Daugiau temų

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Broliai Ethanas ir Joelis Coenai praėjusią savaitę pasirašė kontraktą su Holivudo studija „Fox“. Būsimas jų filmas pasakos apie 2013 metais uždarytą liūdnai pagarsėjusį interneto portalą „Silk Road“, kuriame buvo prekiaujama nelegaliomis prekėmis, narkotikais, vaikų pornografija. Filmo veikėjas bus portalo savininkas Rossas Williamas Ulbrichtas. Jis nuteistas kalėti iki gyvos galvos už narkotikų prekybą bei pinigų plovimą ir dabar atlieka bausmę. „Fox“ tikisi, kad projektas bus baigtas per artimiausius trejus metus.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Nors beprotybės Lietuvoje užtenka – ji visada iškyla į paviršių kartu su rinkimais ir būsimų ministrų sąrašais, šį savaitgalį siūlau pasinerti į kitokią. Garsių režisierių Federico Fellini, Louis Malle’io ir Roger Vadimo 1968 m. sukurtos „Nepaprastos istorijos“ (LRT kultūra, 22 d., 21 val., LRT, 23 d. 23 val.) – tai trijų Edgaro Allano Poe novelių ekranizacija. (Beje, originalus itališkas filmo pavadinimas „Trys žingsniai į beprotybę“.) Thomas Mannas yra rašęs, kad tik išgirdus Edgaro Allano Poe vardą prieš mus iškyla spindintis ir fantastiškas, įsimylėjusio grožį ir mirtį poeto rafinuoto jausmingumo pasaulis, apie kurį svajojo Goethe ir Hoffmannas. Kiekvienas iš trijų režisierių savaip įsivaizdavo šį pasaulį.

Kičo stilizuotojas Roger Vadimas, sukūręs pirmąją novelę „Grafienė Metcengerštein“, nepraleido progos pasigrožėti tuometine savo žmona Jane Fonda, kuri nuoga joja ant balto arklio degančioje pievoje. Louis Malle’is sukūrė tikrą šedevrą antrininko tema, teigiantį, kad blogis visada glūdi žmogaus viduje. Jo novelėje „Viljamas Vilsonas“ Alainas Delonas suvaidino vaikystėje bendraamžių persekiotą sadistą, kuris išlošia nuostabią moterį. Ją suvaidino pati garsiausia ir geidžiamiausia tų laikų žvaigždė Brigitte Bardot, beje, geriausius vaidmenis sukūrusi būtent Malle’io filmuose. Finalinė veikėjo dvikova su antrininku – vienas tiksliausių romantikų mėgtos antrininko temos sprendimas kine.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Kol naujasis Nobelio literatūros premijos laureatas tyli, o jo gerbėjai džiūgauja, primename kelis faktus apie poeto ir muzikanto Bobo Dylano bei kino ryšius. 1973 m. jis trumpam pasirodė Samo Peckinpah vesterne „Patas Garetas ir Bilis vaikelis“ („Pat Garrett and Billy the Kid“). Būtent šiam filmui jis parašė legendinę dainą „Knockin’ on Heaven’s Door“.

2003-aisiais Dylanas suvaidino pagrindinį vaidmenį Larry Charleso muzikiniame filme „Masked an Anonymus“. Čia jam teko vaidinti ką tik iš kalėjimo paleistą folk muzikos dainininką, kuris rengiasi koncertui. Dylanas buvo ir šio filmo muzikos autorius bei scenarijaus bendraautoris, tačiau prisidengė Sergejaus Petrovo pseudonimu. Tarp Dylano partnerių – Jeffas Bridgesas, Penelope Cruz, Johnas Goodmanas, Jessica Lange, Angela Bassett, Edas Harrisas, Mickey’is Rourke’as, Bruce’as Dernas.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Ar pastebėjote, kad didžiausiais pirmojo rinkimų turo nugalėtojais jaučiasi liberalai? Eugenijus Gentvilas pirmadienį per LRT forumą net su aplombu pareiškė: „Tauta neklysta.“ Kartais užtenka vienos frazės, kad suprastum: liberalizmas yra tik kaukė, už jos – primityvus valdžios ištroškęs pilietis. Regis, tą patį apie neklystančią tautą yra teigę Hitleris, Stalinas ir kitokie nusikaltėliai. Tikiuosi, kad Gentvilo ir korupcijoje pašvinkusių jo liberalų laukia kitokia pabaiga. Bet ne šie politikai kelia siaubą, o politologijos studentai, sekmadienio vakarą Nemirai Pumprickaitei paprašius pakėlę rankas, esą visi kaip vienas balsavo už dešiniuosius. Tiesą sakant, rinkimų išvakarėse, ketvirtadienį, autobuse girdėjau pokalbį, kuris privertė suabejoti žiniasklaidos taip liaupsinamu jaunimo pasirinkimu ir aktyvumu. Autobuse važiavo jauna kompanija ir viena mergina pradėjo skųstis, kad daug laiko praleido, norėdama balsuoti iš anksto. Jos draugė paklausė, už ką ši balsavo. Ta išdidžiai atsakė, kad, žinoma, už dešiniuosius. Draugė perklausė, už ką konkrečiai, ir mergina pradėjo vardinti numerius: pirmas, penktas.... Tada klausiančioji pasakė, kad už numerių yra žmonės. Balsuotoja ištarė Gabrieliaus Landsbergio pavardę, o paskui ir vėl ėmė vardinti skaičius. Pagavusi draugės žvilgsnį, ji truputį susigėdo ir pradėjo aiškintis, kad politika jai svetima, o numerius pasakė senelis, kuriuo ji pasitiki. Net nustebau, kad būna tokių paklusnių anūkėlių. Po dviejų savaičių pagaliau (ne be tos pačios televizijos pagalbos) sužinosime, kas valdys šalį, juolab kad seneliai, matyt, ir vėl patars, už ką balsuoti.

Živilė Pipinytė

1926–2016

Rugsėjo 23 d. Gdynėje Andrzejus Wajda pristatinėjo dokumentinį filmą „Wróblewskis pasak Wajdos“ („Wróblewski wg Wajdy“). Tądien dar neatrodė, kad didžiojo režisieriaus netrukus neliks. Tai filmas apie jaunystės draugą, iš Vilniaus kilusį dailininką, su kuriuo jie kartu mokėsi Krokuvos Dailiųjų menų akademijoje. Wajda prisipažino: supratęs, kad niekad negalės tapyti taip, kaip Wróblewskis, jis nusprendė mesti dailės studijas. Susitikimas nedidelėje Gdynės kino centro salėje buvo ypatingas – dieną prieš tai Gdynės kino festivalis pagerbė 90-metį švenčiantį režisierių – jį sveikino aktoriai, įvyko naujausio Wajdos filmo „Povaizdis“ („Powidoki“) premjera. Nors ir gana sunkiai judantis, Wajda kalbėjo tiksliai, jo frazės buvo logiškai išbaigtos, taupūs rankų gestai skatino įsivaizduoti, kaip jis elgiasi filmavimo aikštelėje. Jokio valdingumo, tik ryžtas pasiekti norimo rezultato, tiksliai suformuluotos užduotys bendradarbiams. Kaip ir jo filmai, Wajda įkūnijo lenkų inteligento etosą, erudiciją ir nepakantumą bet kokiai prievartai.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Praėjus trejiems metams po „Auksinę palmės šakelę“ laimėjusio filmo „Adelės gyvenimas“, Abdellatifas Kechiche’as kuria savo šeštąjį filmą „Mektoub Is Mektoub“. Filmavimas laikomas paslaptyje, bet jau žinoma, kad tai bus laisva François Bégaudeau knygos „La Blessure, la vraie“ adaptacija. Tačiau šį projektą režisierius puoselėja gana seniai, pirmąkart apie filmavimą kalbėta jau 2014-ųjų rugpjūtį. Filmo aktoriai kol kas neatskleidžiami. Jo herojus – jaunas scenaristas Aminas, kuris grįžta atostogų iš Paryžiaus į gimtąjį miestą Viduržemio jūros pakrantėje. Apsuptas vaikystės draugų, jis leidžia laiką paplūdimyje ir baruose. Vieną vakarą jis sutinka jauną moterį Žasminą, ši sužavi Aminą dainininkės talentu. Aminas svajoja apie meilę „kaip kine“. Taip pat vaikinas sulaukia turtingo verslininko pažadų finansuoti jo debiutinį pilno metražo filmą, jam neabejinga ir prodiuserio žmona.

Daiva Šabasevičienė

Aušra Marija Sluckaitė, Spektaklių ir sapnų klavyrai, Kultūros barai, 2016, p. 608.

Tik ką pasirodžiusi Aušros Marijos Sluckaitės knyga „Spektaklių ir sapnų klavyrai“– ne tik režisieriaus Jono Jurašo kūrybos apžvalga, bet ir teatrinis romanas, kurio siužetą sudaro didžiąją gyvenimo dalį greta buvusios žmonos vidinis monologas. Nors knyga stora, – joje sudėtos dvi savarankiškos knygos: „Po dvynių ženklu“ (perleista: Vaga, 1994, 176 p.) ir „Namai be namų“, – ją lengva skaityti, nes nuosekliai pasakojamas teatrinis gyvenimas pilnas įdomių įvykių, netikėtų posūkių ir eseistinių pasažų. Knygos herojus Jurašas mėgsta greitį kelyje ir Amerikos keliais skrieja vėjo greičiu (kaip rašoma prisiminimuose), tad Sluckaitė šį „greitį“ naudoja keliažanrėje knygoje, sugebėdama ne tik važiuoti režisieriaus sudarytu spektaklių maršrutu, bet ir stabtelti įdomesnėse stotelėse bei apmąstyti jųdviejų išaugintą kūrybą.

Šiuos menininkus pažįsta didžioji dauguma XX a. antros pusės kūrėjų. Jie – menininkai nomadai, kuria visame pasaulyje, tad jų kūrybinės arterijos siekia net kelis žemynus. Ir svarbiausia – jie laukiami Lietuvoje. Kiekvienais metais tenka išgirsti frazę: „Šiandien spektaklį žiūrės ir Jurašai.“ Tai tarytum įvertinimas, tam tikra tylomis parašyta recenzija. Jų geranoriškumas ir atvirumas teatrui – neišsenkantis, ir tai labai svarbu visai teatrinei bendruomenei.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Pernai „Auksine palmės šakele“ apdovanotas Jacques’o Audiard’o „Dypanas“ vis dar šmėkščioja kino teatrų repertuare, o LRT Kultūra ateinančią savaitę (12 d. 21 val.) primins ankstesnį režisieriaus filmą „Kaulai ir rūdys“ (2012). Jo herojai – tipiški režisieriaus filmų marginalai, gyvenimo atstumtieji. Ali (Matthias Schoenaerts) niekur neužsibūna. Dabar jis su penkerių metų sūneliu atsibastė net iki Antibų ir bando kabintis į gyvenimą, susirasti darbą. Atsitiktinai bare sutikta Stefani (Marion Cotillard) netikėtai taps svarbi. Po to, kai delfinų dresuotoja dirbanti mergina per pasirodymą neteks abiejų kojų, būtent Ali padės jai kapstytis iš visiškos nevilties. Filmas sukurtas pagal kanadiečių rašytojo Craigo Davidsono apsakymus.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Alejandro Gonzálezas Inárritu pradeda eksperimentinį filmą, remdamasis virtualios realybės (VR) technologija. Filmo tema – imigrantai meksikiečiai JAV. Tai bus trumpo metražo filmas, pasakojantis apie grupę meksikiečių, kertančių Meksikos ir JAV sieną. Filmą gamins „Legendary Entertainment“ bei šiuolaikinį meną remiantis italų fondas „Fondazione Prada“. Premjeros data dar nežinoma. Apie šį projektą Meksikoje gimęs režisierius kalba jau ketvirti metai. Kartu su juo dirbs ir operatorius Emmanuelis Lubezkis, filmavęs ir „Oskaru“ apdovanotus „Žmogų-paukštį“ (2014) bei „Hju Glaso legendą“ (2015). Virtualią tikrovę bei personažus kurs naujausias 1975 m. George’o Lucaso įsteigtos „Industrial Light & Magic“ padalinys „ILMxLAB“, kuris jau bendradarbiavo su „Kapitono Amerikos: pilietinio karo“ ir „007 Spectre“ kūrėjais.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Italų režisierius Marco Tullio Giordana į kiną atėjo tada, kai Italijoje klestėjo savitas politinis kinas. Todėl nekeista, kad dauguma režisieriaus filmų susiję su konkrečiais įvykiais ir autentiškais personažais. 1995 m. jis sukūrė filmą apie Piero Paolo Pasolini mirtį („Pasolini, poeto mirtis“), 2003-iaisiais Kanuose pristatė šešių valandų trukmės šeimos epą „Gražiausi mūsų metai“, kuriame parodyti keturiasdešimt Italijos Respublikos metų. 2012 m. pasirodžiusi „Fontanos aikštė“ (LRT, spalio 5 d. 23.15) nukels į 1969-ųjų gruodžio 12 dieną, kai Milano Nacionaliniame žemės ūkio banke sprogo bomba. Per sprogimą žuvo septyniolika žmonių, buvo sužeista beveik devyniasdešimt. Šis sprogimas ir jo tyrimas iki šiol lieka viena neaiškiausių šiuolaikinės Italijos istorijos bylų. Filme komisaras Kalabrezi kaltųjų ieško ir tarp radikaliųjų kairiųjų, ir tarp radikaliųjų dešiniųjų, bet galiausiai nusprendžia, kad sprogimo iniciatorių reikia ieškoti aukščiausiuose politiniuose sluoksniuose. Tamsiose spalvose skendinti „Fontanos aikštė“ sulaukė daug teigiamų vertinimų. Manau, todėl, kad pratęsė originalius 8-ojo dešimtmečio italų politinio kino ieškojimus.