7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Išnirusi, kad įsimintų

Irena Giedraitienė. Moteris su fotokamera. Vilnius, Kultūros meniu, 2016

Paulina Blažytė
Nr. 10 (1204), 2017-03-10
Dailė Knygos
Viršelis
Viršelis

Sunku būtų nustatyti vieną vienintelę priežastį, kodėl retrospektyviai žvelgiant į meninę Lietuvos fotografiją sovietmečiu, o konkrečiau – į Lietuvos fotografijos mokyklą ir ją lydėjusias tradicijas, Irenos Giedraitienės pavardė šmėsteli tik probėgšmiais ir galiausiai vis tiek pasimeta tarp garsių kolegų vyrų vardų ir jų nuopelnų. Viena vertus, dauguma tuometinių fotografų vyrų turėjo galimybę išties atsiduoti kūrybai ir atitinkamai paversti ją savo pragyvenimo šaltiniu, todėl dažniau rengdavo parodas ir jose dalyvaudavo, susilaukdami daugiau kritikų dėmesio. Kita vertus, į I. Giedraitienės kūrybą žvelgiama kiek nepalankiai dėl fotografijose neatspindėto socialistinio pasaulio absurdo ir sudėtingos individo pozicijos jame. Menotyrininkai fotomenininkei neretai priskiria tokius bruožus kaip romantiškumas, lyriškumas, poetiškumas, tarsi įkūnijančius moterišką naivumą ir atsiskleidžiančius pasirinktuose dokumentuoti siužetuose, asmeniniame braiže. Tačiau vertėtų atsižvelgti į vieną svarbų aspektą – Lietuvos fotografijos mokyklos atstovus būtent ir jungė humanistinė pasaulėjauta, tik fotografai ją traktavo kiek kitaip.

 

Romantiškas požiūris į fotografę ir jos kūrybą atsispindi ir Eglės Deltuvaitės parašytame įžanginiame žodyje fotoalbumui „Moteris su fotokamera“, sausio 31 d. pristatytam Kauno fotografijos galerijoje. Knygoje, skirtoje I. Giedraitienės archyvo publikacijai, sudarytoja ir leidėja E. Deltuvaitė pristato autorę, pradėdama žodžiais, „esu įsitikinusi – Irena Giedraitienė tiesiog negali nefotografuoti“, ir taip tarsi įprasmina romantišką požiūrį į menininką, negalintį nekurti. Įžangoje taip pat apžvelgiama fotografės biografija, jos kūrybinės nuostatos, menininkės padėtis tuometiniame socialiniame kontekste.

 

Rinkinyje pateikiamos I. Giedraitienės 1955–1999 m. fotografijos. Kai kurios iš jų viešai rodomos pirmą kartą, E. Deltuvaitės teigimu, tai „debiuto platforma“. Fotografijos skirstomos ne chronologijos principu, o tematiškai, tarp vaizdų taip pat įterpiant skirtingų autorių – istoriko Tomo Vaisetos, menotyrininko Virginijaus Kinčinaičio, literatės Rūtos Mėlynės tekstus. Jie gana skirtingi, nors visi iš esmės praturtina knygoje esančius vaizdus-pasakojimus, padeda nežinančiajam suvokti, kas ir kaip galėjo turėti įtakos menininkės kūrybai, jos pasirinktoms temoms ir jų traktavimui. Skaitant peršasi mintis, jog tekstai tarytum sudėlioti „pakopomis“ – nuo objektyvaus ir maksimaliai informatyvaus iki itin subjektyvaus ir paremto gryna emocija, sentimentais, prisiminimais. Toks tekstų pasirinkimas iš pažiūros skirtas patenkinti skirtingiems skaitytojų poreikiams.

 

T. Vaisetos „Labirintas su mirusia pabaisa: klaidžiojimas po sovietmečio kasdienybę“ – savotiškas įvadas į knygoje esančias fotografijas, jose matomą aplinką, žmones ir įvykius. Tekste mėginama atskleisti moters padėtį sovietmečiu per istorinę prizmę, brėžiant paraleles su Natalijos Baranskajos apysaka „Savaitė kaip savaitė“ (1969). Pasitelkiant socialinį ir politinį kontekstą, pasakojama tarybinės moters, o kartu (nors ir netiesiogiai) I. Giedraitienės istorija. Sužinojus tą skurdų valandų kiekį, kurį sovietmečiu moteris galėjo skirti laisvalaikiui tarp sunkaus darbo, namų ruošos ir vaikų priežiūros (tam netgi pateikiami konkretūs skaičiai), tampa visiškai aišku, kodėl laikotarpis mums paliko tokį pat menką moterų fotografių kiekį. Istorikas atliko išties puikų darbą, įdomiai pateikdamas istorinius faktus ir jungdamas juos su aktualiais kultūriniais reiškiniais.

 

V. Kinčinaitis „Pamestame gimnastės irkle“ dalijasi įžvalgomis apie I. Giedraitienės seriją „Tautų spartakiada“ (1956), išmaniai persipinančiomis su asmeniniais prisiminimais, asociacijomis iš jaunystės laikų, istoriniais ir literatūriniais ekskursais. O skirtingas teksto plotmes jungia ironiška istorija apie Ivano Šadro skulptūros „Gimnastė su irklu“ likimą. Menotyrininkas kalba apie kūniškumo aspektą sovietmečiu, tiksliau, jo sąmoningą naikinimą – programišką deseksualizavimą, pasitelkiant mechaniškus gimnastikos pratimus bei prastos, pigios kokybės sportinius drabužius, ištrinančius ir kartu suvienodinančius moteriškos figūros linkius. Perskaičius man tekilo klausimas: kodėl tekstas įdėtas kažkur knygos viduryje, atskirtas nuo aprašomos fotografijų serijos? Norėtųsi juodu tematiškai sujungti – dėl to atsakingo skaitytojo, kuris knygą kruopščiai varto nuo pradžios iki galo.

 

Paskutiniame tekste „Sustabdytos sovietmečio istorijos“, parašytame E. Mėlynės, ko gero, labiausiai priartėjama prie prozos. Pasirenkamas kur kas asmeniškesnis santykis – aprašomi pasakojimai iš autorės šeimos istorijos, bandant jais pailiustruoti laikotarpį, lyginamas fotomenininko vaidmuo anksčiau ir dabar. Man šis tekstas kliuvo – jame esama naivumo ir patoso. Šypseną kelia entuziastingos pastangos „prikelti“ fotografiją „Preliudija“ (iš serijos „Vaikystė“, 1969) gyvenimui ir pafantazuoti, kas galėjo vykti prieš užfiksuojant akimirką – ką galbūt pasakė berniukas, o ką mergaitė. Kita vertus, sudarytoja tikriausiai ir ketino priartinti fotografės darbus prie kasdienybės, prie tą sovietinę kasdienybę išgyvenusiųjų ar norinčiųjų pažinti, pasitelkusi ne formalų menotyrinį tekstą, o gyvesnį, empatiškesnį, su kuriuo nesunkiai galėtų tapatintis ir skaitytojas.

 

Rinkinio apipavidalinimas išties nėra tipiškas meno leidiniui. Knygos dailininkas Jurgis Griškevičius renkasi neįprastą fotoalbumui dažus sugeriantį popierių, varijuoja ir šriftai, jų dydžiai. Pačių leidėjų teigimu, tokiu būdu siekiama „pabrėžti dokumentalumą, tam tikrą buitiškumą, sukurti fotokontaktų peržiūros įspūdį“. Galima pasidžiaugti leidėjus nepabijojus eksperimentuoti, bet nespalvotų fotografijų kokybė ir jose tokie svarbūs kontrastai geriau atsiskleistų ant blizgaus popieriaus. Šriftų dydis ir kaita kartais trikdo, kelia chaotiškumo įspūdį, ypač įvadiniame sudarytojos žodyje – šiuo atveju gana neilgas tekstas išsiplečia net per keletą puslapių, iš dalies užgoždamas kitų autorių pasisakymus.

 

Moteris su fotoaparatu šiandien mums atrodo niekuo neišsiskiriantis reiškinys, net jei ta moteris ir nėra eilinė vasarotoja, trokštanti įamžinti šeimos atostogų akimirkas Palangos paplūdimyje, net jei ta moteris – profesionali fotografė, kovojanti dėl savo vietos aplinkoje, gausioje autoritetingų vyrų. Tačiau sovietinėje Lietuvoje šis reiškinys buvo labai svarbus – jis bylojo apie pasiryžimą kurti, vaizdais pasakoti istorijas, nepriklausomai nuo cenzūros suvaržymų, konkurencijos, laiko stokos. I. Giedraitienė – bene vienintelė moteris sovietmečiu lietuviškos meninės fotografijos arenoje, išsiskirianti savo jautriu žvilgsniu ir atidumu žmogui šiuo sudėtingu istoriniu laikotarpiu. Todėl džiugu pagaliau išvysti išbaigtą autorės monografiją, veikiančią ir kaip epochos dokumentas.

Viršelis
Viršelis
Irena Giedraitienė, „Tautų spartakiada“. 1956 m.
Irena Giedraitienė, „Tautų spartakiada“. 1956 m.