Nežinau, ar sugebėčiau pakartoti Luigi Lo Cascio filmo „Idealus miestas“ („LRT Plius“, šįvakar, 12 d. 21.30) personažo Mikelės eksperimentą, nors norėčiau pasiekti harmoniją su gamta ir savimi. Beveik metus savo bute Mikelė stengiasi gyventi kuo ekologiškiau – nesinaudodamas iš čiaupo bėgančiu vandeniu ar elektra. Iš Palermo jis persikėlė į Sieną, kurią laiko idealiu miestu. Kartą priverstas sėstis prie automobilio vairo, Mikelė tampa įtariamuoju ir apkaltinamas žmogžudyste. Tada jis supras, kad idealūs miestai yra tie, kuriuose mūsų nėra.
Įtariu, kad netrukus panašūs ieškotojai persikels į kosmosą. Marko Elijah Rosenbergo filmo „Artėjant prie nežinomybės“ (TV1, šįvakar, 12 d. 23.05) veikėjas (Mark Strong) yra patyręs astronautas, kuris imasi išskirtinės misijos – būti pirmuoju žmogumi Marse. Jo kelionė užtruks metus. Ir bus daug progų patikrinti, kas sieja mokslininką su Žeme.
Iš Merilynos Reksrot (Catherine Zeta-Jones) taip galima šio to pasimokyti. Brolių Ethano ir Joelio Coenų filmo „Nepakenčiamas žiaurumas“ (LRT, 14 d. 23.15) veikėjos pragyvenimo šaltinis yra skyrybos. Deja, pastarosios baigėsi ne jos naudai, todėl gražuolė nusprendžia atkeršyti teisininkui, skyrybų proceso asui Mailzui (George Clooney). „Nepakenčiamas žiaurumas“ – tai klasikinės Holivudo komedijos pastišas, juolab kad Clooney – tiesiog iš akies trauktas Gary Cooperis.
Tie, kuriems Holivudo simboliu yra tapęs Clintas Eastwoodas, galės prisiminti 2014 m. jo režisuotą „Amerikiečių snaiperį“ (LNK, 14 d. 22 val.). Filmas prasideda scena, kai herojus sprendžia, ar šauti į berniuką, kuriam ką tik motina į rankas padavė granatą. Pamatęs, kad amerikiečiams kariams kilo reali grėsmė, snaiperis šauna. Tai pirmoji Kriso Kailo (Bradley Cooper) auka filme. Šiam įpusėjus bus dar viena panaši scena. Berniukas Faludžos gatvėje pakels ką tik Kailo nukauto teroristo granatsvaidį, o snaiperis mintyse prašys, kad vaikas neimtų ginklo. Dar vieną vaiką filme arabas teroristas nužudys tiesiog grąžtu.
Eastwoodas visą filmą verčia žiūrovus balansuoti tarp noro žavėtis Kailu ir negalėjimo pateisinti jo veiklos. Ypač tada, kai irakiečiai filme vadinami tik laukiniais ir rodomi viena spalva: žiaurūs, negailestingi, fanatiški. Apsispręsti, žinoma, būtų lengviau, jei filmo veikėjas būtų fiktyvus personažas. Tačiau Chrisas Kyle’as (1974–2013) – realus žmogus, viena Irako karo legendų, snaiperis, oficialiai nukovęs 160 priešų ir pats žuvęs nuo kito karo veterano kulkos jau namie, JAV. Baigęs karinę tarnybą Kyle’as dar spėjo parašyti knygą, kuri ir tapo filmo pagrindu.
Prisimenančių Gyčio Padegimo Kauno dramos teatre statytą Thorntono Wilderio „Mūsų miestelį“ laukia staigmena – Alfredo Hitchcocko „Įtarimo šešelis“ („LRT Plius“, 13 d. 21 val.), kurio scenarijaus bendraautoris buvo rašytojas, vadintas amerikietiškumo bardu. Abu su režisieriumi jie rašė scenarijų pagal anglų rašytojo Gordono McDonello pasiūlytą siužetą. Viename laiške seseriai Wilderis rašė: „Darbas, darbas, darbas. Bet tai iš tikrųjų gerai. Valandų valandas kartu su Hitchcocku, spindinčiomis akimis ir pakiliai juokdamiesi, svarstome, kokiu būdu žinia – baisi žinia – pamažu bus perduota žiūrovams ir filmo herojams. Man pavyko parašyti kelias puikias scenas. Už jų slypi aštrus senojo Wilderio požiūris į šeimos gyvenimo temą.“
Siužetas paprastas: į mažą Kalifornijos miestelį Santa Rozą, tarsi pasiskolintą iš Normano Rockwello paveikslų, aplankyti Niutonų šeimos atvyksta dėdė Čarlis. Labiausiai tuo džiaugiasi vyriausia duktė Šarlota, gavusi vardą dėdės garbei. Tačiau pamažu ji pradeda įtarti, kad mylimas dėdė yra ieškomas žudikas maniakas...
Mėgstamą Hitchcocko temą – blogis gali slypėti už kiekvienų durų, net kiekvieno mūsų namuose, – Wilderis pagilino ir prisodrino beveik filosofiniais klausimais. Viename monologe dėdė Čarlis kreipiasi į dukterėčią: „Iš kur žinai, koks yra pasaulis? Aš žinai, kad tai šlykšti vieta? Ar žinai, kad jei kas nors nuplėštų namų fasadus, viduje pamatytų kiaules? Pasaulis – tai pragaras! Kokia prasmė klausti, kas jame vyksta?“ Tačiau pradėtas kamantinėti apie filosofinę filmo prasmę Hitchcockas susinervino: „Filme yra moralinis vertinimas. Juk dėdė galiausia žūva, tiesa? Seserėčia jį užmuša atsitiktinai. Tai leidžia tvirtinti, kad ne visi blogieji yra visiškai blogi, o didvyriai – geri. Viskas yra sąlygiška.“
Kelis mėnesius aktorius Arnoldas Eisimantas skelbėsi priėmęs iššūkį – vesti LRT laidą „Už kadro“. Deja, didesniu iššūkiu tapo sulaukti jos pabaigos. Kalnas (t.y. nacionalinis transliuotojas) pagimdė pelę. Sovietinio mažatiražio stiliumi (pasirodo, kažkas jį išsaugojo!) sukurptas nelabai naujos informacijos rinkinys turėtų būti įdomus: pristatomas Mariaus Markevičiaus filmas „Tarp pilkų debesų“ ir daug pasakojama, kaip Sibirą jame „vaidino“ Kuršių nerija, kalbinami „Nepatogaus kino“ programos sudarytojai, režisieriai Raimundas Banionis ir Donatas Ulvydas dalijasi mintimis apie kino režisūrą (nežinojau, kad „sėkmingam naujosios kartos režisieriui“ Ulvydui – tai hobis), vardijami kelių netrukus pasirodysiančių filmų pavadinimai. Visa tai nuskambėjo banaliai, kaip kažkada matytos Žurnalistikos fakulteto studentų mokomosios laidos. Tačiau „Už kadro“ skiltis, kurią pavadinčiau falsifikuotu kino istorijos pradžiamoksliu (per kelias minutes nuskambėjo daugiau nei dešimt faktinių klaidų, Thomui Alvai Edisonui net neatsirado vietos, o vienas kino pradininkų, prancūzas Georges’as Mélièsas, pavadintas „Džordžu“), galutinai įtikino, kad laidos scenarijaus autoriai Benita Kaškauskaitė ir Alvydas Kaškonas su kinu neturi nieko bendra. Todėl ramia sąžine galiu patarti kino mėgėjams ir profesionalams nežiūrėti „Už kadro“. Kad nesužadintų nesveikų norų. Nors, kita vertus, „Už kadro“ tik sustiprino įspūdį, kad už LRT fasado nebeliko profesionalų, tik absurdiški bulvarinių „žmonių“ personažai.
Jūsų – Jonas Ūbis
