Egėjo jūra, brangi jachta, šeši skirtingo amžiaus vyrai. Jų profesijos – visiems reikalingos, gyvenimas, galima sakyti, pavyko. Tai pabrėžia ir trijų juos aptarnaujančių vyrų elgesys. Žvejyba, nardymas ir žaidimai turi padėti atsipalaiduoti nuo kasdienių rūpesčių, sutvirtinti draugystės ryšius. Kol vienas nepasiūlys sužaisti, kas iš jų geriausias. Nuo tada iki pat reiso pabaigos veikėjai nepaliaujamai vertins vieni kitus. Jie lygins pajamas, falo ilgį, erekcijos dažnumą, cholesterolį, žvejo sugebėjimus, meninius talentus ir t.t.
Viena iš, regis, trumpam išgarsėjusios graikų Naujosios bangos kūrėjų Athina Rachel Tsangari filme „Ševaljė“ (LRT Kultūra, 29 d. 2013) mikliai kuria pasaulį, priklausantį vyrams. Užtenka kelių štrichų, sukeistų akcentų, kad jis taptų siurrealistiškas. „Ševaljė“ – tiksliai sugalvotas filmas. Jame savo vaidmenis turi ne tik geri, net, sakyčiau pedantiškai personažus kuriantys aktoriai, bet ir klaustrofobija (uždara jachtos erdvė), pasikartojimas (vis nauji konkuravimo ritualai) ir uždarumas (žmonės negali palikti laivo, o šis prarado ryšį su pasauliu). Tai suteikia filmui ritmą, stiprina jo keistumą, bet kartu daugina interpretavimo galimybes. Apie ką kalba „Ševaljė“? Ar tai vyrų narciziškumo satyra? Ar pasišaipymas iš dominuojančių (beje, kuo puikiausiai ir pas mus) vyriškumo modelių? O gal režisierė išjuokia tipiškus vartotojus, kurie ir atostogaudami bijo būti savimi, todėl vaidina įprastus vaidmenis? „Ševaljė“ gali būti šiuolaikinio liberalizmo metafora, juk net namudiniai lietuvių liberalai nuolat kalba apie konkurenciją. O gal metafora yra veikėjų žaidimas? Galima žavėtis tokiu režisierės meistriškumu, bet, prisipažinsiu, man „Ševaljė“ pernelyg akivaizdus ir pernelyg paprastas. Filmui stinga taisyklių laužymo, kuris meistrišką filmą paverčia įvykiu.
Peteris Greengrassas – iš tų režisierių, kurie vienodai gerai jaučiasi ir fantastiškame agento Borno pasaulyje, ir tarp šių dienų politinių aktualijų. 2010 m. sukurta „Žalioji zona“ (LRT, 30 d. 22.50) nukels į specifišką Irako zoną – ją kontroliuoja JAV kariai. Čia CŽV agentai ieško masinio naikinimo ginklų pėdsakų. Leitenantui Mileriui (Matt Damon) tyrimas atrodo neobjektyvus, tačiau kartu su savo kariais suėmęs irakietį sąmokslininką jis atsidurs Pentagono ir CŽV susidūrimo epicentre.
Greengrassas – protingas režisierius. Jis filmuoja energinga, rankose virpančia kamera ir panardina į labai tikrovišką karo chaosą, todėl iš pradžių ir nepastebi, kad „Žalioji zona“ – paviršutiniškas filmas, kuriame doras tiesos ieškotojas leitenantas elgiasi visai kaip parodijų apie gėrio ir blogio susidūrimą herojus, o Greengrasso teiginys, esą operacijai Irake vadovavo idiotai, taip nieko ir nepaaiškina.
Šįvakar (24 d. 22.45) LRT primins 1993 m. Jimo Sheridano sukurtą filmą „Vardan tėvo“. Filmas paremtas tikrais įvykiais – „Gilfordo ketverto“ istorija, kai 1975 m. jaunas airis Gerry Conlonas anglų teisėjų buvo apkaltintas terorizmu ir nuteistas kalėti iki gyvos galvos už nusikaltimą, kurio nepadarė. Taip pat už bendrininkavimą buvo nuteisti trys jo draugai, tėvas, teta, dukterėčia ir sūnėnas. Conlonas praleido kalėjime penkiolika metų. Tiesa paaiškėjo, kai IRA kovotojas prisipažino įvykdęs Londone teroro aktą.
Galima išskirti kelis filmo lygmenis. Pirmasis – dešimtmečius trunkanti advokatų kova už herojaus (Daniel Day-Lewis) ir jo artimųjų išteisinimą bei didvyriškos vaikino pastangos nepasiduoti, išlikti savimi. Antrasis – negailestinga policijos ir teismų sistemos, dažnai besivadovaujančių politiniais motyvais, kritika. Trečiasis – jaudinanti tėvo (Pete Postlethwaite) ir sūnaus santykių istorija: tik atsidūrę kalėjime jie bandys suprasti vienas kitą. „Vardan tėvo“ sulaukė ne tik daugybės apdovanojimų, bet ir kandžios kritikos, esą tai dar vienas nesąžiningas bandymas kurti airių mitus.
Roberto Redfordo 2012 m. filmo „Tavo kompanija“ (TV3, 27 d. 21.30) veikėjas (jį suvaidino pats Redfordas) Džimas Grantas kadaise buvo JAV teroristų grupės „Weathermen“ (apie ją sukurtas ne vienas dokumentinis filmas) aktyvistas. Jis slapstosi nuo FTB jau per trisdešimt metų, nes yra kaltinamas banko apiplėšimu ir žmogžudyste. Kai jo tapatybę atskleidžia žurnalistas Benas (Shia LaBeouf), Džimas turės pagaliau įrodyti, kad yra nekaltas, antraip praras vienuolikmetę dukterį.
LRT Kultūra tęsia neoficialią brolių Joelio ir Ethano Coenų filmų retrospektyvą. Šį šeštadienį (25 d. 21.30) bus proga prisiminti jų „Žmogų, kurio nebuvo“ (2001). Šis nespalvotas filmas – brolių pagarbos duoklė vienam film noir kūrėjų rašytojui Jamesui M. Cainui (1892–1977). Joelis Coenas yra prisipažinęs: „Mūsų galvose nuolat buvo Cainas, nes jo istorijų apie nusikaltimus veikėjai yra dirbantys žmonės, o ne kokie nors degeneratai. Žmonės dirba bankuose arba draudimo kompanijose, restoranuose... arba dainuoja operoje – Cainas tai mėgo.“ Pasak režisieriaus, Caino kūriniuose jiems svarbus aspektas, kai šeimos drama virsta kriminaline istorija.
„Žmogus, kurio nebuvo“ nukels į 1949-ųjų Kaliforniją. Provincijos miestelio kirpėjas – mažakalbis Edas Kreinas (Billy Bob Thornton) nužudo savo žmonos Doris (Frances McDormand) viršininką ir meilužį. Tačiau teisiama bus ji.
Kiekvienas Coenų filmas yra ir tam tikro stiliaus, žanro ar kino krypties tyrinėjimas. „Žmogus, kurio nebuvo“ – ne išimtis: iš jo galima daug sužinoti apie film noir stiliaus ir formos ypatybes. Tačiau siūlyčiau atkreipti dėmesį ir į šią Joelio Coeno pastabą apie filmo ištakas: „Dar mūsų mintyse daug vietos užėmė 6-ojo dešimtmečio mokslinės fantastikos filmai – visa ta pokario paranoja. Juose matyti visi bulvariniai, pigūs šio periodo Amerikos kultūros elementai; tai, kas atsispindėjo tų laikų žurnaluose vyrams, filmuose apie sveikatą, kuriuos rodydavo mokyklose, mokslo populiarinimo filmuose apie ateivius iš kitų planetų, filmuose apie civilinę gynybą, trumpai tariant, visko po truputį...“
Jūsų – Jonas Ūbis
