Daugiau temų

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Brolių Paolo ir Vittorio Taviani filmai dabar retai prisimenami, nors kalėjime su tikrais kaliniais jų kurtas „Cezaris turi mirti“ 2012 m. pelnė Berlinalės „Auksinį lokį“ ir trumpai buvo rodomas ir Lietuvoje. Dabar jau italų kino klasikai Taviani visada buvo ne tik sinefilai, bet ir kairiųjų pažiūrų, tik jų filmuose socialinis ir politinis angažuotumas susilieja su įspūdingu vizualumu bei neįtikėtinu muzikalumu: broliai apdainuoja gamtos, kultūros ir darbo grožį ir tikrai nešlovina kruvinų revoliucijų. Tokio požiūrio visada stigo lietuvių kultūrai, todėl galima tik pasidžiaugti, kad LRT Kultūra šeštadienį (22 d. 21 val.) primins vieną garsiausių Taviani filmų – 1974 m. sukurtą „Allonsanfan“. Šį pavadinimą televizija „išvertė“ savaip – „Alonzanfanas“ (taip vadinasi epizodinis, bet svarbus personažas), nors galėjo ir palikti pirmuosius prancūzų „Marseljetės“ žodžius.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Balandžio 12 d. savo namuose Berlyne mirė kino operatorius Michaelis Ballhausas. Jam buvo aštuoniasdešimt vieneri. Ballhausas pastaruosius dvidešimt penkerius metus dirbo JAV, nufilmavo septynis Martino Scorsese’s filmus, tarp jų „Paskutinį Kristaus gundymą“ (1988) ir „Niujorko gaujas“ (2002). Sakoma, kad į šio režisieriaus filmus jis atnešė lyrizmą ir šviesą. Tačiau vieno svarbiausių pasaulyje operatoriaus reputaciją jis įgijo Vokietijoje, kur pradėjo karjerą televizijoje. Vėliau ne vienam vokiečių Naujosios bangos autoriui jis padėjo pasiekti naują meninės laisvės išraišką. Kritikai dažnai apibūdindavo Balhhauso kamerą kaip dar vieną filmo personažą – judanti kamera tapo operatoriaus atpažinimo ženklu. Iš viso Ballhausas nufilmavo per 130 kino ir televizijos filmų. Penkiolika iš jų sukurti kartu su Raineriu Werneriu Fassbinderiu, jis taip pat dirbo su Peteriu Lilienthaliu, Wolfgangu Petersenu, Volkeriu Schlöndorffu, Johnu Saylesu, Robertu Redfordu, Jamesu L. Brooksu, Paulu Newmanu, Barry Levinsonu, Mike’u Nicholsu, Francisu Fordu Coppola ir daugeliu kitų režisierių.

Žemiau pasirašę autoriai

Lietuvos Respublikos Prezidentei J.E. Daliai Grybauskaitei
Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkui Viktorui Pranckiečiui
Lietuvos Respublikos Ministrui pirmininkui Sauliui Skverneliui

Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavimo, įvykusio 2017 04 07 Vilniuje,

REZOLIUCIJA

Per visus Nepriklausomybės metus Lietuvos partijos ir vyriausybės savo programose deklaratyviai kartojo, kad kultūra yra jų politikos prioritetas. Pastarųjų Seimo rinkimų laimėtojai tokį prioritetą skelbė garsiausiai. Deja, rašytojai ir grožinės literatūros vertėjai savo prioritetiškumo niekaip nepatiria. Priešingai – nauji mokesčių pakeitimai kūrėjus skurdina ir stumia į gyvenimo paribį.

Kurį laiką galiojo kūrėjų ir valdžios diskusijų dėka pasiektas sprendimas nuo autorinių sutarčių mokėti socialinio draudimo įmokas nuo pusės pajamų. Bet jis neseniai atšauktas, ir uždėta prievolė mokėti nuo visų pajamų. Kodėl? Primygtinai raginame grįžti į buvusią padėtį.

Lietuvos socialinio draudimo sistema intelektinės nuosavybės turėtojo ir kitos šalies santykius, taip pat disponavimą tokiu turtu prilygina darbdavio ir darbuotojo santykiams. Tai niekaip nesutinka su 1999 03 09 Europos Parlamento Rezoliucija „Dėl menininkų padėties ir vaidmens Europos Sąjungoje“.

Mes nereikalaujame lengvatų ar išskirtinių sąlygų. Mes norime teisingos ir autorių darbo specifiką atitinkančios mokestinės aplinkos. Nekomercinis menas nėra serijinė gamyba ar vienadienių individualių reikmių tenkinimas, sudėtingi kūriniai įvertinami ir pripažįstami tik po kurio laiko, bet jie kuria Lietuvos kultūros prestižą ir veidą. Tai nėra veikla, mūsų nedidelėje kalbinėje bendruomenėje laiduojanti pragyvenimą autoriui, bet ji padeda išlikti tai bendruomenei. Todėl raginame atsižvelgti į autorių darbo specifiką ir rašytojų bei vertėjų honorarų apmokestinimą sutaikyti su tos specifikos supratimu.

Jūsų dėmesį rašto žmonių socialinėms reikmėms vertinsime pagal reakciją į šią Rezoliuciją. Lauksime atsakymo.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Pervertęs velykines lietuviškų televizijų programas išsigandau, kad jos kelia pavojų gyvybei – toks saldžios ir beviltiškai kičinės tautinės estrados kiekis per kelias švenčių dienas gali susargdinti ir sveiką organizmą, ką jau kalbėti apie BTV pirmadienio (17 d.) nesusipratimą, kai nuo 10.10 iki 20.50 tauta galės grožėtis Mantu Stonkumi laidoje „Su cinkeliu“. Tačiau toks „ritualinis“ programų sudarytojų požiūris į šventes atspindi ir lietuvišką religingumą – jame taip pat dominuoja ne tikėjimas Dievu, o tradicijos, ritualai, įpročiai. Švęsti Velykas ar kitas religines šventes vis dažniau prilygsta apsilankymui kad ir Kaziuko mugėje, kur taip pat galima pabrėžti ištikimybę tradicijoms, pavyzdžiui, nusiperkant verbų ar riestainių. Lietuviai dabar turi dvi ideologijas – šiaudinį patriotizmą ir kulinariją. Jos abi gerai dera prie vaišėmis nukrauto švenčių stalo.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Kovo 31 d. Jeruzalėje mirė kino režisierius Michailas Kalikas – vienas ryškiausių sovietų Naujosios bangos kūrėjų. Kalikas gimė 1927 m. Archangelske, teatralų šeimoje. Jis studijavo teatrologiją Maskvos teatro institute (GITIS), 1949 m. įstojo į Maskvos kinematografijos institutą (VGIK). 1951 m. kartu su kitais studentais Kalikas buvo apkaltintas „žydų buržuaziniu nacionalizmu“ ir nuteistas dešimt metų kalėti. 1954 m. jis buvo išlaisvintas, reabilituotas ir tęsė mokslus.

Pirmą savarankišką vaidybinį filmą „Lopšinė“ („Kolybelnaja“) Kalikas sukūrė 1959 m. Kišiniove, kino studijoje „Moldovafilm“. 1961 m. ten pat sukurtas ir jo filmas „Žmogus eina paskui saulę“ („Čelovek idiot za solncem“) – vienas pirmųjų sovietų Naujosios bangos filmų, tapęs vėlesnio poetinio kino pagrindu ir paveikęs ne vieną atlydžio kino kūrėją. Filme poetiškai rodoma viena mažo berniuko diena, jo sutikti žmonės atskleidžia skirtingą požiūrį į gyvenimą. 1964 m. Kalikas ekranizavo Boriso Balterio apysaką „Iki pasimatymo, berniukai“. Pasakojimas apie pajūrio miestelyje gyvenančius draugus, kurių jaunystę nutraukė karas, sulaukė oficiozinių leidinių kritikos ir netrukus buvo uždraustas. Kaliko filmas „Mylėti...“ ekranuose pasirodė 1968 m., jis buvo be autoriaus sutikimo permontuotas ir sutrumpintas. Kai režisierius kreipėsi į teismą, jam buvo iškelta baudžiamoji byla, o autorinė filmo kopija per kratą atimta. 1971 m. Kalikas emigravo į Izraelį. Autorinę „Mylėti...“ versiją režisierius iš dalies atkūrė tik 1990 metais, konfiskuota kopija taip ir nebuvo rasta. Atkurtame „Mylėti...“ yra ir valdžią papiktinęs epizodas, kuriame apie meilę kalba rusų disidentų itin gerbiamas stačiatikių šventikas ir filosofas Aleksandras Menis. Kaliko filmai dabar laikomi sovietų kino klasika. 1991 m. režisierius sukūrė savo paskutinį filmą – autobiografinį „Ir sugrįžta vėjas...“ („I vozvraščiajetsa veter...“).

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Rašytojas ir kultūros tyrinėtojas Andrejus Gorčakovas (Olegas Jankovskis) atvyksta į Italiją ieškoti kadaise čia gyvenusio XVIII a. rusų kompozitoriaus pėdsakų. Gorčakovui padedanti vertėja Judženija bando suprasti jo nuotaikas. Gorčakovas jaučiasi svetimas Italijoje, bet ir grįžti namo negali. Jis susidraugauja su kelionėje sutiktu Domeniku, kurį visi laiko bepročiu. Šis sako, kad pasaulį gali išgelbėti tik pasiaukojimas, o rašytoją vis labiau užvaldo tėvynės ilgesys...

Taip trumpai galima nusakyti pirmąjį savanoriškoje tremtyje kurtą Andrejaus Tarkovskio filmą „Nostalgija“ (LRT Kultūra, 8 d. 21 val.). Gorčiakovas filme – lyg režisieriaus alter ego. 1984 m. kalbėdamasis su Gideonu Bachmanu apie „Nostalgijos“ kūrimą, Tarkovskis sakė: „Man svarbiausia – nebūti suprastam visų. Jei filmas yra meno forma (esu įsitikinęs, kad galime tam pritarti), tada reikia nepamiršti, kad meno kūrinys nėra vartojimo prekė. Jis greičiau yra kūrybos maksimumas, išreiškiantis savo epochos idealus. Meno kūrinį kuria laiko, kuriame gyvename, idealai. Jie niekad netaps prieinami visiems. Tam, kad bent kiek prie idealų priartėtų, žmogus turi augti ir tobulėti dvasiškai.“

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Balandžio 1 d. mirė rusų poetas ir viena ryškiausių sovietų „atlydžio“ asmenybių Jevgenijus Jevtušenka. Jis gimė 1932 m. Zimoje (Irkutsko sritis). Pirmieji Jevtušenkos eilėraščiai spaudoje pasirodė 1949 metais. 1952 m. jis įstojo į Maskvos M. Gorkio literatūros institutą, bet 1957 m. buvo išmestas už tai, kad viešai palaikė Stalino nusikaltimus kritikuojantį Michailo Dudincevo romaną „Ne tik duona“ („Ne chlebom jedinym“), ir už disciplinos pažeidimus. Sovietmečiu Jevtušenka sukėlė ne vieną politinį skandalą, papiktinusį komunistų valdžią: daug atgarsio sulaukė jo pasisakymas neeilinėje JT sesijoje Niujorke 1968-ųjų rugpjūtį, kai Varšuvos pakto kariuomenė okupavo Čekoslovakiją, SSSR buvo draudžiama jo poema „Babij Jar“, skirta Holokausto aukoms.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Mažą miestuką, kuris ką tik išgyveno siaubingą audrą, apgaubia keistas rūkas. Jis atkerta žmones nuo išorinio pasaulio. Rūke gyvena pabaisos, su kuriomis teks susikauti didelėje parduotuvėje įstrigusiems žmonėms. Pabaisoms patinka žmonių mėsa ir jie nesiskundžia apetitu. Populiarių filmų „Pabėgimas iš Šoušenko“ ir „Žalioji mylia“ režisieriaus Franko Darabonto „Pražūtingas rūkas“ (BTV, balandžio 1 d. 23.50) sukurtas pagal Stepheno Kingo apsakymą, todėl vargu ar metafora apie vartotojų visuomenę ir rašytojui, ir filmo kūrėjams buvo aktuali. Nors jis privers prisiminti vieno restorano reklamą, rodomą prieš kiekvieną „Kino pavasario“ seansą. Sakyčiau, tai kanibalizmą propaguojanti reklama, juk antraip niekas nesiūlytų paragauti kepsnio „Martinas Landau“ ir kitų žvaigždžių užkandžių. Vis dėlto „Pražūtingas rūkas“ greičiau antireliginis filmas, kuriame parodytos ateistų ir racionaliai mąstančių asmenų baimės, juolab kad filmo veikėjai skirtingai įsivaizduoja išsigelbėjimo galimybes. Vieni mano, kad reikia atsiversti ir išpažinti savo kaltes. Tačiau už krikščioniškos šių personažų retorikos slypi tipiškas pagoniškas mąstymas ir žmogaus aukos poreikis. Kai kas apokalipsę skelbiančią Marcios Gay Harden veikėją net mato kaip islamo fanatikę. Kiti yra pragmatikai. Jiems vadovauja pagrindinis filmo personažas (deja, labai silpnas Thomas Jane’as), kurio tikslas – išgelbėti sūnų. Jis nesistengia suprasti, kodėl viskas susiklostė taip, o ne kitaip, bet ieško praktiškų sprendimų ir bando veikti.

Per Tarptautinę teatro dieną – kovo 27-ąją – Klaipėdos dramos teatre surengta visų Lietuvos teatrų šventė, režisuota klaipėdietės šokėjos ir choreografės Agnijos Šeiko, per kurią „Auksiniais scenos kryžiais“ buvo apdovanoti geriausių 2016 m. teatro kūrinių autoriai.

„Kino pavasario“ organizatoriai

Išgirdome ir vertiname visus argumentus, kritikuojančius vieno labiausiai vertinamų šiuolaikinio lenkų kino režisierių Wojciecho Smarzowskio filmą „Voluinė“ ir festivalį, kad jį rodo. Norime pabrėžti, kad sudarinėdami festivalio programą, esame nepriklausomi nuo jokių politinių institucijų – tai būtina, norint, kad „Kino pavasaris“ išliktų laisvas ir atviras kultūros įvykis.

Mes nusprendėme rodyti „Voluinę“, visų pirma, dėl jo meninės vertės: Lenkijos kino apdovanojimuose „Voluinė“ nominuota 14-oje kategorijų ir 9-iose apdovanota, tarp jų – ir geriausio filmo.