7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Gyvenimo vingiai

Povilas Pukys (1925–2017)

Audra Baranauskaitė
Nr. 12 (1206), 2017-03-24
Kinas In memoriam
Povilas Pukys. Nuotrauka iš šeimos archyvo
Povilas Pukys. Nuotrauka iš šeimos archyvo

Pirmą kartą apsilankiau Pukių namuose prieš trylika metų, kai vienam žurnalui rengiau interviu su Silvija Lomsargyte-Pukiene apie jos knygą „Dita“. Tada ir susipažinau su Povilu Pukiu, paskui čia lankiausi dar keletą kartų, jau ne dėl interviu, o todėl, kad buvo be galo smagu bendrauti su šiais žmonėmis.

 

Draugai ir artimieji Pukį vadino Paulium. Atviras žvilgsnis, džiugi, veidą nutvieskianti kone vaikiška šypsena, adekvati ir greita reakcija, kad ir ką pasakytum. Būdamas tolerantiškas ir liberalus, niekada neslėpdavo savo nuomonės ar emocijų, galėdavo patraukti per dantį, numoti ranka, sakydamas „ai, nesvarbu“, ir vis tiek tai buvo vienas mieliausių pašnekovų, su kuriais kalbėdama nejutau amžiaus skirtumo, o vien tik bendravimo džiaugsmą.

 

Jei Pauliaus nepažinočiau ir kas nors manęs paklaustų, kokios profesijos galėtų būti šitas žmogus, pamanyčiau, gal daktaras arba architektas. Pasirodo, jis iš tiesų svajojo tapti architektu. Nežinau, gal karas supainiojo jo planus, nes studijavo Vilniaus universitete, Pedagoginiame institute, vėliau tapo žurnalistu.

 

Vienoje iš keturių memuaristinių jo knygelių yra įrašas: „1945 m. gegužės 9 d. Potsdame pasirašytas karo pabaigos aktas, o rytui išaušus – man 20 metų!“ Puiki gimtadienio dovana brandaus gyvenimo pradžiai. Ir išties jo gyvenimas ima tekėti lyg upė, tiesa, gana įnoringa, leidžianti pasimėgauti sklandžia, galinga srove, o paskui staiga užnešanti ant posūkių...

 

Iš pradžių susiranda darbą „Komjaunimo tiesoje“, paskui – „Jaunimo gretų“, „Ekrano naujienų“ redakcijose. Savaitraštyje „Literatūra ir menas“ dirba atsakinguoju sekretoriumi ir leidinio puslapiai tampa modernesni. Jam pasiūloma kartu su Stasiu Krasausku ir kitais atgaivinti „Šluotą“ – satyros žurnalą, iš kurio, kaip pats ironiškai sako, netrukus buvo „iššluotas“. Beje, ne kartą „iššluotas“ jis ir iš kitų leidinių, nes siekdamas saviraiškos laisvės iškrėsdavo tai vieną, tai kitą akibrokštą ir vis neįtikdavo valdžiai.

 

Kai jam pasiūlė 1966 m. sukurti šešiolikos puslapių dvispalvį „Kalba Vilnius“ savaitraštį, jau po metų leidinio tiražas išaugo dvigubai, penktadieniais visuose Lietuvos miestuose prie spaudos kioskų nusidriekdavo eilės. Redaktorius Pukys ne tik rasdavo vietos „nerekomenduotiniems“ Sauliaus Šaltenio, Romualdo Lankausko, Sigito Gedos kūriniams, bet dar ir perspausdindavo publikacijas iš lenkų, jugoslavų žurnalų, taip pat serbų pjeses, žodžiu, tai, ko nedėdavo kiti sovietiniai leidiniai. Čia buvo populiarinamas džiazas, rašoma apie tokius negirdėtus reiškinius kaip bridžas, kultūrizmas ir kt. Tai buvo vienintelis periodinis leidinys be privalomo šūkio „Visų šalių proletarai, vienykitės!“ Tad po dvejų metų savaitraštis liko ir be Povilo Pukio.

 

„Jis buvo avangardistas, pilietiškai drąsus žmogus“, – tokį jį prisimena tuo metu čia fotografu dirbęs Valerijus Koreškovas.

 

„Per vėlai atėjai, reikėjo ateiti legendinio redaktoriaus Povilo Pukio laikais“, – tokią pirmą frazę atėjusi darbintis į redakciją 1978 metais išgirdo žurnalistė Audronė Urbonaitė.

 

1968 m. įsidarbino Lietuvos kino studijoje dokumentinių filmų redaktoriumi. Dirbo kartu su Robertu Verba, Henriku Šablevičium, Petru Abukevičium, Viktoru Starošu, Gediminu Skvarnavičium ir kitais, sukūrė per 30 scenarijų dokumentiniams filmams. Vėliau užsakomuosius dokumentinius filmus ima statyti pats, kasmet po du – Lietuvos miestai, Sibiro kaimai, Vidurinės Azijos kišlakai.

 

Pauliaus penkiasdešimtmečio proga kino kritikas Saulius Macaitis spaudoje rašė: „Prisimenu šmaikščius, giliai motyvuotus P. Pukio straipsnius kino klausimais tuo metu, kai lietuviškoji kino kritika dar gyveno savo kūdikystę. Mums, jaunesnės kartos atstovams, tai buvo gera profesionalumo mokykla. Pamenu jo [...] polemiškai užaštrintą požiūrį į kino meną, [...] pasiaukojantį norą visada eiti sunkiausiu keliu, jis visada skatina menininkus naujiems, kad ir rizikingiems ieškojimams. [...] Kartais, būna, ginčijiesi su P. Pukiu, o žiūrėk, laikas parodo, kad jis buvo teisus, sugebėjo žvelgti plačiau.“

 

Po dvidešimties metų darbo kine Paulius išeina į pensiją, tačiau pensininku taip niekada ir netampa. Vis atranda žurnalistinės veiklos. Vėliau sugrįžta į vaikystėje tėvo skiepytą liuteronų tikėjimą, ima leisti žurnalą „Liuteronų balsas“. Pats vienas! Pats renka tekstus, pats rašo, pats fotografuoja, pats maketuoja, visa tai daro su jaunatvišku užsidegimu ir aistra net 15 metų.

 

Per tą laiką išleidžia ir keturias memuaristines knygeles: „Anuokart prie uosto“ (2007), „Trečias nelaimi“ (2010), „Skersprūsio klupinis“ (2015), „Maumo sapalai“ (2017).

 

Pats Paulius yra sakęs: „Dėl stiliaus ir žodyno grumiuosi kiekviename sakinyje, vis lenda pigus žurnalistinis slengas.“ Nežinau, kaip jis „grūmėsi“, tik galiu pasakyti, kad skaityti tas knygeles be galo lengva, nes jos kvėpuoja. Taip, čia yra žurnalistinio slengo, ne viskas vienodai svarbu ar reikšminga, bet yra nuostabūs vaikystės ir paauglystės prisiminimai, gyva, temperamentinga šnekamoji kalba, nepaprastai organiškai į tekstą įsipinančios ir persiliejančios tarmės – Palangos žemaičių ir Klaipėdos šišioniškių, svetimi žodelyčiai ir posakiai. Yra vietų, kur pasakojimas be galo vaizdingas, kinematografiškai pagaulus, įspūdingi tėvo Jokūbo (siuvėjo) ir ypač mamos Urtės (neordinarios, stiprios asmenybės) paveikslai.

 

Nežinau, gal nonkomformistinę dvasią Pauliui padovanojo taip arti ošusi jūra, juk gimė ir augo Palangoje – pasistiebęs pro langą galėjo matyti skalaujančias krantą bangas. Gal todėl ir savo tekstuose jis nebando kažkuo apsimesti, nevynioja žodžių į vatą, jei džiūgauja, tai džiūgauja iš širdies, jei suklysta, kalba apie tai atvirai ir be baimės.

 

Yra man sakęs: „Pagal temperamentą esu sangvinikas, kartais ir cholerikas išlenda. Vadinu save optimistu. Nors senstu kasdien, bet nelaukiu mirties. Turiu žmoną ir gyvenimo draugę Ditą, turiu vaikus – dvynius Pauliną Eglę ir Martyną Žilviną, tris gražius anūkus, mėgstamą žurnalisto darbelį...“

 

Klausiausi tada ir galvojau: palaimintas jis žmogus. Tada Pauliui tebuvo 85-eri.

Povilas Pukys. Nuotrauka iš šeimos archyvo
Povilas Pukys. Nuotrauka iš šeimos archyvo