Daugiau temų

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Parduotuvėse neprasigrūsi pro šokoladinius zuikučius ar kiaušinius, gatvėje – šlapdriba ir purvas, oras surūgęs lyg Ritos Miliūtės šypsena – pavasario nematyti. Televizijų šventinės programos prigrūstos dokumentinių filmų apie popiežius ir holivudinių niekalų, tačiau šios savaitės programoje matyti ir kelios premjeros. Tad trumpai apie jas.

Man svarbiausia – Xavier Dolano „Mamytė“ (LRT, 31 d. 22 val.). Tai penktasis 1989 m. gimusio Kanados režisieriaus filmas. Vieni jį vadina apsišaukėliu, kiti – genijumi, bet Dolanas tikrai savitas menininkas. Jis viską daro pats – rašo scenarijus, kuria kostiumus, montuoja, vaidina. Kiekvienas jo filmas – lyg intymus prisipažinimas. Dolanas kuria filmus apie save – sudėtingus santykius su artimaisiais, tapatybę, šeimos paslaptis, bet kartu tai ir linkusio į autodestrukciją šių dienų pasaulio liudijimai. Formaliai „Mamytė“ (2014) tarsi tęsia debiutinio filmo „Aš užmušiau savo mamą“ temas, nes abiejuose rodomi dramatiški motinos ir sūnaus santykiai.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Ukrainos valstybinė kino agentūra patvirtino sąrašą projektų, kurie gaus valstybės palaikymą 2016–2017 metais. Konkursui buvo pateikti 74 vaidybinių, dokumentinių ir animacinių filmų projektai. Iš dalies valstybė finansuos ne vieną pilno metražo filmą. Įdomu, kad pilnametražiai vaidybiniai filmai suskirstyti į kelias kategorijas – filmai plačiajai žiūrovų auditorijai, autoriniai filmai, filmai vaikams, debiutiniai vaidybiniai filmai, teminiai vaidybiniai filmai (apie ukrainiečius Antrajame pasauliniame kare ir antiteroristinėse operacijose). Į pastarąją grupę pateko Sergejaus Loznicos filmas „Donbasas“ bei Šarūno Barto filmas „Kitas“ („Inyj“).

23,5 milijono grivnų paremtas Olesio Jančiuko „Slaptas Simono Petliūros dienoraštis“ („Tajemny ščiodenik Simona Petliuri“), pasakojantis apie vieną prieštaringiausių XX a. Ukrainos veikėjų. „Slaptas Simono Petliūros dienoraštis“ bus skiriamas plačiai žiūrovų auditorijai. Tarp dokumentinių filmų paramą gavo ir garsaus rusų dokumentininko Vitalijaus Manskio filmas „Savi“ („Ridni“). Manskis yra kilęs iš Lvovo, neseniai jis emigravo į Latviją. Naujausią Manskio filmą apie Šiaurės Korėją netrukus rodys „Kino pavasaris“.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Radijo „Svoboda“ tinklalapyje galima rasti įdomių dalykų. Neseniai ten perskaičiau pokalbį su Michailu Osokinu, kuris kadaise vedė dar neišsigimusios ir nedegradavusios Rusijos televizijos NTV žinių laidas. Paklaustas, per kiek laiko žmonės visiškai pamiršta praeitį – per penkerius, dešimt ar penkiolika metų, jis atsakė: „Tai priklauso nuo žmogaus. Kai kurie Alzheimerio liga suserga anksčiau. Aš manau, kad kiekviena nauja karta užmiršta tai, kas buvo iki jos. Kiekviena nauja karta nežino, kas vyko tada, kai jų dar nebuvo. Jei negyvenai, tai ir nesuprasi. Jokios knygos nepadės suprasti. Žmonės prastai įsivaizduoja, kaip gyveno jų tėvai.“

Pirma reakcija buvo: „Jis neteisus“, bet prisiminiau staiga sovietų kultūros specialistais tapusių Ritos Miliūtės ir Edmundo Jakilaičio laidas, kurių herojė buvo literatūrologė Nerija Putinaitė. Neva savo knygoje ji atskleidė baisią tiesą apie Justiną Marcinkevičių ir todėl ją nuskriaudė karo ministras. Supratau, kad Osokinas įvardijo ir mūsų situaciją. Tai gana simptomiška situacija – kultūros ir meno žinovais apsimeta atsitiktiniai žmonės. Jie kalba visų vardu, nes humanitariniai mokslai nuvertinti, jie nelaikomi mokslu. Iš čia – begalinis įvairaus plauko eseistų antplūdis. Manau, ne tik žurnalistai, bet ir politikai šventai tiki, esą tikrasis mokslas turi būti naudingas – iškart ir akivaizdžiai, kad naujame mokslo centre apsilankiusi Prezidentė galėtų iš televizoriaus ekrano pranešti: esame pirmaujanti Europos tauta. Nesakysiu, ką man tai primena, nes būtų ne į temą.

„Kino pavasario“ inf.

Kovo 11-osios išvakarėse festivalis „Kino pavasaris“ pristatė lietuvių filmų programą. Joje bus rodomi Lietuvos kino kūrėjų, gyvenančių ne tik Lietuvoje, bet ir JAV ir Vakarų Europoje, filmai. Programą atidarys Albinos Griniūtės bendros Lietuvos, Suomijos ir Estijos gamybos dokumentinis filmas „Ateljė „Rojaus drabužiai“ („Paradise Gowns“). Jis pasakoja penkių Suomijos salyno gyventojų istorijas. Laikas čia tarsi sustojęs, o santykis su gamta – ypač ryškus. Griniūtė „Kino pavasario“ žiūrovams gerai pažįstama: 2012 m. jos trumpametražis filmas „Našlaitynas“ buvo išrinktas geriausiu lietuviško kino debiutu. „Kino pavasario“ žiūrovai pamatys naują Manto Kvedaravičiaus filmą „Mariupolis“ apie žmones, gyvenančius Mariupolyje – Rytų Ukrainos mieste, šalia kurio vis dar vyksta karas. Pasaulinė filmo premjera įvyko Berlyno kino festivalyje, jis buvo atrinktas į prestižinę dokumentinių filmų programą „Panorama“. Naująjį filmą „Karalių pamaina“ „Kino pavasaryje“ pristatys režisierius Ignas Miškinis, išgarsėjęs filmu „Artimos šviesos“ (2009). Filmo herojus – jaunas policininkas (Vainius Sodeika), saugantis komos būklės ligonį, įtariamą Antrojo pasaulinio karo nusikaltėlį. Filme vaidina Dainius Gavenonis, Aistė Diržiūtė. „Filmo scenarijų rašėme kartu su Sauliumi Drunga. Norėjome istoriją papasakoti mažoje erdvėje, minimaliomis priemonėmis. Tai buvo didžiausias iššūkis. Tai pirmas mano filmas, kuriame tiek daug dialogų“, – kalbėjo Miškinis spaudos konferencijoje. „Mariupolis ir „Karalių pamaina“ varžysis tarptautinėje konkursinėje festivalio programoje „Baltijos žvilgsnis“.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Šių metų vasario 23 dieną, eidamas 79-uosius metus, po ilgos ir sunkios ligos mirė Lietuvos animacinių filmų kūrėjas Antanas Janauskas. Jis gimė 1937 m. birželio 20 d. Preidžiuose, Panevėžio rajone. 1965 m. baigė Telšių taikomosios dailės technikumą.

Dirbti Lietuvos kino studijoje Janauskas pradėjo 1965 metais. Nuo 7-ojo dešimtmečio Janauskas kūrė animacinius filmus, buvo aktyvus Lietuvos kino mėgėjų draugijos narys. Jo filmai pelnė ne vieną apdovanojimą mėgėjiško kino festivaliuose Lietuvoje ir užsienyje.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1991 metais A. Janauskas įsteigė savo studiją „A. Janausko animacinių filmų studija AJ“. Joje sukurti filmai – „Kėdė“ (1996 ), „Sekantis!“ (1996 ), „Užsisek saugos diržą!“ (1996 ), „Ovacijos“ (1998 ), „Perėja“ (1998 ), „Telegastrovizija“ (2000), „Trumpas sujungimas“ (2003) – buvo rodomi ir pelnė prizus daugelyje tarptautinių kino festivalių. Menininko kūryba išsiskyrė originalia animacijos technika.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Kovo 11-oji – visų šventė, kad ir kaip ją norėtų pasisavinti politikai ar televizijos. Kiekvienas turi su šia diena susijusių prisiminimų, kurių iš atminties neišstums LRT diegiami kolektyviniai masinės kultūros ritualai. Absurdas, bet jų dalimi tapo tiesioginės transliacijos iš Vilniaus Arkikatedros ar madų šou Valdovų rūmuose, nors, tiesą sakant, pastarieji tik panašiems renginiams ir tinka. Tarp jų LRT kovo 11 d. programoje (16.20) atsidūrė Kristijono Vildžiūno filmas „Kai apkabinsiu tave“ (2006), sukurtas pagal tikrą įvykį.

Filmas nukels į 1961-ųjų Berlyną, kur susitikti su savo septyniolika metų nematytu tėvu atvyksta filmo herojė Rūta (Elžbieta Latėnaitė). Ji – JAV pilietė, mokosi Hamburge, puikiai kalba vokiškai ir visai nesijaučia čia svetima. Būsimas susitikimas su tėvu kuria nematomą įtampą. Tėvas 1944-aisiais liko Lietuvoje, dabar jis – tarybinis vaikų rašytojas. Jie susirašinėja slaptai. „Kai apkabinsiu tave“ veiksmo laikas – kelios dienos. Bet jose susikoncentravo keliolikos metų patirtis. Rūta negali suprasti, kodėl tėvas liko Kaune. Susitikimas turi atsakyti į visus klausimus, todėl jis ir žadina tokį Rūtos nerimą. Tėvas taip pat bando suprasti, kodėl neišvyko kartu su žmona ir dukra. Kas privertė jį pasilikti, spėlios ir žiūrovai.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Vasario pabaigoje lenkų televizija TVP2 parodė pernai „Oskaru“ apdovanotą Paweło Pawlikowskio filmą „Ida“. Prieš filmo rodymą publicistinės laidos dalyviai (beje, visi radikalių dešiniųjų pažiūrų) įrodinėjo, kad filmas atspindi „žydišką požiūrį“. Prie filmo taip pat buvo prilipdytas specialus istorinis komentaras. Prieš tokią filmo interpretaciją atvirame laiške Lenkijos televizijos vadovui Jacekui Kurskiui protestavo Lenkų režisierių gildija. Tarp pasirašiusių laišką – Andrzejus Wajda, Agnieszka Holland, Filipas Bajonas, Robertas Glińskis, Borysas Lankoszas, Wojciechas Smarzowskis, Małgorzata Szumowska, pats filmo autorius ir kiti garsūs lenkų kino kūrėjai, manantys, kad „Ida“ televizijoje buvo pristatyta šališkai ir neteisingai. Laiško autoriai pasisakė prieš manipuliavimą. Kurskis atsakė į laišką, tvirtindamas, kad viešasis transliuotojas turi pareigą pristatyti „istorinės tiesos kontekstą“ ir pakvietė Režisierių gildijos narius susitikti. Netrukus po režisierių savo protestą Kurskiui ir TVP2 direktoriui Maciejui Chmieliui išsiuntė 92 kino kritikai, kino žurnalistai ir kinotyrininkai. Trečiadienį oficialų pareiškimą išplatino ir Europos kino akademija. Jame rašoma, kad Akademijos vadovybė „gina teisę atvirai diskutuoti apie filmus, tačiau jai nepriimtinas manipuliavimas tokiomis diskusijomis, kai prieš filmą pristatoma tik vienos pusės nuomonė“. Šališką „Idos“ įžangą pristatė ir amerikiečių savaitraštis „Variety“, cituodamas laidoje dalyvavusių Maciejaus Świrskio ir Krzysztofo Kłopotowskio pasisakymus, esą „be tautos sutikimo negalima tarpininkaujant filmui žadinti katarsio“ ir kad „Ida“ „nebūtų gavusi „Oskaro“, jei nepristatytų žydiško požiūrio.“ „Variety“ pasmerkė būdą, kai prie filmo buvo prijungtas užrašas apie nacių okupaciją Lenkijoje, pateiktas kaip integrali filmo dalis.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Garsiausias Berlyno mokyklos režisierius Christianas Petzoldas yra sakęs, kad kinas visada pasakoja apie vaiduoklius. Juk iš tikrųjų kino ekrane matome ne gyvus žmones, o tik jų atvaizdus. Paskutinio Petzoldo filmo „Feniksas“ (LRT Kultūra, 9 d. 22.30) herojė dainininkė Nelė (daugelio Petzoldo filmų aktorė Nina Hoss) po Berlyną klaidžioja kaip vaiduoklis. Bet ir Berlynas labiau primena vaiduoklių miestą – čia daug griuvėsių ir kavinė „Feniksas“. Nelė išgyveno Aušvicą, bet buvo taip sužalota, kad prireikė plastinės operacijos. Dabar ji grįžo, kad rastų savo vyrą, nors draugė ir perspėja, jog būtent šis ją išdavė gestapui. Nelė randa Džonį „Fenikse“, bet šis jos neatpažįsta. Vis dėlto moteris jam primena buvusią žmoną, kurios mirtimi jis neabejoja, todėl vyras nusprendžia pasinaudoti nepažįstamąja, kad atgautų Nelės turtą.

Nelė įsitraukia į keistą žaidimą. Viename interviu Petzoldas sakė: „Primo Levi ir Jeanas Améry visada rašė savo knygose, kad žmonės, kuriems pavyko išgyventi koncentracijos stovyklų siaubą, troško tik vieno – atsukti laiką atgal. Nelė sako sau, kad nėra žydė – tai naciai suteikė jai tokią tapatybę. Nelė jos nepriima, kaip nepriima fakto, kad dainos, eilės ir meilė nesugrąžinamai sunaikinti. Ji nenori tapti nauju žmogumi. Ji nori grįžti prie tos, kuria buvo, į laikus, kai ją mylėjo vyras, o draugai pamatę nepereidavo į kitą gatvės pusę.“

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Pirmadienio rytą baigėsi 2016-ųjų „Oskarų“ ceremonija. Kaip niekad anksčiau, laureatus šįkart buvo lengva numatyti, juolab kad Lietuvoje beveik visi apdovanoti filmai jau rodyti arba rodomi, išskyrus Lenny Abrahamsono „Kambarį“. „Oskarų“ ceremonijoje skambėjo daug politinio pobūdžio pasisakymų, nuolat buvo prisimenami šiemet apdovanojimams nenominuoti juodaodžiai kino kūrėjai. Dėl apdovanotų filmų meniškumo ar svarbos kino istorijai pastaraisiais metais jau beveik nesiginčijama, nes ne tai dažniausia lemia Akademijos sprendimą. Tačiau niekas neabejoja, kad „Oskaras“ atneša apdovanotam filmui daug finansinės naudos. Lietuvių žiniasklaidoje nuo ankstyvo ryto „Oskarai“ nurungė ir Sirijos paliaubas, ir rinkimų JAV bei Irane rezultatus, todėl trumpai pristatome svarbiausius laureatus.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

„Imitation Game“ – tai britų matematiko, vieno informatikos kūrėjų Alano Turingo (1912–1954) testo, leidžiančio suvokti, ar bendrauji su mašina, ar su žmogumi, pavadinimas. Režisierius Mortenas Tyldumas taip pavadino ir filmą, pasakojantį apie Turingą. TV3 jį, lietuviškai pavadintą „Vaizduotės žaidimu“, rodys sekmadienio vakarą (28 d. 22.30). Pirmadienio paryčiais paaiškės ir nauji „Oskarų“ savininkai. Pernai „Vaizduotės žaidimas“ buvo nominuotas net aštuoniems apdovanojimams, gavo vieną – už geriausią scenarijų.

Norvegas Tyldumas po kelių Europoje sukurtų filmų pateko į Holivudą, kur iš režisieriaus pirmiausia laukta paprastai ir prieinamai papasakotos istorijos apie tragiško likimo mokslininką, kuris nusižudė, nes buvo nuteistas už homoseksualumą ir turėjo rinktis cheminę kastraciją arba kalėjimą. Pastarasis faktas filme, tiesa, neakcentuojamas.