Daugiau temų

Dalia Karatajienė

Magiška knyga apie Vitalijaus Mazūro aukso amžių

Audronė Girdzijauskaitė – viena iš tų teatro kritikių, kurios nevengė ir nevengia apeiti kebloko teatro komponento – scenografijos. Kebloko todėl, kad dailėtyrininko žvilgsnis į scenografiją paprastai redukuoja dramaturginius, režisūrinius jos aspektus, o teatrologų akys tik juos ir temato, neretai sumenkindamos plastinius, stilistinius scenografijos bruožus. Tačiau kai kalbama apie lėlių teatrą, dailininko kūryba negali būti aptariama tik vienu kuriuo nors požiūriu, nes jame vizualumas yra kaip niekur kitur susijęs su režisūra. Todėl netenka stebėtis, kad neseniai dienos šviesą išvydusi A. Girdzijauskaitės knyga „Vitalijaus Mazūro aukso amžius“ („Kultūros barai“, 2015) – keliasluoksnė. Joje Vitalijaus Mazūro kūryba išsamiai aptariama iš abiejų perspektyvų, o gausiai iliustracijomis papildytas tekstas įtaigiai bei gyvai atkuria metaforinio V. Mazūro teatro spektaklių atmosferą. Knyga leidžia paprieštarauti įsitikinimui, jog spektaklių neįmanoma atpasakoti žodžiais. Suprantama, kad jokia knyga iš tikrųjų nepretenduoja teatro istorijoje užimti jau neberodomo spektaklio vietos, tačiau akivaizdu ir tai, kad verbaline forma įamžinamas spektaklių likimas yra susijęs ne tik su kūrėjo, apie kurį rašoma, talentu, bet ir su rašančiojo meistryste.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Ridley Scottas jau ne vieną dešimtmetį žada kurti savo garsiojo filmo „Likvidatorius“ (būtent tokiu pavadinimu „Blade Runner“ buvo rodytas Lietuvoje) tęsinį. Kol kas žinoma, kad jame vėl pasirodys pagrindinį vaidmenį 1982-aisiais sukūręs Harrisonas Fordas, sklando gandai, esą pagrindinį vaidmenį kurs Ryanas Goslingas.
Pagal Philipo K. Dicko novelę „Ar androidai sapnuoja elektrines avis?“ sukurtas „Likvidatorius“ pasakojo apie niūrią ateitį 2019-ųjų Los Andžele. Pagrindinis filmo herojus policininkas, kurį vaidino Fordas, turi sugauti keturis robotus, pabėgusius nuo žmonių kontrolės.

Naujasis filmas prasidės praėjus dešimtmečiams po pirmojo veiksmo. Filmavimo pradžia – 2016 m., operatorius bus iš brolių Coenų filmų pažįstamas Rogeris Deakinsas. Filmo režisierius – Denis Villeneuve’as, 2014 m. užkariavęs „Kino pavasario“ žiūrovų širdis filmu „Moteris, kuri dainuoja“. Naujausią Ridley Scotto filmą „Marsietis“ nuo penktadienio galima pamatyti ir Lietuvos ekranuose.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

 Sofia Coppola filmų herojais dažniausiai renkasi jaunus žmones. Tik 2013 m. filmo „Elitinis jaunimas“(TV3, šįvakar, spalio 2 d. 00.10) herojų portretai ne tokie subtilūs, kokių galima tikėtis iš režisierės, bet užtat negailestingi ir tikslūs.

Ramunė Balevičiūtė

Evaldo Jaro spektaklis vaikams Jaunimo teatre

 Man, kaip turbūt daugeliui sovietinių vaikų, Karlsonas buvo Žmogus-voras, Betmenas ir Supermenas kartu. Pažįstamas pirmiausia iš režisieriaus Boriso Stepancevo genialaus animacinio filmo, vėliau – iš Klaipėdos dramos teatro spektaklio ir tik galiausiai – iš Astridos Lindgren knygos. Pastaroji, jei gerai pamenu, net šiek tiek nuvylė, nes ne visai atitiko vaizduotę uzurpavusį animacijos personažą. Kaip, beje, ir gerokai vėliau, jau šio tūkstantmečio pradžioje, sukurtas švedų animacinis filmas (rež. Vibeke Idsoe), pasirodęs kažkoks, sakyčiau, pernelyg kasdieniškas, tikroviškas. Dabar suprantu: Lindgren rašė apie realaus vienišo vaiko realų pasaulį, į kurį netikėtai įsibrauna pasaka, o Stepancevas kūrė pasaką, nes kalbėti apie vienišus ir nelaimingus vaikus (o ypač kūriniuose vaikams) Sovietų Sąjungoje buvo nepriimtina. Ir ta pasaka iš tiesų užbūrė, žavėjo ir linksmino...

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

 Donato Ulvydo filme „Emilija“ pagrindinį vaidmenį kurianti Ieva Andrejevaitė kol kas geriau žinoma užsienio žiūrovams. Ji nusifilmavo Oweno Harriso filme „Užmušk savo draugus“, Indaro Džendubajevo „Drakonuose“, rusų seriale „Farca“. Dabar ji filmuojasi Oksanos Karas komedijoje apie paauglio nuotykius „Geras berniukas“ („Chorošyj malčik“). Aktorė vaidina anglų kalbos mokytoją. Andrejevaitės partneriai – populiarūs rusų aktoriai Konstantinas Chabenskis, Michailas Jefremovas, Aleksandras Palis.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

 Džordžas Smailis – vienas mano mėgstamiausių literatūros personažų. Jis pasirodė 7-ojo dešimtmečio pradžioje Johno Le Carré knygoje „Skambutis numirėliui“ ir dviem dešimtmečiams tapo pagrindiniu dar beveik dešimties rašytojo knygų herojumi. Kontržvalgybininkas Smailis dirba Cirke (taip rašytojas vadina M16), jis primena valdininką, gali susilieti su minia, likti nematomas. Smailis – pilkas, aptukęs, vilki keistus drabužius, dažniausiai sėdi prie rašomojo stalo. Jis intelektualas – domisi XVII a. vokiečių literatūra, bet ir Cirke, ir tyrinėdamas literatūrą visada laikosi principo neperžengti faktų ribos. Paliktas žmonos, jis visiškai atsidavė darbui. Ko gero, tiki tik juo. Smailis – racionalus, analitinio proto, bet kartu idealistas, negalinti susitaikyti su išdavystėmis ir menkystomis, todėl dažnai primena keliaujantį riterį (ypač kai šnipo karjera nubloškia jį toli už Anglijos ribų), o vėliau ir gyvenimo išminties kupiną piligrimą.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Garsus japonų animatorius Hayao Miyazaki („Stebuklingi Šihiros nuotykiai dvasių šalyje“, „Keliaujanti pilis“, „Princesė Mononokė“) kurs vaikų poilsio namus tolimoje Pietų Japonijos Kumedzimos saloje, į Vakarus nuo Okinavos salos. Pagrindinė projekto idėja – padėti vaikams pamilti gamtą, tiesiogiai su ja bendraujant. Poilsio namai bus pastatyti miške ir integruoti į natūralią aplinką. Dviejų aukštų name galės gyventi 30 vaikų. Statybos prasidės 2016-aisiais ir truks dvejus metus. Miyazaki tam skirs 2,5 milijono dolerių savo lėšų. Poilsio namai teigiamai paveiks salos ekonomiką, nes animatorius rengiasi bendradarbiauti su vietos statybos įmonėmis.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Šiuolaikiniai lietuviai serga dviem lėtinėmis ligomis – yra apsėsti krepšinio (egzistuoja ir militaristinė šios ligos atmaina) patriotizmo ir masiškai virsta elitu. Pastaroji liga gana specifiška, nes elitu save laiko ir verslininkai, ir roko dainininkai, ir net televizijos laidų vedėjai. Pasižiūrėjęs į abiejų ligų simptomus, kuriuos geriausiai rodo lietuviškos televizijos, pradedu pavydėti ateities istorikams ir kultūrologams: kokia gausi tyrinėjimų medžiaga jų laukia. Epidemijos mastus ima priminti ir lietuvių susižavėjimas kulinarija, todėl, manau, visai laiku LRT (20 d. 21.50) primins Roland’o Joffe filmą „Vatelis“. Tiesa, jis nukels į karaliaus Saulės laikus ir pasakos apie kunigaikščio de Conde virėją Vatelį (Gerard Depardieu), tačiau istorija savaip pamokanti, nes vis dėlto jos tema – valdžia. Joffe – vienas pirmųjų kino postmodernistų, todėl filme jis tiesiog pasimėgaudamas žeria įvairias citatas, žaidžia aliuzijomis, rūmų, drabužių, parkų, maisto natiurmortų begaliniu puošnumu ir‚ žinoma, Vatelio istorijos dviprasmiškumu.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Režisierė ir Europos kino akademijos prezidentė Agnieszka Holland davė didelį interviu „Svoboda“ radijui, kuriame papasakojo, kaip kolegos padeda Rusijoje 20 metų kalėti nuteistam ukrainiečių kino kūrėjui Olegui Sencovui. Pasak jos, Europos kinematografininkai nuolat primena visuomenei apie Sencovo likimą ir daro poveikį Europos politikams, kad šie padėtų siekti režisieriaus išlaisvinimo. Pasak Holland, „tai, kas atsitiko su Sencovu, – didelė drama. Todėl mes nusprendėme, taip sakant, jį įsivaikinti.“