Daugiau temų

Filmą apie vampyrus ir okultinę Maskvą pagal Olego Malovičkos scenarijų „Sparnai“ Rusijoje kurs Emilis Vėlyvis. Ten jis pristatomas kaip labiausiai kasinio Lietuvos istorijoje filmo autorius. Pagrindinis vaidmuo teko Ivanui Jankovskiui – aktoriaus Olego Jankovskio anūkui ir režisieriaus Filipo Jankovskio sūnui. Šio veikėjo mylimąją vampyrę vaidins Liubovė Aksionova. Gėrio jėgoms filme atstovaus Leonidas Jarmolnikas ir Danila Jakuševas, blogio – Michailas Jevlanovas ir Sabina Achmedova.

Gražią amerikiečių universitetų tradiciją, kai universiteto absolventams kalbą sako garsus ir nusipelnęs visuomenės veikėjas, rašytojas ar menininkas, šiemet pratęsė režisierius Christopheris Nolanas, kalbėjęs Prinstono universitete. Ne vieną filmą apie Briusą Veiną – didvyrį Betmeną sukūręs režisierius prisipažino: „Sekdami didžiosiomis tokių pasisakymų tradicijomis paprastai visi sako: „Sekite paskui savo svajonę.“ Bet aš nenorėčiau to kartoti, nes netikiu. Norėčiau, kad jūs sektumėt paskui realybę. (...) Jaučiu, kad laikui bėgant pradedame suvokti realybę kaip vargšę mūsų svajonės giminaitę. Norėčiau jums įrodyti, kad mūsų svajonės, mūsų virtualios realybės – šios abstrakcijos, supančios mus ir teikiančios mums malonumą, iš tikrųjų yra realybės atmainos.“

Nolanas atsiprašė visų, kurie nematė jo „Pradžios“, nes toliau kalbėdamas rėmėsi savo filmu: „Kodėl „suveikė“ filmo finalas: Leonardo DiCaprio herojus Kobas liko su savo vaikais savo subjektyvioje tikrovėje. Daugiau jo niekas nebejaudina ir būtent tai svarbiausia: gali būti, kad visi realybės lygmenys turi teisę egzistuoti. Kamera rodo besisukantį vilkelį, nors vos tik jis pradeda lėtėti, filmas baigiasi.“

Skaityti toliau >>

Nr. 23 (1129), 2015-06-08 | Kinas | Trumpai

Clintas Eastwoodas filmuojant „Amerikiečių snaiperį“

Jonas Ūbis

Kad netektų galvoti apie raviolius

Krėsle prie televizoriaus

Senoji Europa mėgo meilės istorijas, kurios baigiasi blogai. Tačiau prieš kelis šimtus metų, kai ėmė rastis masinė kultūra, jos ir tragedijos mišinys dar neatrodė nesuderinamas, todėl atsirado iki miesčionio lygio travestuota tragedija – melodrama. Holivudą iš pradžių ši pusiausvyra tenkino, bet optimistai amerikiečiai (antraip nebandytų nuolat gerinti pasaulio) sugalvojo romantinę komediją, kuri visada baigiasi gerai. Lietuviai jau atleido amerikonams, kad šie po karo jų neišvadavo, ir stengiasi visaip juos mėgdžioti. Prisipažinsiu, mane iki šiol stebina tokia tautos šizofrenija – gyventi Europoje ir siekti amerikietiškų idealų, kuriuos, bijau, dabar daugeliui įkūnija Kim Kardashian. Tačiau kai lietuviai imasi romantinių komedijų, kažkodėl matome „Moterys meluoja geriau“.

Edwardo Zwicko komedija „Meilė ir kiti narkotikai“ (BTV, 10 d. 21.30) rodo tragikomiškas farmacijos pramonės atstovo Džeimio (Jake Gyllenhaal) peripetijas, kai šis „Viagros“ atstovas įsimyli visišką savo priešingybę – žavią merginą, prietarų neturinčią dailininkę Megę (Anne Hathaway), sergančią Parkinsono liga. Filmas, beje, turi realų pagrindą, nes sukurtas pagal 2005 m. išleistą Jamie Reidy knygą „Hard Sell: The Evolution of a Viagra Salesman“. Nors gal ašarų filmo žiūrovams ir neteks gausiai lieti, savo terapinę funkciją filmas tikrai atliks – ko verta kad ir vienos pagyvenusios Parkinsono ligos aukos replika apie drebančias rankas, kuriomis daug geriau sekasi masturbuotis.

Skaityti toliau >>

Nr. 22 (1128), 2015-06-05 | Kinas | Rodo TV

7MD

Stambulas, Havana ir pagarba rūdims

Iš dailės pasaulio

Apsilankius senutėje Venecijos bienalėje, kur sklando susidomėjimas muziejaus idėja, madingų meno vėjų galima važiuoti į Stambulą, kur rugsėjo 5 – lapkričio 1 dienomis kuratorė Carolyn Christov-Bakargiev kvies gilintis į tai, kas masiškai tyrinėta praėjusioje Venecijos bienalėje – nematomas bangas, vibracijas, gylius, sluoksnius ir kitus moksliškai ir mistiškai skambančius dalykus parodoje „Sūrus vanduo: minties formų teorija“ („Saltwater: a Theory of Thought Forms“). Parodoje dalyvaus daugiau kaip penkiasdešimt menininkų ir nemenininkų. Anotacijoje minimi vandenyno tyrinėtojai, neurologai. Projektas bus išplitęs mieste ir žada brėžti poetines ir politines, regimas ir neregimas koordinates netikėtose vietose. Carolyn Christov-Bakargiev meno pasauliui yra žinoma pirmiausia kaip kuratorė dirbusi prie kas dveji metai vykstančios parodos „dOCUMENTA (13)“ su tema „Žlugimas ir atkūrimas“ rodyta pačiose netikėčiausiose ir įvairiausiose Kaselio vietose. Daugiau apie Stambulo bienalę.

Skaityti toliau >>

Nr. 22 (1128), 2015-06-04 | Dailė | Trumpai

Richard Serra, „Lenkta arka“, Niujorkas. 1981 m.

Agnė Narušytė

Vandenys ir stiklas

In memoriam Algirdas Dovydėnas (1944–2015)

Sužinojusi, kad profesoriaus Algirdo Dovydėno niekada nebesutiksiu Vilniaus dailės akademijos koridoriuose, internete susiradau Juozo Matonio ir Vytauto Damaševičiaus dokumentinį filmą „Stiklo magija“ (1995). Mat, prieš rašant, dar reikėjo pasikalbėti – kad ir per švytinčią ekrano pertvarą. Kaip ir daugelio kasdien matomų žmonių, jo iš tikrųjų nepažinojau, nors Dovydėnas VDA dėstė nuo 1990 metų, nuo 2003 m. buvo Monumentaliosios dailės katedros vedėjas, o 2005–2011 m. – Vaizduojamosios ir taikomosios dailės fakulteto dekanas, nuo 1999 m. rengė tarptautinius vitražo simpoziumus „1 + 1“ (1 mokytojas + 1 studentas). Žinoma, paminėjus jo pavardę, atmintyje nesunkiai iškildavo veidas, papuoštas tankiais, į viršų užriestais antakiais. Sveikindavomės. Bet pasikalbėti trukdė su vitražu nesusiję mano reikalai.

Taigi belieka klausytis, ką jis kalba ekrane. Pasakoja apie kūrybos procesą – kaip, gavęs užsakymą vitražui, įsigilina į pastato funkciją, erdvės tektoniką, mėnesį kamuojasi ieškodamas sprendimo, o paskui lėtai mėgaujasi tobulindamas kūrinį. Bet, sako menininkas, šitaip būnant vienam, išsikrauna akumuliatoriai. Dovydėnui energijos šaltiniu tapo buriavimas. Bekraštis vandenynas, bangos, audra pakrauna – gera prarasti pusiausvyrą. Daugelis mėgsta tai įsivaizduoti, apie tai skaityti, bet mažai kas ryžtųsi kartu su grupele panašių plaukti per Atlantą. Dovydėnas tai padarė – 1989 m. su jachta „Dailė“ nuplaukė į Niujorką ir atgal. Plauki, likimas neša, ir supranti, „mažiukas koks esi iš tikrųjų, ant to burbulo po žvaigždėm, po galaktikom. O kai pamatai Amerikos krantą, taip gaila pasidaro...“

Skaityti toliau >>

Nr. 22 (1128), 2015-06-02 | Dailė | In memoriam

Algirdas Dovydėnas, vitražas sanatorijai „Lietuva“ Druskininkuose, architektas Arūnas Paslaitis, fragmentas. 1976–1977 m.

Algirdas Dovydėnas, vitražas „Žaliajai“ vaistinei Klaipėdoje, architektas Zigmas Rutkauskas, fragmentas. 1979 m.

Algirdas Dovydėnas, vitražas „Miestas prie jūros“ Komunalinio ūkio projektavimo instituto Klaipėdos skyriui (dab. UAB „Klaipėdos komprojektas“), architektas Žvaigždras Drėma, fragmentas. 1984 m.

Algirdas Dovydėnas, vitražas Rainių Kančios koplyčiai, Rainiai, Telšių r., architektas Algirdas Žebrauskas (pagal Jono Virako projektą) , fragmentas. 1991–1994 m.

Algirdas Dovydėnas, „Kryžiaus kelio stotys“, Švč. Mergelės Marijos krikščionių pagalbos bažnyčia, Nida, architektai Ričardas Krištapavičius, Algimantas Zaviša, fragmentas. 2006–2008 m.

„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Šiemet Kanų konkurse parodyta ir kritikus sužavėjusi Toddo Hayneso „Kerol“ – ne vienintelė Patricios Highsmith (1921–1995) ekranizacija. „Television 360“, studija „Endemol Shine Studios“ ir šveicarų leidykla „Diogenes“ nusprendė suvienyti jėgas ir ekranizuoti rašytojos knygų seriją „Ripliad“. Tai penkios knygos, kurių veikėjas – Tomas Riplis. Pirmasis romanas „Talentingasis ponas Riplis“ pasirodė 1955 metais, paskutinis – „Ponas Riplis po vandeniu“ – 1991-aisiais. Highsmith kūriniai sulaukė ne vienos ekranizacijos, ko gero, jau susirinktų gerokai per 10 skirtingose šalyse gimusių filmų pagal rašytojos knygas, tarp jų – Alfredo Hitchcocko „Nepažįstamieji iš traukinio“ (1951), Rene Clement’o – „Kaitra“ („Plein Soleil“, 1960), Wimo Wenderso „Draugas iš Amerikos“ (1977), Anthony Minghellos „Talentingasis ponas Riplis“ (1995).

Anglų režisierius Joe Wrightas („Ana Karenina“) ekranizuos Charlotte Rogan romaną „The Lifeboat“. Jo herojė – 22 metų Greis Vinter. 1914 metų vasarą kartu su vyru Henriu ji leidžiasi į povestuvinę kelionę laivu per Atlanto vandenyną. Idiliją nutraukia paslaptingas sprogimas. Gelbėjimo valtyje, kurioje randa vietą Greis, greit paaiškėja, kad kai kas turės mirti, kad išgyventų kiti, mat laivas perpildytas, o maisto atsargų visiems neužteks. Pagrindinį vaidmenį filme kurs Anne Hathaway.

Skaityti toliau >>

Nr. 22 (1128), 2015-06-01 | Kinas | Trumpai

Jonas Ūbis

Jausmų badas

Krėsle prie televizoriaus

Kol neturime ir, manau, dar ilgai neturėsime sėkmingų lietuviškų serialų apie Antrąjį pasaulinį karą, pirmadienį (birželio 1 d., 22.20) LRT pradeda rodyti lenkų „Šlovės dienas“, kurias pasižiūrėti rekomenduoju net mūsų valdininkams ir politikams, nuolat pliurpiantiems apie patriotinį jaunimo auklėjimą. „Šlovės dienos“ tai daro itin veiksmingai. Serialo veikėjai – jauni žmonės, kupini ryžto, energijos ir tikėjimo. 1941-ųjų pavasarį grupė Anglijoje parengtų lenkų kareivių su parašiutais nusileido okupuotoje Lenkijoje. Jie vadinosi „cichociemni“ (tylūs ir tamsūs) ir buvo pasirengę vykdyti diversijas prieš nacius. Po karo jaunuoliai tapo „prakeiktais kareiviais“, kurių istoriją komunistų valdžia nuosekliai trynė iš žmonių atminties. Vienas iš jų dar gyvas ir praėjusią vasarą šoko su parašiutu.

Sėkmingai Lenkijoje bene 8 sezoną rodomas serialas prasideda, kai Bronekas (Maciej Zakościelny), Janekas (Antoni Pawlicki), Michalas (Jakub Wesolowski) ir Vladekas (Jan Wieczorkowski) bei jų artimieji ima burtis aplink ginkluotą lenkų pogrindį. Visi pasirengę kovoti už laisvą Lenkiją, kuria tiki ir kurią myli. Tačiau jaunuoliai nenori tik gražiai ir garbingai už ją numirti: jie nori kovoti ir laimėti. Iš pradžių jiems teks kautis su vokiečiais, paskui – su sovietais, vėliau ir su lenkų komunistais, nusprendusiais sunaikinti pasipriešinimo judėjimą pokario Lenkijoje. Seriale taip pat rodoma įvairių žvalgybų – vokiečių, rusų, lenkų – veikla. Daugumoje serijų atkurtos tikros „Armia Krajowa“ ir „Cichociemni“ vykdytos operacijos, daug personažų turi realius prototipus.

Skaityti toliau >>

Nr. 21 (1127), 2015-05-29 | Kinas | Rodo TV

„7md“ inf.

Uždarytas paviljonas, Fridos augalai ir pretendentai į prizą

Iš dailės pasaulio

Tarptautinėje Venecijos meno bienalėje Islandijai atstovaujantis projektas „Mečetė“, įkurtas buvusioje Gailestingosios Mergelės Marijos bažnyčioje (Santa Maria della Misericordia, Campo de l’Abazia), buvo uždarytas gegužės 22 dieną, paveikęs vos porą savaičių. Bažnyčią laikinai veikiančia mečete pasiūlė paversti šveicarų menininkas Christophas Büchelis kartu su Islandijos ir Venecijos musulmonų bendruomenėmis. Kūrėjų tikslas buvo „atkreipti dėmesį į poveikį, kurį sukelia pažeidžiamos visuomenės dalies politinis atskyrimas ir institucionalizavimas. Taip pat sukurti platformą dialogui apie skirtingas kultūrines pozicijas.“

Miesto valdžia oficialia uždarymo priežastimi įvardina saugumo reikalavimų nesilaikymą, neva į patalpą sueina gerokai daugiau žmonių, nei numatyta pastato plane. Taip pat teigiama, kad leidimas buvo išduotas tik parodos instaliacijai, o ne mečetei. Projekto rengėjai turi teisę per 60 dienų kreiptis į Veneto regiono aukščiausią teismą.

„Mečetės“ organizatoriai išreiškė ne tik nusivylimą tuo, jog bienalė, regis, nebėra laisvos minties raiškos vieta, bet ir pasigedo palaikymo. Bienalė nesiėmė jokių priemonių, kad projektas būtų išsaugotas, neišreiškė pozicijos, todėl sulaukė daug kritikos kaip institucija, kuri leidžia Venecijos miestui spręsti, kas yra menas.

Skaityti toliau >>

Nr. 21 (1127), 2015-05-26 | Dailė | Trumpai

Frida Kahlo, Autoportretas su dygliu ir kolibriu

Nicole Wermers, instaliacijos „Infrastruktur“ vaizdas. 2015 m.

„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Sekmadienio vakarą paskelbti 68-ojo Kanų kino festivalio nugalėtojai. Brolių Coenų vadovaujamas žiuri „Auksinę palmės šakelę“ paskyrė prancūzų režisieriaus Jacques’o Audiard’o filmui „Dipanas“ („Dheepan“), pasakojančiam apie imigrantų iš Šri Lankos gyvenimą pavojingame Paryžiaus priemiestyje. Dipanas pabėgo iš šalies – nuo karo, nes buvo tamilų partizanas. Tačiau Prancūzijoje jį suranda buvęs vadas, norintis tęsti kovą.

Vengrų debiutantas László Nemesas pelnė antrąjį pagal svarbą Kanų apdovanojimą – Didįjį prizą už filmą „Sauliaus sūnus“ („Le fils du Saul“). Filmo herojus – jaunas žydas, dirbantis lavonus deginančioje Aušvico konclagerio „zonderkomandoje“. Filme rodomos 48 jo gyvenimo valandos.

Prizas už geriausią režisūrą paskirtas Taivano režisieriui Hou Hsiao-Hsienui už filmą „Žudikė“ („Nie yin niang“). Šis filmas nukelia į IX amžių, Tang dinastijos valdomą Kiniją, kurioje vyksta kovos tarp sostinės ir maištaujančių provincijų gubernatorių. Pagrindinė herojė užaugo vienuolyne, kur įvaldė Rytų dvikovų paslaptis. Ji gauna užduotį pašalinti išdaviką vyrą.

Skaityti toliau >>

Nr. 21 (1127), 2015-05-25 | Kinas | Trumpai

Jonas Ūbis

Kalibano veidas

Krėsle prie televizoriaus

Dietricho Brüggemannas „Kryžiaus kelias“ (LRT kultūra, 27 d. 21.30) – antiklierikalinis filmas. Kitaip nei daugumoje šiuolaikinių filmų, religiniai fanatikai čia ne musulmonai. Prieš metus apdovanotas Berlyno kino festivalio prizu „Sidabrinis lokys“ už geriausią scenarijų, filmas rodo religingą vokiečių katalikų šeimą, kurioje auganti mergaitė Marija atsidūrė tarp dviejų pasaulių. Mokykloje gabios ir smalsios Marijos teisių niekas nevaržo, bet šiame pasaulyje ji vis dėlto jaučiasi svetima, nes bijo nusidėti ar kitaip nusikalsti Dievui. Kitą mergaitės pasaulį valdo religinė fanatikė Marijos mama. Ji nuolat kritikuoja paauglę dukterį, o kai ši suserga, net priešinasi gydytojams. Bet fanatikė yra ir Marija – ji įsitikinusi, kad jos liga ir mirtis sukurs stebuklą – mažasis broliukas pagaliau pradės kalbėti.

Istorija paprasta ir jai stinga gilesnių psichologinių personažų motyvų, nors gal religingiems žmonėms psichologija ir nesvarbi, juk tikėjimas pirmiausia reikalauja paklusnumo. Tačiau „Kryžiaus kelias“ veikia ne savo gana vienprasmiška „žinia“, o asketiška forma: režisierius filmą suskirstė į tiek dalių, kiek Kryžiaus kelyje yra atkarpų, ir kiekvieną jų, prasidedančią konkrečios stacijos pavadinimu, nufilmavo vienu kadru. Sakyčiau, tai vokiškai preciziškas filmas, nors režisierius ir yra sakęs, kad jį paveikė Robert’as Bressonas. Pridėkite dar nejudančią kamerą, retai skambančią kadre muziką ir išeis tikras kino pamokslas, nukreiptas prieš religinį ekstremizmą. Man regis, Brüggemannas pateko į pasirinktos formos spąstus, todėl visko, kas į ją netelpa, filme atsisakoma.

Skaityti toliau >>

Nr. 20 (1126), 2015-05-22 | Kinas | Rodo TV

„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Po ilgų derybų su „Showtime“ televizija dėl finansavimo vis dėlto buvo pasiektas kompromisas ir kultinį serialą, pasirodysiantį po 25 metų pertraukos, režisuos jo „tikrieji tėvai“ – Davidas Lynchas ir Markas Frostas. Taip pat pranešta, kad serijų bus net daugiau nei žadėtos devynios. Filmavimas jau prasideda, o Laura Palmer pažadėjo sugrįžti 2016 m. birželio 10-ąją – ir pažadą turėtų ištesėti.

Tarptautinio pripažinimo po filmo „Dėžutė pietums“ („The Lunchbox“) sulaukęs Riteshas Batra kuria filmą pagal britų rašytojo Juliano Barneso romaną „Pabaigos jausmas“ („The Sense of an Ending“).

BAFTA ir „Oskaro“ premijų laureatas aktorius Jimas Broadbentas išgarsėjo vaidmenimis filmuose „Mulen Ružas“ ir „Airis“, rengiasi vaidinti į pensiją išėjusį ir ramiai gyvenantį Tonį. Netikėtai jis gauna laišką iš advokatų kontoros, priverčiantį jį vėl susidurti su praeitimi bei iš naujo įvertinti savo praeitį. Lietuvos skaitytojams jau pažįstamas Julianas Barnesas (į lietuvių kalbą išversti trys jo romanai) 2011 m. už romaną „Pabaigos jausmas“ buvo apdovanotas prestižine Didžiosios Britanijos Bukerio premija.

Skaityti toliau >>

Nr. 20 (1126), 2015-05-18 | Kinas | Trumpai

Kadras iš serialo „Tvin Pykso miestelis“