo darbuotis kombinate „Dailė“.

Regimantas, kaip ir daugelis jo kartos jaunų, ką tik institutą baigusių menininkų, į Klaipėdą buvo tiesiog „atviliotas“. Tuometinis miesto vykdomojo komiteto pirmininkas Alfonsas Žalys skatino į miestą vykti jaunus dailininkus, jiems Klaipėdoje buvo sudaromos palankios gyvenimo ir kūrybos sąlygos. Tad 8-ajame dešimtmetyje uostamiestis sulaukė tikro jaunų menininkų antplūdžio.

Skaityti toliau >>

Nr. 24 (1130), 2015-06-17 | Dailė | In memoriam

Regimantas Midvikis, paminklas karaliui Mindaugui, fragmentas. 2003 m.

Regimantas Midvikis, „Senamiesčio katinas“. 1979 m.

Regimantas Midvikis, paminklo Petrui, Antanui ir Jonui Vileišiams modelis. 2015 m.

„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Sekmadienį Sočyje baigėsi 26-asis atviras Rusijos kino festivalis „Kinotavr“. Pagrindinis festivalio prizas atiteko režisierei Annai Melikian už filmą „Apie meilę“ („Про любовь“). Šio filmo herojai bando atsakyti į klausimą, kas yra meilė. Melikian rodo įvairiausių personažų ir įvykių pynę: jauną porą, kuri verčiau renkasi gyventi persikūnijusi į japonų anime herojus, iš savo šefo nepadorų pasiūlymą gavusią sekretorę, japonę, atvykusią į Maskvą ieškoti ruso vyro, buvusią žmoną, kurią jos vyras pasamdė neįprastai užduočiai, ir dar daug mažų istorijų bei jų veikėjų. Pagrindinius vaidmenis filme sukūrė Renata Litvinova, Michailas Jefremovas, Marija Šalajeva, Julija Snigir, Vladimiras Maškovas, Jevgenijus Cyganovas. „Apie meilę“ pelnė ir kino platintojų prizą. Tai ne pirmas „Kinotavr“ apdovanojimų pelnęs režisierės filmas: pernai geriausios aktorės prizą pelnė Severija Janušauskaitė už vaidmenį Melikian filme „Žvaigždė“.

Kiti festivalio apdovanojimai šiemet atiteko: už geriausią režisūrą – Aleksejui Fedorčenkai („Revoliucijos angelai“); už geriausią moters vaidmenį – Polinai Grišinai („Išgelbėjimas“, „Спасение“); už geriausią vyro vaidmenį – filmo „Skudurinė sąjunga“ („Тряпичный союз“) aktorių ansambliui: Vasilijui Butkevičiui, Aleksandrui Paliui, Pavelui Činariovui, Ivanui Jankovskiui; už geriausią debiutą – Ellai Manžejevai („Žuvėdros“, „Чайки“), už geriausią operatoriaus darbą – Andrejui Naidionovui („Radinys“, „Находка“); Grigorijaus Gorino prizas už geriausią scenarijų – Vasilijui Sigarevui ir Andrejui Iljenkovui („Ozo šalis“, „Страна Оз“); Mikaelo Tariverdijevo prizas už geriausią muziką – Nicolas Rabaeusui („Petruškos sindromas“ , „Синдром Петрушки“).

Skaityti toliau >>

Nr. 24 (1130), 2015-06-15 | Kinas | Trumpai

Jonas Ūbis

Kovojant už išlikimą

Krėsle prie televizoriaus

Dokumentinio filmo „Kartą mano motina“ (LRT kultūra, 15 d. 19.30) režisierė Sophia Turkiewicz įtikina, kad nepažįstame savo tėvų. Jos filmas atsirado iš noro suprasti, kodėl prieš daugelį metų motina ją atidavė į prieglaudą. Mama Helena gimė prieškario Lenkijoje, ji patyrė našlaitės ir benamės dalią, paauglė atsidūrė Gulage, pabėgo, atsidūrė Azijoje, klajojo po pasaulį, kol iš tuometinės Rodezijos atvyko į Australiją. Čia ir gimė Sophia. Atkurdama motinos biografiją audringos XX a. istorijos fone, režisierė gilinasi į aplinkybes, kurios nulėmė abiejų moterų likimą. Žiūrint filmą kyla daug klausimų. Ar ji sugebės atleisti motinai? Ar vaikai gali vertinti tėvų pasirinkimą, ypač jei jis buvo daromas ekstremaliomis aplinkybėmis? Ar tik aplinkybės kaltos?

„Kartą mano motina“ – pirmasis dokumentinis Turkiewicz filmas. Iki tol ji dažniausiai kūrė televizijos filmus. Režisierė sugeba įtraukti žiūrovus į pasakojamą istoriją, jungia archyvinę medžiagą, motinos prisiminimus ir kelionių į vietas, susijusias su motinos klajonėmis, kadrus. Bet kartu tai ir filmas apie kovą už išlikimą.

Skaityti toliau >>

Nr. 23 (1129), 2015-06-12 | Kinas | Rodo TV

Ramunė Balevičiūtė

Vaizdų evoliucija

Spektaklis vaikams Vilniaus teatre „Lėlė“

Neslėpsiu – mane nepaprastai džiugina ši nauja mada lietuvių teatre vaikams – jungti meną ir mokslą. Po išskirtiniu įvykiu tapusio „Kosmoso+“ Nacionaliniame dramos teatre ir gerokai kuklesnio užmojo, tačiau originalios „Linksmosios Einšteinio laboratorijos“ (rež. Sigita Pikturnaitė) Rusų dramos teatre sulaukėme dar vieno „mokslo populiarinamojo“ spektaklio – „Evoliucijos“ „Lėlės“ teatre.

Jauna kūrėjų komanda – režisierius ir scenarijaus autorius Šarūnas Datenis, dailininkai Antanas Dubra, Vladas Suncovas ir Artiomas Brančelas, animatorius Justinas Vencius ir muzikos autorė Severija Janušauskaitė – su regimu įkvėpimu ėmėsi pasakojimo apie Žemės ir gyvybės atsiradimą. Nuostabu, kad šį pasakojimą pavyko sutalpinti Mažojoje „Lėlės“ salėje. Čia įkurta miniatiūrinė laboratorija, slepianti pačias įvairiausias lėlių ir objektų teatro galimybes. Šiuo požiūriu „Evoliucija“ tikrai išradinga ir turtinga: vaizdo projekcijos derinamos su rankomis sukonstruotais, iškirptais, nupieštais, suklijuotais objektais, mažutės detalės – su gigantiškomis lėlėmis arba vaidinančiais žmonėmis.

Spektakliui pasirinkta paskaitos forma, tačiau informacija pateikiama visiškai kitaip nei, sakykime, „Kosmose+“. Mokslo faktai ir žinios (jas, beje, reikėtų kruopščiau atrinkti ir patikrinti) čia greičiau yra pretekstas rastis TEATRUI – kartais originaliam, o kartais labai tradiciniam. Aktoriams reikia pavaidinti, jie negali būti tiesiog lektoriaus, ekscentriškojo mokslininko, pagalbininkai. Todėl aktoriams Imantui Precui, Indrei Liutkevičiūtei ir Karoliui Algimantui Butvidui sugalvojami jaunesniųjų mokslo darbuotojų vaidmenys. Na, gerai, bet kodėl jie tokie nelaimingi? Suprantu, kad tai, matyt, tėvams skirta užuomina apie akademinę karjerą ir hierarchiją, bet ką tos nepatenkintos veido išraiškos sako vaikams? Tiesa, aktoriai turi ir kitų, naudingesnių užduočių. Ypač efektingas priešistorinės žuvies, virstančios ropliu, pasirodymas. Dailininkams, sukūrusiems įspūdingus kostiumus ir kaukes (spektaklyje taip pat pasirodo žmogaus dydžio beždžionė), pavyko apskaičiuoti mažųjų žiūrovų reakcijas, svyruojančias tarp siaubo, susižavėjimo ir nuostabos.

Skaityti toliau >>

Nr. 23 (1129), 2015-06-09 | Teatras | Kultūra vaikams

„Evoliucija“. Nuotraukos iš teatro archyvo.

Irmantas Jankaitis, Imantas Precas. Nuotraukos iš teatro archyvo.

„7md“ inf.

Kas galima Jupiteriui, negalima jaučiui

Iš dailės pasaulio

Balandžio 24 – gegužės 31 d. Vengrijos sostinėje veikė didžiulis renginys: „Off-Biennale Budapest“. Pavadinimas aiškinamas kaip sąmoninga šalikelė, naujo kelio pasirinkimas. Tai ne „anti-“, „sub-“, „neo-“, „trans-“ ar „post-“, nes siekiama ne diskutuoti su tuo, kas nebetenkina, o sukurti kitą kokybę nei gali pasiūlyti valdžia, anot organizatorių, vis dažiau kišanti nagus į kultūrinį gyvenimą. Be atlygio dirbo milžiniška komanda (daugiau kaip 200 menininkų, įvyko 180 renginių, prie jų dirbo per 600 žmonių), nei atidaryme, nei uždaryme politikai pasisakyti nepakviesti, vengta „valdžiai priklausančių“ erdvių. Be pagrindinio tikslo – susigrąžinti laisvę ir meną suvokti daugiau nei dekoratyviai, antras siekis buvo skatinti nevalstybinio finansavimo būdus, infrastruktūrą. Daugiau informacijos.

Indų kilmės Londone gyvenantis labai žymus ir prancūzų mėgstamas skulptorius Anishas Kapooras teigia, kad „šen bei ten išdėlioti objektus nieko nereiškia. Aš siekiau sugriaut pusiausvyrą ir prisikviesti chaosą. Ir tuo pat metu išsaugoti vientisumą su istorine aplinka, o tai ir sudėtingiausia.“ Gal abstrakčios išvaizdos skulptūra „Gašlus kampelis“ („Dirty Corner“) Versalio soduose vargu ar sukeltų daug nerimo, ypač Prancūzijoje, tačiau neformalus pavadinimas („Karalienės putė“) suteikė progą žodinėms kovoms. Diskutuojama, ar skulptūra turi panašumo į vaginą, ar į karalienės vaginą, ar čia turime galvoti apie po giljotina gyvenimą baigusią Mariją Antuanetę? Dešinieji respublikonai purkštauja, o dienraštis „Le Parisien“ („Paryžietis“) Kapoorą apibūdiną kaip genialų provokatorių.

Skaityti toliau >>

Nr. 23 (1129), 2015-06-09 | Dailė | Trumpai

Anish Kapoor, „Gašlus kampelis“. 2014 m.

Daugiau temų

Lėktuvai, vėliava ir neįprastas tiltas

Trys grūdai ir gausus derlius

Brėžiant kelių linijas

Kino naujienos trumpai

Gydykimės Paryžiuje

Atminties ženklų kūrėjas

Kino naujienos trumpai

Kovojant už išlikimą

Vaizdų evoliucija

Kas galima Jupiteriui, negalima jaučiui