Daugiau temų

Žemiau pasirašę autoriai

Atviras laiškas Vilniaus tarptautinio kino festivalio rengėjams

2017-03-22 Vilnius

Rašome Jums skaudžia Ukrainai tema, persikėlusia iš Lenkijos į Lietuvą. Kalbame apie liūdnai pagarsėjusį lenkų režisieriaus Voicecho Smažovskio 2016 m. sukurtą vaidybinį filmą „Volynė“ (Woiciech Smarzowski, „Wolyn“), pristatomą šių metų „Kino pavasaryje“.

Tai keistas akibrokštas Lietuvos žmonėms dabartinių Lietuvos ir Ukrainos santykių kontekste. Kaip tai turėtų vertinti festivalio globėja Lietuvos Respublikos Prezidentė, institucinė partnerė Kultūros ministerija, pagaliau, kaip tai dera su oficialia Lietuvos pozicija Ukrainos ir Lenkijos santykių požiūriu?

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Kovo 22 d. mirė estų kino ir teatro aktorius, režisierius Lembitas Ulfsakas. Jis gimė 1947 m., 1970 m. baigė Talino konservatorijos aktorių fakultetą. Ulfsakas suvaidino per 70 filmų ir televizijos serialų. Jis išgarsėjo sukūręs pagrindinį vaidmenį filme „Legenda apie Tilį“ ( rež. A. Alovas ir V. Naumovas, 1969). Vienas populiariausių Ulfsako vaidmenų – Žakas Paganelis televizijos seriale „Ieškant kapitono Granto“ (rež. S. Govoruchinas, 1989). Ulfsakas filmavosi ne tik estų, bet ir rusų, baltarusių, ukrainiečių, Centrinės Azijos, lenkų režisierių filmuose. Jo partneriais buvo lietuvių aktoriai Laimonas Noreika, Antanas Barčas, Juozas Budraitis, Liubomiras Laucevičius, Stasys Petronaitis, Valentinas Masalskis, Jūratė Onaitytė, Ingeborga Dapkūnaitė ir kiti. 1987 m. Ulfsakas debiutavo kaip kino režisierius: „Tallinfilm“ studijoje sukūrė filmą „Vidutinio amžiaus džiaugsmai“. 2015 m. Ulfsakas įkūnijo pagrindinį Zazos Urušadzės filmo „Mandarinai“, kuris buvo nominuotas „Oskarui“ ir „Auksiniam gaubliui“, personažą.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Egėjo jūra, brangi jachta, šeši skirtingo amžiaus vyrai. Jų profesijos – visiems reikalingos, gyvenimas, galima sakyti, pavyko. Tai pabrėžia ir trijų juos aptarnaujančių vyrų elgesys. Žvejyba, nardymas ir žaidimai turi padėti atsipalaiduoti nuo kasdienių rūpesčių, sutvirtinti draugystės ryšius. Kol vienas nepasiūlys sužaisti, kas iš jų geriausias. Nuo tada iki pat reiso pabaigos veikėjai nepaliaujamai vertins vieni kitus. Jie lygins pajamas, falo ilgį, erekcijos dažnumą, cholesterolį, žvejo sugebėjimus, meninius talentus ir t.t.

Audra Baranauskaitė

Povilas Pukys (1925–2017)

Pirmą kartą apsilankiau Pukių namuose prieš trylika metų, kai vienam žurnalui rengiau interviu su Silvija Lomsargyte-Pukiene apie jos knygą „Dita“. Tada ir susipažinau su Povilu Pukiu, paskui čia lankiausi dar keletą kartų, jau ne dėl interviu, o todėl, kad buvo be galo smagu bendrauti su šiais žmonėmis.

Draugai ir artimieji Pukį vadino Paulium. Atviras žvilgsnis, džiugi, veidą nutvieskianti kone vaikiška šypsena, adekvati ir greita reakcija, kad ir ką pasakytum. Būdamas tolerantiškas ir liberalus, niekada neslėpdavo savo nuomonės ar emocijų, galėdavo patraukti per dantį, numoti ranka, sakydamas „ai, nesvarbu“, ir vis tiek tai buvo vienas mieliausių pašnekovų, su kuriais kalbėdama nejutau amžiaus skirtumo, o vien tik bendravimo džiaugsmą.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Stevenas Spielbergas perkels į ekraną Liz Hannah scenarijų „The Post“. Jis pasakoja apie anksčiau už Votergeito skandalą, 1971-aisiais nuskambėjusius „Pentagono dokumentus“ („Pentagon papers“). Filmas bus apie tai, kaip du „The Washington Post“ redaktoriai nusprendė paskelbti reportažą, pakeitusį jų gyvenimą. Tomas Hanksas vaidins laikraščio redaktorių Beną Bradlee, Meryl Streep – legendinę šio dienraščio leidėją ir redaktorę Katharine Graham. Beje, aktoriai pirmąkart susitiks ekrane.

Mūsų laikais, kai slapta informacija „nuteka“ beveik kasdien, „Pentagono dokumentų“ istorija bus itin įdomi. JAV gynybos ministerija paprašė ataskaitos apie Vietnamo karą. Valstybės departamento analitikas Danielis Ellsbergas iš pradžių buvo įsitikinęs karo šalininkas, bet kai nusprendė, kad laimėti Vietname neįmanoma, buvo atleistas ir nutekino informaciją dienraščiui „The New York Times“. Prezidento Nixono administracija visais būdais stengėsi užkirsti kelią ataskaitos paviešinimui. Kai JAV Aukščiausiasis teismas uždraudė „The New York Times“ ataskaitą skelbti, iniciatyvą perėmė „The Washington Post“, pridėjęs dar daugiau informacijos iš 47 tomų ataskaitos.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Kažkodėl laimingi žmonės laikomi idiotais. Bet tai netiesa. Geriausias įrodymas – Joelio ir Ethano Coenų 1998 m. filmas „Didysis Lebovskis“ (LRT Kultūra, 18 d. 21 val.). Pagrindinis veikėjas (Jeff Bridgess) yra laimingas, nes gali žaisti boulingą ir gerti stiprokus gėrimus. Jis turi ištikimų draugų, su kuriais apie viską pasikalba. Tik jo laimę sudrumsčia gangsteriai: jie supainioja veikėją su bendrapavardžiu – šlykščiu milijonieriumi, kurio gražuolę žmoną pavogė dėl išpirkos.

Coenai sako, kad jų filmą įkvėpė 1939 m. parašytas Raymondo Chandlerio „Didysis miegas“. Iš vieno juodojo romano pradininkų jie pasiskolino ir mintį, esą siužetas reikalingas tik tam, kad galėtum vesti personažus. Jų Coenų filme daug ir kiekvienas „savotiškas“ – čia knibždėte knibžda įvairiausių atmainų keistuolių, priklausančių įvairioms subkultūroms. Gal todėl patys amerikiečiai (žinoma, šiek tiek įsižeidę, nes Coenų humoras jiems įtartinas) rašė, kad filmas – tikra Amerikos kičo enciklopedija. Coenai pabrėžia, kad tokių tipų nepamatysi Niujorke, kur jie gyvena, tik Los Andžele.

ŠMC inf.

Žilvinas Landzbergas
R
2017 05 10–10 29
Spaudos dienos: gegužės 10–12 d.
Atidarymas: gegužės 12 d., 19 val.

Organizatorius: Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
Komisaras: Kęstutis Kuizinas
Kuratorės: Ūla Tornau ir Asta Vaičiulytė

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Lietuvos kino centras paskirstė šių metų pirmojo konkurso finansavimą kino projektams. Iš viso paremti 23 kino projektai, bendra jiems skirta suma – 2 010 200 eurų. Paramą gavo 18 prodiuserių kompanijų, savo sumanymus įgyvendins 23 režisieriai. Bus finansuojami 11 vaidybinių ilgametražių, 9 dokumentiniai ilgametražiai, 2 animaciniai trumpametražiai ir 1 interaktyvus kino projektas (iš jų 3 debiutai).

46 tūkstančiai eurų skirti penkiems parengiamųjų darbų projektams. Režisieriai imasi naujų temų savo filmams: Audrius Stonys kurs filmą „Kitoje pasaulio pusėje“, pasakojantį apie Urugvajuje veikiantį folklorinių šokių kolektyvą ir jo bandymus išsaugoti lietuviško tautinio identiteto likučius, Romas Zabarauskas filme „Advokatas“ nagrinės kūrėjui artimas homofobijos ir ksenofobijos temas.OK

14 filmų kuriami su kino kompanijomis iš Latvijos, Olandijos, Latvijos, Vokietijos, Bulgarijos, Prancūzijos, D. Britanijos, Lenkijos, Ukrainos, Airijos, Šveicarijos, Vengrijos, Slovėnijos, Italijos, Švedijos. Tarp kino projektų – Linos Lužytės „Pilis“, Marato Sargsyano „Tvano nebus“ bei Audriaus Mickevičiaus „Pavyzdingas elgesys“.

Paulina Blažytė

Irena Giedraitienė. Moteris su fotokamera. Vilnius, Kultūros meniu, 2016

Sunku būtų nustatyti vieną vienintelę priežastį, kodėl retrospektyviai žvelgiant į meninę Lietuvos fotografiją sovietmečiu, o konkrečiau – į Lietuvos fotografijos mokyklą ir ją lydėjusias tradicijas, Irenos Giedraitienės pavardė šmėsteli tik probėgšmiais ir galiausiai vis tiek pasimeta tarp garsių kolegų vyrų vardų ir jų nuopelnų. Viena vertus, dauguma tuometinių fotografų vyrų turėjo galimybę išties atsiduoti kūrybai ir atitinkamai paversti ją savo pragyvenimo šaltiniu, todėl dažniau rengdavo parodas ir jose dalyvaudavo, susilaukdami daugiau kritikų dėmesio. Kita vertus, į I. Giedraitienės kūrybą žvelgiama kiek nepalankiai dėl fotografijose neatspindėto socialistinio pasaulio absurdo ir sudėtingos individo pozicijos jame. Menotyrininkai fotomenininkei neretai priskiria tokius bruožus kaip romantiškumas, lyriškumas, poetiškumas, tarsi įkūnijančius moterišką naivumą ir atsiskleidžiančius pasirinktuose dokumentuoti siužetuose, asmeniniame braiže. Tačiau vertėtų atsižvelgti į vieną svarbų aspektą – Lietuvos fotografijos mokyklos atstovus būtent ir jungė humanistinė pasaulėjauta, tik fotografai ją traktavo kiek kitaip.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Pedro Almodovaras taip apibūdino 1993 m. sukurtą filmą „Kika“ (LRT Kultūra, 16 d. 23 val.): „Kikoje“ yra daugybė žanrų, bet jie ten daug pavojingesni nei kituose mano filmuose. „Kika“ – kaip užnuodytas saldainis. Trys ketvirtadaliai filmo – tai dražė su pipirais, paskutinė jo dalis – gryni nuodai.“ Savo laiku filmas apie gerąją grimuotoją, kurią supa įtartini arba baisūs vyrai, sukėlė daug diskusijų. Įdomu, kaip jis atrodo dabar, kai daugybė Almodovaro griautų tabu jau visai nebe tabu, o tik socialinių tinklų daugiažodžiavimų pretekstas.

Brolių Ethano ir Joelio Coenų 1994 m. filmas „Hadsakerio patikėtinis“ (LRT Kultūra, 11 d. 21.40) taip pat sukėlė amerikiečių kritikų nepasitenkinimą. Toddas McCarthy rašė: „Hadsakerio patikėtinis“ – be abejo, viena įkvėpčiausių ir techniškai tobuliausių kada nors naujojo Holivudo sukurtų senojo Holivudo kino stilizacijų. Tačiau vis dėlto tai tik stilizacija, nes viskas brolių Coenų filme primena stebuklingą, bet dirbtinį vintažinio meniu sudedamųjų ingredientų rinkinį, paliekantį skylę viduryje, kur turėtų būti nors truputis jausmų ir kas nors žmogiška.“ McCarthy priekaištavo, kad „Hadsakerio patikėtinį“ žiūri kaip Franko Capros filmą su Prestono Sturgeso herojumi ir Howardo Hawkso parašytais dialogais. Esu visų šių išvardytų režisierių gerbėjas, todėl Coenų filmas man suteikė didelį malonumą. Coenų stilizacijose visada slypi gili vieno ar kito žanro, kino istorijos tarpsnio analizė ir kartu tiesa apie tuos stilizuojamus filmus žiūrėjusią visuomenę. Gal tai ir erzina amerikiečius, kurie klasikiniam Holivudui pirmiausia jaučia nostalgiją? O gal juos erzina, kad dažnai itin juodą Coenų humorą geriau supranta europiečiai?