Daugiau temų

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Lietuviškų televizijų naujienose beveik kasdien šmėkščioja reportažai apie šauktinius, manevrus, karo bazes, užsienio karo lakūnus, karines akademijas ar šventes. Juose visi išpažįsta meilę tėvynei ir patriotinę pareigą. Žiūrėdamas į tuos žmones pasijuntu lyg sugrįžęs į mokyklos karinio parengimo pamoką. Tada man pavyko – atsisakiau ardyti „Kalašnikovą“ pareiškęs, kad esu pacifistas. Mokytojas nebuvo baigęs jokių specialių mokslų ir dar kontūzytas kare, todėl sutriko, nes nežinojo, ką reiškia „pacifistas“, ir leido sėstis atgal į suolą. Matyt, pamanė, kad sergu reta liga. Bet „sukarinto“ patriotizmo liga man baisesnė. Tokio pobūdžio ideologijos dažnai būna nukreiptos prieš svetimus, simboliškus kitus. Užtat jos efektingai maskuoja valdžios nesugebėjimą (arba nenorą) kalbėtis su visuomene. Valdžios atstovai vis dar sako monologus, dažniausiai pamokomus, populistiškus ir todėl apgailėtinai aintelektualius, o juos vis rodo tos pačios televizijų žinių laidos. Apie atvirą, pliuralistinę, tolerantišką visuomenę, sugebančią reflektuoti gėdingus savo istorijos momentus, nebeužsimena niekas. Todėl vis labiau grimztame į provincialų grožėjimąsi savimi. Regis, niekas negirdi, kaip absurdiškai skamba žodžiai „nacionalinė ekspedicija“, kai jais apibūdinamas malonių ir garsių žmonių bene savaitę trukęs plaukimas Nemunu, senu kurėnu. Bijau, kad ateityje tokių „ekspedicijų“ vis daugės, nes televizijos bijo skaudžių, provokuojančių temų. Istorija joms – tik proga kurpti mėgėjiškus filmus arba lėkštus detektyvus.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Rugsėjo 27 d. Norvegijoje įvyks serialo „Okupuotieji“ („Occupied“) premjera. Jo scenarijaus autorius – populiarus detektyvų rašytojas Jo Nesbø, jam ši idėja gimė dar 2008-aisiais, kai Rusija užpuolė Gruziją, bet serialas pradėtas kurti jau po Krymo aneksijos. Filme pasakojama fantastiška istorija apie tai, kaip į valdžią Norvegijoje ateina radikalių ekologų partija, kuri stabdo dujų ir naftos gavybą. ES vadovybės tokia politika netenkina ir ji kreipiasi į Rusiją, kad ši pultų Norvegiją. Kremlius sutinka. Rusijos kariuomenė okupuoja Norvegiją, kad grąžintų į pasaulinę rinką norvegų išteklius. Vieną pagrindinių vaidmenų seriale sukūrė Ingeborga Dapkūnaitė. Tai brangiausias Norvegijos istorijoje serialas: jo biudžetas – 90 mln. kronų (maždaug 10 mln. JAV dolerių), prie „Okupuotųjų“ gamybos prisidėjo ir švedai. Rusijos ambasada Norvegijoje sureagavo vos pasirodžius „Okupuotųjų“ reklaminiam klipui ir išreiškė savo apgailestavimą, kad toks serialas bus rodomas.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

 Žaliojo tilto skulptūrų nuėmimas geriausiai išryškino apgailėtiną politinių diskusijų lygį Lietuvoje. Jį puikiai atspindėjo ir įvairių televizijų reportažai, kuriuose žodis paprastai buvo suteikiamas ne specialistams, o „liaudies“ atstovams. Kad pastarųjų mentalitetas nelabai pasikeitė per tuos šešiasdešimt metų, kol ant tilto stovėjo skulptūros, parodė kad ir vienos televizininkų užkalbintos ponios nuomonė, esą ant tilto turėtų stovėti Lietuvos kunigaikščiai. Vienas stabas būtinai turi būti pakeistas kitu. Tai padės ištrinti iš atminties nepatogius ir dažnai konformistiškus tautos istorijos fragmentus. Man atrodo, kad skulptūros pirmiausia badė akis buvusiems aukštosios partinės mokyklos ir kitų panašių įstaigų bendradarbiams.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

 Vieną didžiausių kino festivalių rugsėjo 2 d. atidarys Baltasaro Kormákuro („101 Reikjavikas“) filmas „Everestas“. Filmas paremtas tikrais įvykiais ir pasakoja apie kelias komercines alpinistų ekspedicijas į aukščiausią pasaulio viršukalnę Everestą, įvykusias 1996-ųjų gegužę. Leidžiantis jas užklupo sniego pūga. Dalis alpinistų neišgyveno. Pagrindinius vaidmenis islandų režisieriaus filme sukūrė Jake’as Gyllenhaalas, Jasonas Clarke’as, Joshas Brolinas, Samas Worthingstonas, Johnas Hawkesas, Keira Knightley, Emily Watson ir Robin Wright.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

 Visai neseniai vienoje „Info TV“ laidoje radikalus nacionalistas Panka buvo pavadintas ekspertu, o jo pasvaičiojimai apie esą imigrantų keliamą grėsmę – eksperto nuomone. Nežinau, ką apie tai pasakytų kalbininkai, bet, tikiuosi, ir jiems patiks neseniai mano išgirstas terminas „food porn“. Taip vadinamas gosliai nufotografuotas ir apetitą žadinantis maistas. Tokių ypatingai gražių įvairiausių patiekalų nuotraukų būdavo ir seniau (prisimenu kad ir Stalino laikų kanoną – „Knygą apie skanų ir sveiką maistą“), bet dabar jų apstu visur ir tai net pradeda apibrėžti gyvenimo būdą.

Gaminti madinga, virėjai tapo medijų žvaigždėmis, filmams apie kulinariją festivaliai skiria atskiras programas. Kažkas atkreipė dėmesį, kad maisto rodymas ir pasakojimas apie jį įgijo erotikos atspalvį, bet tai neturėtų stebinti, juk rafinuota virtuvė visada buvo siejama su geismu. Deja, jis ne visada atranda adekvačią išraišką. Norint tuo įsitikinti užtenka ir laidų, kuriose šmėkščioja įvairios, mūsų televizijų žargonu tariant, „garsios Lietuvos moterys“, pavyzdžiui, Kristina Brazauskienė, anonsų. Tačiau kulinariniame vaidybiniame kine ne tik gaminama, bet dar ir pasakojama meilės istorija. Tokių filmų pastaraisiais metais taip pat pagausėjo. TV3 (19 d. 19 val.) parodys Jono Favreau filmą „Šefas ant ratų“ (2014), kuriame pristatoma nauja kulinarinė mada – paprastas ir skanus maistas tiesiog iš sunkvežimio (food truck). Šio filmo „veikėjas“ – tradiciškas kubietiškas sumuštinis. Jį ir gamins Karlas Kasperas – prabangaus restorano virėjas, po to, kai bjaurus kulinarinis kritikas sumals į miltus Karlo valgiaraštį, dėl kurio kaltas ne jis, o restorano savininkas (Dustin Hoffman). Įsižeidęs virėjas nuspręs dirbti sau ir pradės tepti bei kepti sumuštinius.

„Šefas ant ratų“ – tikras food porn. Visas maistas, kurį Karlas gamina streso, laimės, depresijos ar pykčio akimirkomis, rodomas iš arti, godžiai ryjamas arba nulaižomas nuo pirštų. Jokių sterilių, reklamiškų vaizdų – filmas skatina kulinarinį pasileidimą ir laimingą gyvenimą su tūkstančiais kalorijų. Net nustebau, kad tokią paprastą virtuvę garbinantis amerikiečių filmas Prancūzijoje sulaukė teigiamų vertinimų, tiesa, recenzijose taip pat dominavo kulinariniai terminai. Pavyzdžiui, „Paris Match“ recenzentas rašė: „Paskutinis mostas gal pernelyg cukruotas, tačiau iš filmo išeini pilnu skrandžiu.“

„7 md“ inf.

Iš dailės pasaulio

Nicolas Bourriaud nesirengia pasitraukti tyliai

Panašu, kad skandalai dabar vyksta ne tik mūsų aplinkoje – Prancūzijoje kultūros ministrė Fleur Pellerin iš Vaizduojamojo meno akademijos vadovų, dar nesibaigus sutarčiai, atleido ir Lietuvoje žymų dailės teoretiką ir praktiką Nicolas Bourriaud. Socialinės dailės kritikos plėtotojas viešai spaudoje suabejojo ministrės sprendimu, ministrė irgi pasisakė ir taip užvirė viešos žodinės muštynės, kurias, regis, laimi Bourriaud, kadangi biurokratų mėgstamas aptakias atakas atrėmė įvardydamas konkrečius darbus. Sklinda gandai, kad siekta ne tiek atsikratyti Akademijos vadovu, kiek atlaisvinti patrauklią vietą saviems. Ko gero, pasaulio spauda taip plačiai niekada nesureaguotų į pagrindinių Lietuvos meno institucijų kadrų kaitą, nes pirmiausia mes jau ir patys sunkiai galėtume įsivaizduoti, kad tai apskritai įmanoma.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Finansinė Graikijos krizė tapo bene žiūrimiausiu žiniasklaidos serialu. Vis dėlto tai gana pamokomas vaizdelis, nes kiekvienas gali įsitikinti, ką reiškia balsuoti už neatsakingus populistus. Tik bijau, kad šitą pamoką išmoks ne visi ir po metų kitų lietuviai vėl atiduos balsus už visokius marginalus arba naujuosius ponus Valinskus.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

 Mauritanijos režisierius Abderrahmane’as Sissako vadovaus kino mokyklai „Ciné Fabrique“. Tai trečioji kino mokykla Prancūzijoje po Antrojo pasaulinio karo metais Paryžiuje įkurtos „La Femis“ (anksčiau IDHEC) ir „Louis-Lumière“. „Ciné Fabrique“ netrukus atvers duris Lione. Jos steigėjai nori padaryti mokyklą naujos kinematografininkų kartos susitikimų vieta ir tikisi, kad čia susitiks iš skirtingų visuomenės sluoksnių kilę, motyvuoti ir originaliu požiūriu pasižymintys studentai. Prie šio kino projekto ištakų buvęs kinematografininkas Claude’as Mouriéras siekė, kad aplink jį susirinktų kino profesionalų kolektyvas. Mokykla siūlo nemokamas trejų metų kino studijas trisdešimčiai 18–25 m. jaunuolių. Studijos apims 5 kryptis: scenarijaus rašymą, vaizdą, garsą, montažą ir gamybą.