Gitanas Nausėda nusprendė pergudrauti konkurentus – perkėlė televizijos „veidus“ į savo komandą. „Veidai“, tiesą sakant, nelimpa vienas prie kito: kas iš keliautojų klubo, kas iš dainų konkursų, o kas iš patarimų ar kulinarinių laidų. Jų uždavinys – patraukti žiūrovus, atitikti kiekvieno skonį. Trumpai tariant, visas televizijos „tinklelis“ vienoje komandoje. Mane tai ir atstumia: televizijų Lietuvoje per daug, jos siaubingo lygio, o tariamas jų žvaigždes ir taip sutiksi kiekviename žingsnyje. Man regis, būtų prastai, jei vulgarios televizijos konkursų tetos ar įvairių žinių ekspertai asocijuotųsi su būsimu prezidentu. Bet gerai žinoma sena išmintis: „Pasakyk, kas tavo draugai....“ Tai, kas vadinama aplinka (entourage), svarbu visur, ir ne tik politikoje, bet politikus demaskuoja labiausiai.
Marko Wahlbergo ir Dougo Ellino sumanytas serialas „Entourage“ Lietuvoje vadinosi suprantamiau – „Draugeliai“. Istorija apie neseniai išgarsėjusį Holivudo aktorių Vinsą Čeizą, jo nevykėlį brolį Džonį Dramą, mokslo draugą Eriką ir draugelį pravarde Vėžlys prasideda tuo, kad visi jie gyveno viename name ir daug dirbo, kad Vinsas išgarsėtų. Jie skaitė Vinsui atsiųstus scenarijus, vedė derybas, aptarinėjo kiekvieną Vinso žingsnį, rengė begalinius vakarėlius. Šiai gaujai padėjo agentas Aris Goldas (beje, nusižiūrėtas nuo Wahlbergo agento).
Serialas buvo sėkmingas – HBO rodė jį aštuonis sezonus – ir sulaukė kelių dešimčių apdovanojimų. „Draugeliai“ buvo mėgstami už tai, kad atskleidžia pramogų verslo užkulisius, nors kiti juos už tai ir barė. Tačiau 2015 m. Ellinas sumanė įbristi į tą pačią upę ir sukūrė filmą „Draugeliai“, kurį TV1 šįvakar (28 d. 23.30) parodys „Snobo kine“. Niekas lyg ir nepasikeitė, tik naujojo filmo veikėjai visi kaip vienas turtingi ir lydimi sėkmės, o Vinsas dar nori tapti režisieriumi. Trumpai tariant, filmas primena vakarėlį, kuriame visi yra žvaigždės, tapšnoja vienas kitam per petį ir prisimena senus gerus laikus, kai buvo jaunesni, įžūlesni ir šaipėsi iš žmonių, kuriais dabar virto patys.
Venecijoje kelis prizus pelnę italų režisieriaus Ivano De Matteo „Mūsų vaikai“ (LRT Kultūra, šįvakar, 28 d. 21.15) taip pat sulaukė perdirbinio – JAV kurtame filme pagrindiniu personažu tapo politikas. Vis dėlto originalas ne toks paprastas. „Mūsų vaikų“ herojai broliai Paolas ir Masimas skiriasi viskuo. Vienas – garsus advokatas, nepaisantis jokių skrupulų, kitas – darbui atsidavęs vaikų gydytojas. Kartą per mėnesį jie su žmonomis susitinka prabangiame restorane pavakarieniauti, apsikeičia banalybėmis, bet tik iki to vakaro, kai stebėjimo kameros užfiksuos jų vaikus nusikalstant. Šis įvykis sugriaus kiekvienos šeimos moralės pagrindus. Filme pagal Hermano Kocho kūrinį režisierius klausia, kaip toli gali nueiti tėvai, kad apsaugotų savo vaikus.
Pirmadienio ryte LRT pradėjo žinias daugybės detalių prikimštu pranešimu apie tai, kad Klaipėdoje renkasi kariuomenės šauktiniai. Ši žinia į šoną nustūmė ir popiežių Pranciškų, ir kitas aktualijas. Tiems, kurie nuosekliai užsiima lietuvių sąmonės militarizavimu, primygtinai siūlau pasižiūrėti 1972 m. George’o Roy Hillo filmą pagal Kurto Vonneguto romaną „Skerdykla Nr. 5“ (LRT Kultūra, 29 d. 21.30). Filmo herojus karo didvyris Bilis Piligrimas (Michael Sacks) bando rašyti prisiminimus, tačiau dabartis jam susilieja su praeitimi – prisiminimais apie Antrąjį pasaulinį karą ir fantazijomis apie ateivius iš kitos planetos, stebinčius Bilo gyvenimą. Vonnegutas žinojo, apie ką rašo, nes kariavo Europoje, buvo patekęs į vokiečių nelaisvę, išgyveno Dresdeno bombardavimą. Filme, kaip ir knygoje, susilieja realizmas, groteskas, fantastika, beprotybės elementai, satyra ir ironija.
Abejoju, ar Vonnegutui patiktų Jano Komasos filmas „Varšuva, 1944-ieji“ (LRT Plius, buvusi LRT Kultūra, spalio 1 d. 21.30), šlovinantis Varšuvos sukilimo didvyrius – jaunuolius, paaukojusius gyvybę iš pat pradžių pralaimėti pasmerktame sukilime. Filmas skirtas pirmiausia jauniems žmonėms, todėl režisierius pateikia daug emocingų epizodų, jame ryškūs erotiniai motyvai, pavyzdžiui, sulėtintas bučinys, lyg siaubo filme pavaizduota sukilėlių kelionė kanalizacijos kanalais, pagal roko muziką sumontuotos mūšio atkarpos. Tokių tradiciniame istoriniame kine nebūna.
„Varšuva, 1944-ieji“ pasakoja apie jaunuolius, kuriems teko bręsti žiauriomis okupacijos sąlygomis. Stefanas (Józef Pawłowski) rūpinasi motina ir jaunesniu broliuku, nes tėvas karininkas žuvo 1939-aisiais. Stefanas dirba fabrike ir sunkiai taikstosi su nuolatiniu pažeminimu. Jis pažadėjo motinai, kad nestos į Armiją Krajovą. Tačiau įstoja paskatintas vaikystės draugės Kamos (Anna Próchniak). Ši slapta myli Stefaną ir tiki, kad po karo jie bus kartu. Tik kad vaikinas įsimyli subtilią ir jautrią Boružėlę (Zofia Wichłacz)...
2014 m. sukurta „Varšuva, 1944-ieji“ – vienas pirmųjų filmų, kurių išeities tašku tapo Lecho Kaczyńskio ir jo partijos kuriamas mitas apie sukilimą, mat jų netenkino dar 6-ajame dešimtmetyje pasirodę klasikiniai lenkų kino mokyklos filmai, tarp jų Andrzejaus Wajdos „Kanalas“ (1957), pavaizdavęs beprasmišką pralaimėjimo tragediją. Komasa taip pat tvirtino, kad nenori gyventi „pralaimėjusioje šalyje“.
Pasirodžius jo filmui kritikas Tadeuszas Sobolewskis rašė, kad filme „Varšuva, 1944-ieji“ sukilimo legenda grįžta, tik kita, neproblemine forma, komercializuota, pateikta hiperrealistiniais vaizdais. Jis perspėjo, kad atminties perstūmimas populiariosios kultūros pusėn remiasi specialiaisiais efektais, šokiruojančiais žiūrovą, intensyvinančiais jo jausmus. Šias kritiko pastabas prisimenu kiekvienąkart, kai išgirstu, kad Lietuvoje kuriamas dar vienas istorinis filmas apie didvyrius.
Jūsų – Jonas Ūbis
