Daugiau temų
Darius Kuolys
In memoriam Leonidui Donskiui
(1962–2016)
Kožnas viens žmogus užgimdams pumpurui lygus,
Iš kurio žiedelis jo pirmiaus išsilukštin,
Ik po tam jis, peržydėjęs ir nusirėdęs,
Užaugin vaisius ir amžį savo pabaigia.
Šias Kristijono Donelaičio eilutes Leonidas mėgo cituoti. Kaip ir Williamo Shakespeare’o 66-ąjį sonetą. Buvo lituanistas. Sykiu – stropus ir ištikimas Vytauto Kavolio, Aleksandro Štromo, Tomo Venclovos mokinys. Jautėsi įsipareigojęs jų puoselėtai atvirai ir kūrybingai lietuvybei.
„7md“ inf.
Kino naujienos trumpai
Pagal užsienio žiniasklaidą
Vokietijoje vykusiame Tarptautiniame Oldenburgo kino festivalyje paskelbti penki debiutantų filmai, šiemet pretenduosiantys į „Europos atradimo – FIPRESCI prizo“ (European Discovery 2016 – Prix FIPRESCI) apdovanojimą. Filmus atrinko Dagmar Jacobsen (Vokietija), Angeles González-Sinde (Ispanija), Tomas Sommerlatte (Vokietija), Mihajus Chirilovas (Rumunija), Isabelle Danel (Prancūzija), Krzysztofas Kwiatkowskis (Lenkija) ir Neilas Youngas (D. Britanija).
Į apdovanojimą pretenduoja: Bogdano Miricos „Šunys“ („Caini“, Rumunija, Prancūzija, Bulgarija, Kataras), Jules’io Herrmanno filmas „Liebmann“ (Vokietija), Elite Zexer „Smėlio audra“ („Sufat cholm“, Izraelis, Prancūzija), Juho Kuosmaneno „Laimingiausia Oles Makio gyvenimo diena“ („Hymyileva mies“, Suomija, Vokietija, Švedija) ir šiemet „Kino pavasaryje“ apdovanotas Svetlos Tsotsorkovos „Troškulys“ („Thirst“, Bulgarija).
Jonas Ūbis
Paskui vedlius?
Krėsle prie televizoriaus
Pasižiūrėjęs kelias LRT rengiamas rinkimų laidas gali pagalvoti, kad tautai prisistato ne politikai, o sektų lyderiai, kuriuos į televiziją atlydėjo būrelis sekėjų. Jie intensyviai linksi galvomis, pabrėždami savo vedlio teisumą, mojuoja vėliavėlėmis ir visaip demonstruoja lojalumą žmogui, kuris net nesugeba atsakyti į laidos vedėjo klausimą. Po vieno tokio vakaro pagalvojau, kad signataro Rolando Paulausko antrininkas iš „Dviračio šou“ net atrodo protingesnis už prototipą. Tačiau ir jis, ir kiti panašūs veikėjai tik patvirtina, kad Lietuvai politikų nebereikia, nes televizoriaus ekrane, ypač per „Panoramą“, visada atsiras, kas paaiškins, kaip reikia gyventi, kas yra teisus, o kas meluoja.
Erika Grigoravičienė
Nesavarankiškos pastabos
Knyga apie Mindaugo Navako parodą „Šlovė buvo ranka pasiekiama“ Nacionalinėje dailės galerijoje
Stipriai, pikantiškai spaustuvės dažais kvepianti knyga pasirodė šią vasarą, nors laikantis paramą teikusios Lietuvos mokslo tarybos taisyklių joje nurodyti pernykščiai leidybos metai. Ji lyg filmas prasideda panoraminiu Nacionalinės dailės galerijos vaizdu su ten vykstančia įstabia solo ekspozicija. Iš esmės tai tik parodos katalogas, bet dėl savo koncepcijos ir sandaros galėtų būti pavyzdys ir kitiems menininkų kūrybos albumų ir parodų katalogų sudarytojams. Didelę profesinę patirtį turinti dailėtyrininkė, muziejininkė, parodų kuratorė ir kultūros vadybos specialistė leidinį parengė taip, kad ne vienam skaitytojui gali kilti mintis, jog ir jis pats ar bet kuris kolega nesunkiai būtų tą padaręs ir, be to, ilgai netrukęs. Toks įspūdis kaip tik yra darbo kokybės (o ne jos stokos) kriterijus.
Jonas Ūbis
Vidutinybės nekeičia pasaulio
Krėsle prie televizoriaus
Kai ne tik iš televizoriaus, bet net iš atsukto čiaupo išgirsti apie auksinius kariuomenės šaukštus, pabėgti galima tik į Vyriausiosios rinkimų komisijos tinklalapį. Nuo penktadienio ten puikuojasi visų norinčių tapti tautos išrinktaisiais biografijos. Įdėmiai skaitau jas ir pradedu geriau suprasti tautą, kuri taip mėgsta pilkas vidutinybes. Žinoma, perskaičiau ne visų kandidatų gyvenimo aprašymus, bet jau matau tam tikrus dėsningumus. Kažkodėl išrinktaisiais nori tapti daug M. Romerio universiteto absolventų. Ko gero, šie žmonės taip ir negavo jokios profesijos, kad taip masiškai nori užsiimti patogiu sėdėjimu Seimo salėje. Tačiau ne išsilavinimas, beje, dažnai įgytas nuotoliniu būdu, yra iškalbingiausias pretendentų biografijos faktas, bet skyrelis, kuris vadinasi „Pomėgiai“. Ko tik iš jo nesužinosi. Didelės dalies kandidatų pomėgis – būti kartu su šeima. Skamba absurdiškai, tiesa? Galima padaryti išvadą, kad pilietis (arba pilietė) sukūrė šeimą, nes norėjo patenkinti savo pomėgius. Kažkodėl niekas neparašė, kad jo pomėgis yra daryti vaikus. Tačiau turiu pasakyti, kad parlamentarais nori tapti palyginti daug daugiavaikių motinų ir tėvų. Kodėl jiems rūpi pabėgti nuo atžalų auklėjimo vargų į Seimo tvirtovę ir auklėti tautą, jau kitas klausimas. Dalis prisipažįsta, kad mėgsta skaityti knygas. Akivaizdu, jie nesuvokia, kad šiuolaikinis žmogus lavinasi visą gyvenimą, todėl skaitymas – ne pomėgis, o būdas suvokti nuolat kintantį pasaulį, išgyventi jame, tobulinti profesinius sugebėjimus. Didžioji dalis kandidatų mėgsta keliauti, tad, matyt, tikisi, kad Seime tai daryti bus lengviau. Tačiau dažniausiai galima perskaityti, kad kandidatas mėgsta sportą. Pasižiūrėjus į šalia pridėtas nuotraukas, aišku, kad sportu jie užsiima žiūrėdami televizorių. Pralinksmino vienos nacionalistės pomėgių derinukas – „šaudymas ir meninė raiška“. Ko gero, Seimas jai būtų tinkamiausia vieta tuo užsiimti. Vienas jaunasis konservatorius savo pomėgius suformulavo taip, lyg gyventų zoologijos sode: „Skaityti, mąstyti, rašyti ir veikti.“ Kozma Prutkovas atostogauja. Todėl neabejoju, kad šią savaitę LRT (antradienis, trečiadienis, ketvirtadienis, 19.20) prasidėję rinkiminiai susitikimai su kandidatais atneš daug progų ir nuoširdžiai pasijuokti, ir išsigąsti.
Jonas Ūbis
Siuvėjų tiesa ir fantazija
Krėsle prie televizoriaus
Vis svarstau, kodėl politikas Valentinas Mazuronis reguliariai vaikšto į tiesos geismu liepsnojančių akių žurnalistės Indrės Makaraitytės laidas. Žurnalistė nuožmiai puola politiką, pertraukinėja jį, nesiklauso, o šis neįsižeidžia ir net palaimingai šypsosi. Gal Mazuronis ir kiti Makaraitytės svečiai yra mazochistai? Greičiausiai vis dėlto ne – jie tiesiog supranta panašios žurnalistikos esmę, kai laidos vedėjai iš anksto žino tiesą ir net nesistengia įsiklausyti į pašnekovų argumentus.
Artėjant rinkimams, tarp lietuvių žiniasklaidos veikėjų vėl tapo madinga ieškoti tiesos ir laisvės. Renginių organizatorius ir vedėjas, politologas, rašytojas ir šiaip įtakingas žmogus Andrius Tapinas net pranešė įkūręs „Laisvės TV“. Nuo ko jis nori mus išlaisvinti? Stebuklingos tiesos arba laisvės, kuri lyg burtų lazdelė išgelbės Lietuvą, paieškos atrodo keistai, bet juk gyvename dievobaimingoje šalyje, kur nacionalinė televizija reguliariai transliuoja mišias, o politikai neslepia savo pamaldumo. Žurnalistika dar sovietų laikais buvo madinga profesija ir ne vienam garantavo prieigą prie „deficito“. Dabar ši viena seniausių profesijų net sugeba dažnai ekrane pasirodantį žurnalistą (-ę) iškelti į įtakingiausiųjų reitingų viršūnes. Tai skamba gana absurdiškai, bet tokios yra šios šalies žiniasklaidos žaidimo taisyklės: ji pati kuria įtakinguosius ir pati juos reklamuoja.
„7md“ inf.
Kino naujienos trumpai
Pagal užsienio žiniasklaidą
Po filmų apie Yves’ą Saint-Laurent’ą ir Chanel atėjo eilė britui Alexandre’ui McQueenui. Studija „Maven Pictures“ pradėjo filmą „Skerdikas“ („The Ripper“). Jame bus pasakojama apie sudėtingus madų kūrėjo Alexandre’o McQueeno (1969– 2010) ir jo globėjos stilistės Isabellos Blow (1958–2007) santykius. Viena įtakingiausių mados redaktorių atkreipė dėmesį į jauną, vos dvidešimt trejų debiutantą dizainerį 1992 metais, kai jis pristatė kolekciją „Džekas Skerdikas“. McQueenas kilęs iš darbininkų kvartalo, ji – ekscentriška aristokratė. Blow nusipirko visą kolekciją už 5 tūkstančius svarų, įtikino dizainerį vadintis Alexandre’u. Jie susidraugavo. Blow dirbo „Tatler“ mados redaktore, bendradarbiavo su „Vogue“, „The Sunday Times Style magazine“. Ji prisidėjo prie McQueeno iškilimo. Blow visą gyvenimą skyrė madai ir menui, bet jautėsi neįvertinta. Paskutiniais metais ji sirgo depresija ir nusižudė. Taip pat išėjo ir McQueenas, tačiau jų bendradarbiavimas laikomas vienu įdomiausių ir kontroversiškiausių mados istorijoje. Filmo kūrėjai kol kas laikomi paslaptyje. Tačiau tai ne vienintelis filmas apie šį dizainerį – savo biografinį pasakojimą apie McQueeną rengiasi kurti ir britų režisierius Andrew Haighas, išgarsėjęs po filmo „45 metai“.
Jonas Ūbis
Amnezija išgelbės
Krėsle prie televizoriaus
Rowano Joffe filmo „Kol nenuėjau miegoti“ (TV3, 8 d. 22.30) veikėja Kristina (Nicole Kidman) prarado atmintį. Pastaruosius dvidešimt metų kasryt ji turi iš naujo atkurti savo gyvenimą ir sužinoti, kad šalia gulintis vyras (Colin Firth) yra sutuoktinis Benas. Kristiną supa daug paslapčių, bet kartą neuropsichologas Nešas (Marc Strong) jai pasiūlo įsigyti kamerą. Taip Kristina pradės atrasti savo praeitį. Nors filme vaidina populiarūs aktoriai, o buitinės prievartos tema itin aktuali, kūrėjų suplanuotas psichologinis trileris pavirsta tiesiog anekdotu. Man regis, Kristinos situacija puikiai iliustruoja kiekvieną rugsėjį televiziją ištinkančią amneziją, kai reikia reklamuoti naują sezoną. Naujo būna labai mažai (jei apskritai būna), bet juk lietuvių žiūrovai taip pat serga amnezija, todėl jiems ir nenusibosta tą patį sakantys, taip pat besimaivantys ar besigrožintys savimi laidų vedėjai, ratu migruojantys iš vieno kanalo į kitą.
Gražina Daunoravičienė
In memoriam Algirdui Ambrazui
(1934–2016)
Liepos mėnesį, šurmuliuojant nerūpestingai vasarai ir skambant Thomo Manno festivalio Nidoje garsams, muzikų bendruomenę pasiekė tragiška žinia: eidamas 83-iuosius metus, staiga mirė muzikologas, profesorius, habilituotas daktaras, Nacionalinės premijos laureatas Algirdas Ambrazas. Nors ir prabėgus šiek tiek laiko, kviečiame atversti puslapį, skirtą ištikimo šio laikraščio skaitytojo atminimui, o prie jo kapo išsakytos mintys teneleidžia pamiršti šios iškilios asmenybės ir prasmingų jo darbų.
„7md“ inf.
Kino naujienos trumpai
Pagal užsienio žiniasklaidą
Skandalingas rusų teatro režisierius Konstantinas Bogomolovas pasekė kolegų Ivano Vyrypajevo, Kirilo Serebrennikovo, Vasilijaus Sigarevo, Vladimiro Mirzojevo pėdomis ir nusprendė sukurti filmą. Jis ekranizuoja 2000 m. parašytą Vladimiro Sorokino apsakymą „Nastia“. Filmo veikėjai – dvarininkų šeima, kuri iškepa rusiškoje krosnyje šešiolikos sulaukusią dukterį Nastią, o paskui ją valgo kalbėdamiesi apie Nietzschę, Rusiją ir tarnų auklėjimą. Bogomolovas veiksmą perkėlė į mūsų dienas. Nastią vaidina Olga Fedotova, jos motiną – Elžbieta Latėnaitė, tėvą – vyru nugrimuota Darja Moroz, šventiką – Olegas Garkuša.
Filmui dar nepasirodžius, sukruto rusų visuomenininkai aktyvistai, kurie kaltina rašytoją ekstremizmu, pasityčiojimu iš stačiatikių vertybių ir reikalauja uždrausti platinti Sorokino apsakymą Rusijoje bei patraukti atsakomybėn Bogomolovą.
Beje, Vilniuje, Mažajame teatre statydamas spektaklį „Mano tėvas – Agamemnonas“, Bogomolovas Ifigenijos mitą analizavo pasitelkęs būtent „Nastią“.
Tačiau 2017 m. pasirodys ir dar vienas Bogomolovo filmas pagal jo spektaklį „Metai, kai aš negimiau“ („God, kogda ja ne rodilsia“, pagal Viktoro Rozovo pjesę), kuriame vaidina tėvas ir sūnus Olegas ir Pavelas Tabakovai, Ana Čipovskaja ir Darja Moroz.
