Kažkodėl laimingi žmonės laikomi idiotais. Bet tai netiesa. Geriausias įrodymas – Joelio ir Ethano Coenų 1998 m. filmas „Didysis Lebovskis“ (LRT Kultūra, 18 d. 21 val.). Pagrindinis veikėjas (Jeff Bridgess) yra laimingas, nes gali žaisti boulingą ir gerti stiprokus gėrimus. Jis turi ištikimų draugų, su kuriais apie viską pasikalba. Tik jo laimę sudrumsčia gangsteriai: jie supainioja veikėją su bendrapavardžiu – šlykščiu milijonieriumi, kurio gražuolę žmoną pavogė dėl išpirkos.
Coenai sako, kad jų filmą įkvėpė 1939 m. parašytas Raymondo Chandlerio „Didysis miegas“. Iš vieno juodojo romano pradininkų jie pasiskolino ir mintį, esą siužetas reikalingas tik tam, kad galėtum vesti personažus. Jų Coenų filme daug ir kiekvienas „savotiškas“ – čia knibždėte knibžda įvairiausių atmainų keistuolių, priklausančių įvairioms subkultūroms. Gal todėl patys amerikiečiai (žinoma, šiek tiek įsižeidę, nes Coenų humoras jiems įtartinas) rašė, kad filmas – tikra Amerikos kičo enciklopedija. Coenai pabrėžia, kad tokių tipų nepamatysi Niujorke, kur jie gyvena, tik Los Andžele.
Kalbėdamasis su prancūzų žurnalistais Joelis Coenas aiškino, kad filmo veiksmas rutuliojasi 10-ojo dešimtmečio pradžioje, bet personažai susieti su trijų dešimtmečių senumo kultūra, jie yra tos kultūros padarinys ir jos veidrodis. Bridgeso herojus – senstantis hipis, Johno Goodmano personažą suformavo karo Vietname patirtis, o Julianne Moore veikėjos Mod prototipais tapo 7-ojo dešimtmečio Niujorko pogrindžio judėjimo ir „Fluxus“ veikėjai. Joelis Coenas pabrėžė, kad Mod už daug ką galėtų būti dėkinga dailininkei Yoko Ono, dar nesutikusiai Johno Lennono. Pasak brolių, „Didysis Lebovskis“ – šiuolaikinis kinas apie tai, kas atsitiko žmonėms, kurie susiformavo tada ir išsaugojo daugybę būdingų anų laikų bruožų.
Iš šio jų pastebėjimo galėtų atsirasti ne vienas įdomus filmas kad ir apie homo sovieticus, ypač lietuviškąją jo atmainą, bet neturime tokių talentingų brolių, o ir lietuviškas humoras ypatingas: juo daugiau ekrane ašarų, trispalvių ir kraujo, tuo juokingiau.
Vokiečių režisierės Isabel Kleefeld televizijos filmo „Pinklėse“ (LRT, šįvakar, 17 d. 22.45) pradžia gali priminti „Didįjį Lebovskį“, nes į didelės prekybos firmos vadybininkės Džulianos namus taip pat nelauktai įsibraunama naktį. Tačiau humoro nelaukite – tai specialusis policijos padalinys, kovojantis su musulmonų teroristais. Moteris apkaltinama palaikanti teroristus ir jos bei artimųjų gyvenimas pradeda griūti. Sakykite, ką norite, bet tokioje situacijoje jau geriau gangsteriai, kurie apšlapins mėgstamiausią jūsų kilimėlį. Aš taip pat turiu tokį, kurį kadaise atsivežiau iš Karpatų, bet ne todėl man toks artimas yra Lebovskis. Baltai jam pavydžiu ir svajoju kada nors pasiekti tokią pat tobulą laimės būseną.
Neabejoju, kad laimingas žmogus buvo ir norvegų keliautojas bei etnografas Thoras Heyerdahlas, 1947-aisiais perplaukęs Ramųjį vandenyną plaustu „Kon Tiki“. Pamenu, lietuviškai išleista jo knyga apie šią ekspediciją prieš kokius penkiasdešimt metų buvo tarp populiariausių. Įdomu, ar dabar kas ją skaitytų? Režisieriai Joachimas Roningas ir Espenas Sandbergas ne tik perskaitė, bet ir 2012 m. sukūrė filmą „Kon Tikis“ (TV3, 18 d. 14.25), kuris buvo nominuotas „Oskarui“. Beje, 1950 m. Heyerdahlas gavo šią statulėlę už geriausią dokumentinį filmą, kuris taip pat vadinosi „Kon Tikis“.
Mokslininkas su žmona Liv pirmąkart apsilankė Polinezijoje dar 1937 metais. Čia jiems ir šovė mintis, kad tą Okeanijos dalį galėjo apgyvendinti ne išeiviai iš Azijos, bet Pietų Amerikos indėnai. Grįžus namo teorija buvo išjuokta, bet Heyerdahlas nusprendė pats įrodyti, kad tai įmanoma. Kol surinko tokių pat avantiūristų komandą, pinigus, surentė plaustą, praėjo daug laiko. Šimto dienų kelionė prasidėjo 1947 metais.
Filmo kūrėjai gana laisvai pasielgė su mokslininko biografija, bet ekspedicijos dramatizavimas išėjo į naudą, todėl „Kon Tikis“ – ne tik filmas apie nuotykių kupiną kelionę, bet ir apie kilnų avantiūrizmą bei tvirtą tikėjimą savo idėja. Tačiau jo kūrėjai sąmoningai griauna Holivudo taisykles, atsisakydami formulės „nuo nevilties į pergalę“ ir panašių banalybių.
Užtat Holivudo reginių taisyklėmis ištikimai seka Nikolajus Lebedevas, pernai sukūręs vieno populiariausių sovietinių filmų perdirbinį. Jo „Ekipažas“ (TV3, 18 d. 21.30) kimšte prikimštas naujoviškų kompiuterinių triukų, todėl ugnikalnio išsiveržimas tolimoje šalyje, į kurią atskrido maskviečiai, gana vaizdingas, bet „sovoko“ mentalitetas niekur nedingo. Tiesa, naujame „Ekipaže“ atsirado feministinių akcentų – vyrams niekuo nenusileidžiančią lakūnę suvaidino Agnė Grudytė.
Trečiadienį (23 d. 21 val.) LRT Kultūra rodys vieno didžiųjų šiuolaikinio kino kūrėjų Aleksandro Sokurovo filmą „Frankofonija“ (2015). Jis skirtas Luvrui. Ties monologo, kino esė, vaidybinio ir dokumentinio filmo riba sukurta „Frankofonija“ – vienas iš gausių Sokurovo bandymų kreiptis į amžininkų sąžinę. Skirtingus filmo fragmentus sujungia režisieriaus pokalbiai su kapitonu Derku, kurio meno kūrinių prikrautam laivui vandenyne iškilo grėsmė. Ir nors paslaptingasis kapitonas sako režisieriui: „Nenoriu kalbėti apie praeitį. Kalbėkime apie dabartį“, – Sokurovas filme gręžiasi į istoriją, kad suprastų, kokia yra Europos kultūros ateitis.
Sokurovas prisimena seną ir naują Luvro istoriją, architektus, direktorius, tačiau susitelkia į Antrojo pasaulinio karo metus, kai naciai okupavo Paryžių, o Luvro vertybėmis turėjo rūpintis specialaus Vermachto padalinio „Kunschutz“ vadovas meno istorikas grafas Franzas von Wolff-Metternichas. Jo ir tuometinio Luvro direktoriaus Jacques’o Jaujard’o pastangomis vertybes pavyko išsaugoti.
Sokurovui, kuris paskutiniame filmo epizode abu personažus susodina ant nepatogių kėdžių ir pasakoja apie jų ateitį, svarbu, kad šiuos skirtingose karo pusėse atsidūrusius žmones sujungė noras išsaugoti kultūrą. Ko gero, nepaisant pesimistiškų režisieriaus įžvalgų ar kartais gana teatrališkų jo aimanų, tai ir yra tikroji filmo ištarmė.
Jūsų – Jonas Ūbis
