Daugiau temų
„7md“ inf.
Kino naujienos trumpai
Pagal užsienio žiniasklaidą
Sevilijos kino festivalyje šeštadienį paskelbti šių metų Europos kino akademijos apdovanojimų nominantai. Juos išrinko daugiau nei 3 tūkstančiai balsavusių akademijos narių. Į šias nominacijas pretendavo 52 europietiški filmai, tarp jų buvo Šarūno Barto „Ramybė mūsų sapnuose“ ir Alantės Kavaitės „Sangailės vasara“. Laureatai paaiškės gruodžio 12 d. per iškilmingą apdovanojimų teikimo ceremoniją, kuri šiemet vyks Berlyne.
Geriausio 2015 m. Europos filmo apdovanojimui nominuoti šie filmai: „Balandis tupėjo ant šakos ir mąstė apie būtį“ (rež. Roy Andersson, Švedija, Prancūzija, Vokietija, Norvegija), „Mustangės“ (rež. Deniz Gamze Ergüven, Prancūzija, Vokietija, Turkija), „Avinai“ („Rams“, „Hrutar“, rež. Grímur Hákonarson, Islandija, Danija), „Omaras“ („The Lobster“, rež. Yorgos Lanthimos, D. Britanija, Airija, Graikija, Prancūzija, Olandija), „Viktorija“ (rež. Sebastian Schipper, Vokietija), „Jaunystė“ (rež. Paolo Sorrentino, Italija, Prancūzija, D. Britanija, Šveicarija).
Geriausios Europos komedijos apdovanojimui nominuoti filmai: „Balandis tupėjo ant šakos ir mąstė apie būtį“, „Beljė šeima“ („La Famille Belier“, rež. Eric Lartigau, Prancūzija), „Visai naujas testamentas“ („Le Tout nouveau testament“, rež. Jaco Van Dormael, Belgija, Prancūzija, Liuksemburgas).
Jonas Ūbis
Žudiko vietoje
Krėsle prie televizoriaus
Žemdirbių partijos atstovas sako Nilsui Dikmanui: „Mums reikalingi tokie žmonės: juk tu imigrantas, sėkmingai integravęsis į mūsų visuomenę!“ Žodis „imigrantas“ netrukus Lietuvoje skambės daug dažniau, tad laikas prisiminti Hanso Petterio Molando juodąją komediją „Metų pilietis“ (LRT Kultūra, 11 d. 22.30). Iš kur į Norvegiją imigravo Nilsas (Stelan Skarsgård), nelabai aišku, bet „metų piliečio“ premija šiam sniego valytuvo vairuotojui akivaizdžiai kutena savimeilę. Tik neilgai. Kai jo miestelio policija atsisakys tirti esą nuo narkotikų perdozavimo mirusio Nilso sūnaus bylą, jis imsis šautuvo ir kruvino keršto. Tačiau „savų“ ir „svetimų“ tema liks filme.
Žiūrėdamas „Metų pilietį“ prisiminiau Norvegijon išvykusius lietuvius ir susimąsčiau, kada jie taps filmų veikėjais. Tik, matyt, godūs lietuviai norvegams ne tokie egzotiški kaip arti poliarinio rato atsidūrę albanų arba serbų gangsteriai, rimtai svarstantys, kodėl vietiniai renka šunų išmatas, ir nesiliaujantys stebėtis socialine parama imigrantams, kuri, jų galva, būtų neįmanoma šiltoje šalyje.
„7md“ inf.
Kino naujienos trumpai
Pagal užsienio žiniasklaidą
Honkongo režisierius ir prodiuseris Johnas Woo rengiasi grįžti į Holivudą ir kurti savo garsiojo filmo „Samdomas žudikas“ („The Killer“, 1989) perdirbinį. 1946 m. pabėgėlių iš komunistinės Kinijos šeimoje gimęs Woo karjerą pradėjo 1969 m. garsiojoje brolių Shaw kino studijoje, 1973 m. jis sukūrė pirmąjį filmą. Kung fu filmai atnešė jaunam režisieriui sėkmę, tačiau tarptautinė šlovė atėjo 9-ajame dešimtmetyje, kai pasirodė filmas „Geresnis rytojus“ (1986) ir prasidėjo kūrybinis bendradarbiavimas su aktoriumi Chow Yun-Fatu. Tada visi žavėjosi ypatingu Woo stiliumi ir ypač sulėtintai nufilmuotomis susišaudymų scenomis. Iš Woo filmų mokėsi Robertas Rodriguezas ir Quentinas Tarantino.
1993 m. Woo debiutavo Holivude filmu „Bėgantis taikinys“, kuriame pagrindinį vaidmenį suvaidino Jeanas-Claude’as Van Damme’as. 1997 m. Woo sukūrė vieną geriausių savo filmų „Dviveidis“ („Face Off“) – fantastinį pasakojimą, kuriame Johno Travoltos ir Nicholaso Cage’o suvaidinti policininkas ir nusikaltėlis apsikeičia veidais. Po to buvo „Misija neįmanoma II“, „Kalbantys vėjui“, „Prisiminti pavojinga“. Po pastarojo filmo Woo grįžo į Kiniją, čia sukūrė kelias istorines dramas, tarp jų filmą „Raudonoji uola“ (2008) ir 2014 m. pasirodžiusį „The Crossing“. Neseniai interviu „Screen Daily“ režisierius prisipažino, kad norėtų grįžti į Holivudą ir pats užsiimti „Samdomo žudiko“ projektu. Tačiau vis dar neaišku, ar kaip prodiuseris, ar kaip režisierius.
Jonas Ūbis
Leiskime jiems džiaugtis
Krėsle prie televizoriaus
Xavier Durringero filmas „Užkariavimas“ (LRT, lapkričio 5 d. 21.30) – kol kas vienintelis vaidybinis, kurio herojus – šalies prezidentas (šiuo atveju tai Nicolas Sarkozy) – filmo pasirodymo metais dar ėjo savo pareigas. „Užkariavimas“ rodo 2007-ųjų gegužės 6 d., kai vyko antrasis Prancūzijos prezidento rinkimų turas. Prancūzai dar tik sužinos, kas valdys šalį, bet filmo herojus Nikolia Sarkozi (Denis Podalydès) savo pergale neabejoja ir sėdi namuose paniuręs, nes visą dieną bandė prisiskambinti žmonai Sesilei.
Prieš filmo herojaus akis praslenka paskutiniai penkeri gyvenimo metai – iškilimas, machinacijos, užkulisinės kovos... Tačiau dokumentinio filmo estetiką imituojantis „Užkariavimas“ vis dėlto – ne filmas apie politiką, nors jame gana tiksliai parodyti būsimo prezidento santykiai su kitais politikais, jo buvimas vidaus reikalų ministru. Tai filmas apie vyrą, kuris pasiekia aukštą valdžios postą, bet praranda mylimą moterį – ši nori gyventi su kitu.
„7md“ inf.
Kino naujienos trumpai
Pagal užsienio žiniasklaidą
Šeštadienį mirė amerikiečių kino aktorė ir dainininkė Maureen O’Hara, pernai gavusi „Oskarą“ už gyvenimo nuopelnus.
Maureen O’Hara (Maureen FitzSimons) gimė 1920 metais. Pirmą svarbų vaidmenį aktorė sukūrė 1939 m. Alfredo Hitchcocko filme „Jamaikos“ smuklė“ („Jamaica Inn“), kur jos partneris buvo Charlesas Laughtonas. Sužavėtas merginos talento, Laughtonas padėjo jai patekti į Holivudą, kur abu suvaidino pagrindinius vaidmenis Williamo Dieterle’s filme „Paryžiaus katedros kuprius“ („The Hunchback of Notre Dame“).
1941 m. O’Hara sukūrė pagrindinį moters vaidmenį Johno Fordo filme „Žalioji lyguma“ („How Green Was My Valley“). Šis filmas atnešė Fordui trečią „Oskarą“ už režisūrą ir tapo geriausiu metų filmu.
Aktorė aktyviai vaidino dar kelis dešimtmečius, bet 8-ojo pradžioje nusprendė pasitraukti iš kino. Į ekranus ji sugrįžo po 20 metų ir 1991-aisiais suvaidino Chriso Colambuso komedijoje „Tik vieniši“ („Only the Lonely“).
Jonas Ūbis
Išgyvens ir prisimenantys
Krėsle prie televizoriaus
Mano namai primena tuos, kuriuose gyvena Jimo Jarmuscho filmo „Išgyvena tik mylintys“ (LRT Kultūra, 28 d. 22.30) vampyrai: Eva (Tilda Swinton) – Tanžere ir Adamas (Tom Hiddleston) –griuvėsiais virstančiame Detroite. Juose daug knygų, iškarpų, visokių senų daiktų, vinilinių plokštelių. Nors maniesiems stinga gitarų ir mėgstamų rašytojų nuotraukų ant sienų, juntamas bibliotekos dulkių kvapas, ypač kai saulė spigina į lentynas, sugrąžina belaikės erdvės jausmą. Todėl ir aš kartais pasijuntu lyg vampyras, išgyvenantis nostalgiją niekad nematytam Tanžerui, kuriame vis dar gali sutikti Christopherį Marlow (John Hurt), taip ir neatleidusį Shakespeare’ui jo šlovės. Tanžeras iškart sukelia daugybę asociacijų, bet pirmiausia, žinoma, su keista rašytojų pora – Jane ir Paulu Bowlesais, su juos Tanžere lankiusiais Tennessee Williamsu, Williamu S. Burroughsu, Trumanu Capote, Susan Sontag. Panašiai ir Jarmuschas žingsnis po žingsnio iš įvairiausių asociacijų, užuominų, svetimų prisiminimų kuria savo filmą, todėl kiekvienas jame pamatys tai, kas svarbu jam. Tai filmas, persmelktas melancholiškos atmosferos ir sapno poetikos. Todėl visai nesvarbu, ar Jarmuschas sukūrė blogą, ar gerą filmą, ar tik kartoja save. „Išgyvena tik mylintys“ – lyg tiltas į tikrąjį gyvenimą, kuris atsidūrė tarp tų dulkančių knygų ir portretų. Tą, kuris anksčiau ar vėliau atsiranda kartu su knygomis, filmais, muzikos įrašais, paveikslais. Dabar jam lieka vis mažiau vietos greitai nykstančioje dabartyje, kur kuičiasi žmonės, vampyrų niekinamai vadinami „zombiais“. Jų sostinė – Los Andželas.
„7md“ inf.
Kino naujienos trumpai
Pagal užsienio žiniasklaidą
Ateinančių metų vasarį Meryl Streep vadovaus 66-ojo tarptautinio Berlyno kino festivalio žiuri. Pasak festivalio direktoriaus Dieterio Kosslicko, tai viena kūrybiškiausių ir įvairiapusiškiausių kino aktorių. Direktorius džiaugiasi, kad Streep vėl turės progos grįžti į Berlyną. Festivalyje ji lankėsi ne vieną kartą: 1999 m. aktorė gavo „Berlinale camera“ apdovanojimą, 2012 m.– „Auksinį lokį“ už kūrybos indėlį. Berlyno konkurse ne kartą rodyti ir filmai, kuriuose ji vaidino.
Berlinalės žiuri – pirmasis, kuriame dirbs aktorė. Jos pareiškime sakoma: „Nekantriai ir su didžiuliu džiaugsmu laukiu žiuri nario pareigų. Su jomis susijusi atsakomybė kelia baimę, nes niekad anksčiau nevadovavau niekam, bet viliuosi, kad pateisinsiu ankstesnių gerbiamų žiuri suformuotus aukštus lūkesčius.“
Jonas Ūbis
Žaidimai su žiūrovais
Krėsle prie televizoriaus
„Purvinus žaidimus“ (LRT, 22 d. 21.30) George’as Clooney ir scenaristas Grantas Heslov norėjo kurti dar 2008 m., tačiau politika pakoregavo jų planus: „Rašėme scenarijų jau antrus metus, kai didžiulė entuziazmo ir vilčių banga nulėmė Obamos išrinkimą. Tai nebuvo tinkamas momentas – žmonės buvo pernelyg optimistiškai nusiteikę, kad kurtume tokį cinišką filmą. Praėjus metams visi vėl tapo cinikais ir mes pagalvojome, kad pagaliau galime jį sukurti.“
Lietuvoje rinkimai vėl neišvengiamai artėja, tad visai pravartu prisiminti „Purvinus žaidimus“ – filmą apie politikus ir rinkimų „gamybą“. Clooney ne tik režisavo filmą, bet ir suvaidino demokratų kandidatą. Jį idealizuoja į štabą pakviestas viešųjų ryšių specialistas, kurį suvaidino tada dar tik kylanti žvaigždė Ryanas Goslingas. Politika jo herojų iš tikro domina, be to, iš jos galima gerai uždirbti. „Purvini žaidimai“ rodys jo nusivylimo istoriją. Jaunuolis nusivils ne tik politiku, kuriam dirba, bet ir žmonija apskritai. Kad tai įvyktų, užteks tik tikrąja to žodžio prasme nešvarių paklodžių, mat politikas – dar ir mergišius.
„7md“ inf.
Kino naujienos trumpai
Pagal užsienio žiniasklaidą
Spalio 5 d. Paryžiuje mirė belgų režisierė, viena garsiausių feministinio kino kūrėjų Chantal Akerman. Ji gimė 1950 m. Briuselyje. Akerman karjera prasidėjo, kai jai buvo aštuoniolika, o Europoje griaudėjo studentų revoliucijos. Ji visus nustebino 16 mm juostoje už savo pinigus nufilmavusi trumpo metražo burleską „Saute ma ville“ (1968), kuriame pati lyg koks Charlie’s Chaplinas sėjo virtuvėje tikrą chaosą, neišvengiamai besibaigsiantį sprogimu.
Kūrybos pradžioje Akerman veikė amerikiečių Michaelo Snow, Andy Warholo, Stano Brakhage’o eksperimentai ir, žinoma, Jeano-Luco Godard’o maištingasis kinas, vėliau ją visą gyvenimą domino kino pasakojimo ribų plėtimas. Dažnai Akerman filmai buvo ties dokumentinio ir vaidybinio riba, ji eksperimentavo su žanrais ir kino išraiškos formų galimybėmis, sprogdino visas jai primetamas normas ne tik filmuose, bet ir gyvenime.
Jonas Ūbis
Liūdnos istorijos
Krėsle prie televizoriaus
Režisierius Derekas Cianfrance’as 2010 m. filmo „Mano liūdna meilės istorija“ (LRT Kultūra, 14 d. 22.30) sumanymą sieja su vaikystės prisiminimais: „Kai buvau vaikas, labiausiai bijojau dviejų dalykų – atominio karo ir tėvų skyrybų.“ Tėvai išsiskyrė, kai jam buvo dvidešimt. Iš pradžių kilo įtūžis, paskui noras suprasti situaciją. Manau, iš to noro ir gimė filmas, pasakojantis apie medicinos studentę Sidnę (Michelle Williams) ir Niujorko firmoje dirbantį Diną (Ryan Gosling). Jie susitiko atsitiktinai, bet greit suvokė, kad myli vienas kitą ir susituokė sužinoję, kad Sidnė nėščia, nors vaiko tėvas – ne Dinas. Kartu jie patyrė ir didelę meilę, ir persisotinimą ja. Jausmai kartais transformuojasi, bet personažai nenori susitaikyti su šia mintimi ir vis bando susigrąžinti prarastą laimę.
Filme nuolat susipina praeitis ir dabartis. Dauguma scenų – sugrįžimai į praeitį, režisierius paradokumentiškai rodo veikėjų kasdienybę, bet kartu ir nori perprasti atminties mechanizmus: „Filmą sudaro kontrastų seka: vyras–moteris, meilė–neapykanta, šviesa–tamsa, kinas–vaizdajuostė (...). Norėjau, kad filmas funkcionuotų kaip atmintis.“
