Krėsle prie televizoriaus
Andrzejaus Ciecierskio dokumentinis filmas „Meistras, stebėjęs kasdienybę“ („LRT Plius“, 19 d. 19.30) skirtas Stanisławui Filibertui Fleury (1858–1915), kuris į fotografijos istoriją įėjo kaip kasdienio Vilniaus gyvenimo ties XIX ir XX a. riba stebėtojas ir fiksuotojas. Jo nespalvotos nuotraukos pasižymi kadro gelme ir dėmesiu detalėms. Fleury taip pat dokumentavo Vilniaus ir jo apylinkių architektūrą, leido atvirukus, iliustravo knygas, bendradarbiavo su laikraščiais ir žurnalais. Beje, jam priklauso ir vienas geriausių M.K. Čiurlionio portretų.
Krėsle prie televizoriaus
Alfredas Hitchcockas buvo filmų apie Bondą gerbėjas, nors ir prastai vertino jų meninį lygį. Jis sakydavo, kad šių filmų pasakojimas tik vienu tašku aukštesnis nei komiksų. Hitchcockas norėjo sukurti „realistiškesnį Bondą“. 1964-aisiais jis parašė laišką į Šveicariją Vladimirui Nabokovui, siūlydamas šiam kurti filmo scenarijų.
Krėsle prie televizoriaus
Chen Kaige – „penktosios kartos“, t.y. tos, kuri pradėjo kurti pasibaigus vadinamajai kultūrinei revoliucijai, kinų režisierius. 1993 m. jo filmas „Sudie, mano sugulove“ buvo apdovanotas Kanų „Auksine palmės šakele“. Kartu su Zhang Yimou 9-ajame dešimtmetyje jie pavertė Kinijos kiną pasauliniu reiškiniu. Chen Kaige gimė režisieriaus ir aktorės šeimoje. Dar vaikystėje jis buvo verčiamas skųsti savo šeimą saugumo organams. Tad nieko keista, kad pagrindine Chen Kaige tema tapo individo ir valstybės santykiai, konformizmas ir tapatybės praradimas. Jo filmų veikėjai kenčia, nes nesugeba prisitaikyti prie visuomenės priimtų normų, nesvarbu, ar veiksmas vyksta imperatorių valdomoje, ar komunistinėje Kinijoje.
Krėsle prie televizoriaus
Bene penkiasdešimt metų svajoju apie taksiuką – ši veislė man gražiausia. Bet kaskart atsisveikinus su šį pasaulį palikusia keturkoje drauge, namie vėl apsigyvena nekilminga kalytė, tarp kurios tolimų giminaičių galėjo būti ir taksas.
Žiūrovo nuotaikos „Frieze“ meno mugėje Londone
Kas kelerius metus didvyriškai apsilankau (komercinėje) „Frieze“ meno mugėje, nors ten lankytis yra vargas: karšta, daug žmonių, meno mišrainė, o gal net ir faršas, o imti (pirkti) juk nieko nesiruošiu. Kaip čia viską apžiūrėti – metodiškai ir iš eilės ar padrikai ir atsitiktinai? Kaip nepamesti kelio dėl takelio ir neiti tris kartus pro ten pat, nespėjant pažiūrėti kitko? Yra čia turbūt ir šiuolaikinio meno, bet kaip į jį žiūrėti be kuratorinio konteksto?
Krėsle prie televizoriaus
„Psichopatas“ („LRT Plius“, 20 d. 21 val.) – žinomiausias Alfredo Hitchcocko filmas. Tai režisieriaus virtuoziškumo įrodymas, iki šiol nepralenktas jo gebėjimo manipuliuoti žiūrovų jausmais pavyzdys
Krėsle prie televizoriaus
Nežinau, ar sugebėčiau pakartoti Luigi Lo Cascio filmo „Idealus miestas“ („LRT Plius“, šįvakar, 12 d. 21.30) personažo Mikelės eksperimentą, nors norėčiau pasiekti harmoniją su gamta ir savimi.
1927 09 06–2018 10 04
Spalio 4 d., eidamas 92-us metus, mirė smuikininkas profesorius Eugenijus Paulauskas.
Krėsle prie televizoriaus
Nedalyvavau epochiniame „kregždučių“ susirinkime, paskelbusiame skrydį į populistinę „žmonių partiją“, bet per LRT reportažą išgirdau, kad Ingrida Šimonytė jame pasmerkė tokius kaip aš – pasirengusius rinktis vidinę emigraciją.
Krėsle prie televizoriaus
Gitanas Nausėda nusprendė pergudrauti konkurentus – perkėlė televizijos „veidus“ į savo komandą. „Veidai“, tiesą sakant, nelimpa vienas prie kito: kas iš keliautojų klubo, kas iš dainų konkursų, o kas iš patarimų ar kulinarinių laidų. Jų uždavinys – patraukti žiūrovus, atitikti kiekvieno skonį.