Daugiau temų

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Lietuvių kino akademija skelbia kvietimą teikti paraiškas dešimtiesiems Lietuvos kino apdovanojimams „Sidabrinė gervė“. Užpildytos paraiškos pateikiamos elektroniniu būdu nuo 2017 m. kovo mėn. 1 d. iki 2017 m. balandžio mėn. 1 d. 24 val. Akademijos Taryba sudarys atrankos vertinimo komisiją iki 2017 m. kovo 14 d. Komisija pradės darbą 2017 m. balandžio 3 d. Jos protokolas bus pateiktas Tarybai iki 2017 m. balandžio 26 d. 18 val. Laureatus iš nominuotųjų sąrašo kiekvienoje kategorijoje rinks LiKA tikrieji nariai slaptu balsavimu elektroniniu būdu nuo 2017 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. gegužės 29 d. 24 val. Šiais metais apdovanojimai bus įteikti Nacionaliniame operos ir baleto teatre Vilniuje, birželio 13 dieną.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

1987-aisiais sukurtą „Geismo įstatymą“ (LRT Kultūra, 9 d. 23 val.) Pedro Almodovaras vadina esminiu karjeros ir vienu mylimiausių savo filmu. Kartu su juo gimė režisieriaus ekonominė ir meninė nepriklausomybė, mat „Geismo įstatymas“ buvo kurtas režisieriaus kartu su broliu Agustinu įsteigtoje prodiuserių kompanijoje, į kurią jie abu investavo viską, ką turėjo. Filmo herojus yra kino režisierius, bet Almodovaras neigia kūręs autobiografinį pasakojimą: „Kai pradėjau rašyti scenarijų, norėjau pakalbėti apie kūrybos procesą, apie tai, kad režisieriaus gyvenimas visiškai persmelkia jo kūrybą. Apie tai, kaip jis atsisako savo gyvenimo ir, regis, gyvena tik tam, kad kurtų istorijas. Ir apie tai, kaip šiame procese jo gyvenimo ir rašomosios mašinėlės ryšys tampa tiesiog siaubingas ir net pavojingas jam pačiam ir kitiems. (...) Filme norėjau papasakoti, kad kiekvienas jaučia būtinybę jaustis geidžiamas ir kad šiame geismų rate du geismai labai retai susitinka ir atitinka vienas kitą, todėl tai viena didžiausių žmogiškosios būties tragedijų.“ Filmas kupinas netikėtumų, mirčių, drastiškų scenų, galinčių papiktinti puritonus, bet man labai svarbūs pasirodė ne siužeto vingiai, o aktoriai – pavydų režisieriaus meilužį įkūnijęs Antonio Banderasas bei transeksualę režisieriaus seserį suvaidinusi Carmen Maura.

Lietuvos kutūros taryba

Jau įpusėjo Lietuvos kultūros tarybos (toliau – LKT) vasario pradžioje paskelbtas antrasis šių metų kultūros ir meno projektų finansavimo konkursas. Kultūros organizacijų atstovai kviečiami teikti paraiškas 16 kultūros ir meno sričių ir 19 programų. Paraiškų laukiama dar beveik dvi savaites – iki kovo 14 dienos.

Diana Romanskaitė

Įspūdžiai iš Emancipacijos dienos

Emancipacijos dienos idėja kilo iš 1918 m. vasario 17 d. protesto dėl moterų įtraukimo į valstybės valdymą, dėl ko lapkritį Laikinojoje konstitucijoje joms buvo suteikta rinkimų teisė. Šių metų vasario 17 d. įvyko konferencija, skirta pažymėti moterų vaidmeniui demokratinėje Lietuvoje.

Klasikiniai feministinės srovės tekstai mus jau seniai informavo, kad istoriškai moterys apibrėžiamos per santykį su vyrais – kaip žmonos, motinos ar dukterys. Ugnės Marijos Andrijauskaitės skaitytame pranešime įtaigiai papasakotos aktualios „jos istorijos“ (herstory) – apie aktyvias moteris, įsitraukusias į visuomenines veiklas. Tai Emma Goldman, kuri kovojo už laisvę nuo religijos, kapitalizmo ir reprodukcines teises bei padėjo anarchistinės minties pagrindus; socialistinių pažiūrų revoliucionierės Ona Kazanskaitė-Borutienė ir Ona Šimaitė, kurios prisidėjo prie žydų gelbėjimo, padėjo silpnesniems ir ieškojo būdų suvienyti žmones prieš tironiją. 

Agnė Narušytė atskleidė, kaip fotografija gali tapti priemone išreikšti tapatybę, užimti politinę poziciją. Pranešime pristatytos ir XX a. pr. kovotojos už lietuvybę, ir šiuolaikinės menininkės. Savo srityje jos ieško naujų prieigų, abejoja nusistovėjusiomis normomis. Ypač sudomino Akvilės Anglickaitės fotografijos, kuriuose žaidžiama moters įvaizdžiais: rūpestingos, nuolankios motinos-madonos ir aistros apimtos Marijos Magdalietės. Tokie kūriniai verčia dar kartą apmąstyti ir žiniasklaidos skleidžiamas žinutes apie moteriškumą.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Pirmadienio rytą baigėsi 2017-ųjų „Oskarų“ ceremonija. Šiais metais renginys tikrai pateks į istoriją. Miuziklas „Kalifornijos svajos“ gavo rekordiškai daug nominacijų – net keturiolika. Filmas pelnė net 6 „Oskarus“, tačiau skelbta, kad jų sąskaitoje atsirado ir septintasis. Renginio pabaigoje paskelbta, kad filmas gavo ir metų filmo apdovanojimą, tačiau į sceną susirinkusi „Kalifornijos svajų“ kūrybinė grupė pastebėjo klaidą. Filmo prodiuseris pamatė, kad apdovanojimas atiteko dramai „Mėnesiena“, vaizduojančiai juodaodžio paauglio žengimą į suaugusiųjų pasaulį.

Auksinę statulėlę kaip geriausias metų režisierius gavo „Kalifornijos svajų“ kūrėjas Damienas Chazelle’as (32), jis tapo ir jauniausiu istorijoje režisieriumi, pelniusiu „Oskarą“. Šiame filme vaidinusi aktorė Emma Stone pelnė geriausios metų aktorės statulę, o apdovanojimai filmui taip pat atiteko už geriausią operatoriaus darbą, geriausią muziką, geriausią filmui sukurtą dainą, geriausias dekoracijas.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

„Mano širdis yra prancūziška, bet šikna – tarptautinė“, – pasakė prancūzų aktorė Arletty, kai išlaisvinus Prancūziją jai buvo priekaištaujama dėl okupacijos metais užmegzto meilės romano su „Luftwaffe“ leitenantu Hansu-Jürgenu Soehringu. 2015 m. Arnaud Sélignaco sukurtas televizijos filmas „Arleti. Pasmerkta aistrai“ (LRT, kovo 1 d. 22.50) pasakoja apie Arletty (Laetitia Casta) romaną su Soehringu (Ken Duken) ir biseksualios aktorės ryšį su kunigaikščio d’Harcourt’o žmona Antoinette Gérard (Marie-Josée Croze).

1971 m. pasirodžiusioje autobiografijoje „Gynyba“ Arletty šaipėsi iš mylimojo vokiškumo: „Gimęs Konstantinopolyje, kur jo tėvas buvo Vokietijos ambasados kultūros atašė, jaunystę jis praleido Lotynų Amerikoje, o teisę studijavo Grenoblyje.“ Kitaip nei su vokiečių karininku gyvenusi Coco Chanel, kuri po Prancūzijos išvadavimo 1944-ųjų rugpjūtį iškart pabėgo į Šveicariją, Arletty liko Paryžiuje. Savaitei ji pateko į Dransi konclagerį, paskui į kalėjimą, o nuo 1944 m. gruodžio 75 savaitėms buvo uždaryta rūmuose La Houssaye-en-Brie. 1946 m. už kolaboravimą su vokiečiais jai buvo uždrausta trejus metus pasirodyti scenoje ir kine.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Sekmadienį (vasario 19 d.) mirė lenkų kino ir teatro legenda Danuta Szaflarska. Ji gimė 1915 metais. 1939-aisiais baigė Varšuvos teatro institutą ir tų pačių metų rugpjūčio 23 d. atvyko į Vilnių, kur rudenį debiutavo „Teatr na Pohulance“ scenoje. Antrojo pasaulinio karo metais aktorė vaidino Vilniuje, čia 1941-aisiais ją surado sužadėtinis Janas Ekiertas. Tačiau jie susituokė jau Krokuvoje, paskui išvyko į Varšuvą. Ten Szaflarska vaidino pogrindiniame „Armia Krajowa“ teatre. 1944 m. ji dalyvavo Varšuvos sukilime.

Po karo Szaflarska vaidino Krokuvos Senajame teatre, vėliau Lodzės Kameriniame teatre ir visuose svarbiausiuose Varšuvos teatruose. Net ir sulaukusi 100 metų, Szaflarska pasirodydavo Varšuvos teatro „Teatr Rozmaitości“ scenoje. Į teatrą 2001 m. ją pakvietė Grzegorzas Jarzyna. 2010-aisiais, kai buvo oficialiai priimta į šį teatrą, Szaflarska juokavo, kad gavo etatą, nes neturi konkurenčių. Iki paskutinės akimirkos ji rengėsi naujo spektaklio premjerai.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Fredo Zinnemanno 1953 m. filmas „Dabar ir visada“ (LRT Kultūra, 18 d. 21 val.) dažnai pavadinamas pirmuoju didžiu antikariniu filmu. Tai netiesa, tačiau jis tikrai yra vienas svarbiausių ne tik 6-ojo dešimtmečio, bet ir JAV kino istorijos filmų, iškart sulaukęs ir žiūrovų pripažinimo, ir aštuonių „Oskarų“. „Dabar ir visada“ vaidina didžiosios Holivudo žvaigždės, filmas sukurtas pagal 1951 m. pasirodžiusį Jameso Joneso romaną, kuris iškart tapo bestseleriu. Veiksmas perkelia į amerikiečių karinę bazę, įsikūrusią Honolulu, ir prasideda 1941-ųjų vasarą, kai liko visai nedaug laiko iki kol japonai užpuls Perl Harborą.

Pagrindinis filmo veikėjas – kareivis ir gabus boksininkas Robertas (Montgomery Clift) po nelaimingo atsitikimo, kai jo priešininkas apako, atsisako pasirodyti ringe. Tačiau karinė vadovybė šį atsisakymą traktuoja beveik kaip išdavystę. Kapitonas Holmsas (Philip Ober) labiau domisi boksu nei gražuole žmona Karen (Deborah Kerr), todėl nusprendžia sugadinti gyvenimą atsisakiusiam kovoti Robertui. Vieninteliu Roberto draugu taps nuolat į nemalonumus pakliūvantis Andželas (Frank Sinatra), bet jam simpatizuoja ir Holmso žmonos meilužis seržantas Vordenas (Burt Lancaster) bei bare sutikta Lorena (Donna Reed).

Aistė Kisarauskaitė

Viktoras Liutkus, Penketas. Tapybos anatomija, Vilnius: Nepriklausomi meno kritikai ir VDA leidykla, 2016

Kaip sakoma knygos pratarmėje, tai yra menininkų Broniaus Gražio, Henriko Natalevičiaus, Mindaugo Skudučio, Raimundo Sližio ir Romano Vilkausko grupės „laiko vaizdinys, išlikęs laiškuose, prisiminimuose, nuotraukose, piešiniuose, žinoma, ir kūrybos pavyzdžiuose“. „Penketas. Tapybos anatomija“ apima ne tik ryškiosios dailininkų penkiukės, bet ir daugelį greta skriejusių orbitų, piešdamas ne vieno cecho, o platesnį kūrėjų kartos paveikslą. Leidėjai buvo net du – VDA leidykla ir „Nepriklausomi meno kritikai“.

Dailėtyrininkas, šios knygos tekstų autorius ir aprašomų įvykių dalyvis – Viktoras Liutkus – sujungia atskirus dokumentikos fragmentus, menininkų pasisakymus ir kitas įvairenybes į vientisą istoriją. Viską perskaičiau su malonumu, lygiu detektyvinio serialo žiūrėjimui. O juos mėgstu labai. Tai tarsi vienas nedaugelio liftų, nukeliančių į kitą erdvę ir laiką, blogis čia yra pačioje pradžioje, o vėliau viskas išnarpliojama. Ne, ne, vynas visai nėra tų liftų sąraše, nors jo nemažai (minima ir dar daugiau nujaučiama) tekstuose. Knyga teleportuoja į sovietinius laikus (čia apie tą blogį pradžioje), bet tuos, kuriuose ir pati augau, kai teroro gniaužtai buvo gerokai atleisti, radikalesnis menas atsirasdavo ir oficialiose parodose, buvo galima daugiau išvykti į užsienį. Nors aplink vyravo skurdas ir nykuma, kuluaruose virė idėjų apykaita, lyg tolimas Nepriklausomybės priešaušris, kuris išsirutuliojo į neįtikėtiną laimingą finalą.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Antradienį paskelbti Lenkų kino akademijos apdovanojimų „Auksiniai ereliai“ nominantai. Daugiausia – keturiolika nominacijų gavo Wojciecho Smarzowskio filmas „Voluinė“ („Wołyń“), pasakojantis apie lenkų žudynes, vykusiais Ukrainoje per Antrąjį pasaulinį karą. Dešimties nominacijų sulaukė debiutanto Jano P. Matuszyńskio filmas „Paskutinė šeima“ („Ostatnia rodzina“), devynias nominacijas gavo Maciejaus Pieprzycos „Esu žudikas“ („Jestem mordercą“). Įdomu, kad visų trijų filmų pagrindas – realūs įvykiai ir žmonės.

Skelbiant nominacijas, Lenkų kino akademijos prezidentas, prodiuseris ir režisierius Dariuszas Jabłońskis pabrėžė, kad 2017-uosius akademija nusprendė paskelbti Andrzejaus Wajdos metais. Didžiojo režisieriaus atvaizdas papuošė ir šiųmetės ceremonijos plakatą, kurį sukūrė vienas garsiausių lenkų plakatų meistrų Andrzejus Pągowskis.