7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Virtuvės ir istorijos

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 36 (1273), 2018-11-09
Kinas Rodo TV
„Praplėšta uždanga“
„Praplėšta uždanga“

Alfredas Hitchcockas buvo filmų apie Bondą gerbėjas, nors ir prastai vertino jų meninį lygį. Jis sakydavo, kad šių filmų pasakojimas tik vienu tašku aukštesnis nei komiksų. Hitchcockas norėjo sukurti „realistiškesnį Bondą“. 1964-aisiais jis parašė laišką į Šveicariją Vladimirui Nabokovui, siūlydamas šiam kurti filmo scenarijų. Tada Hitchcockas dirbo su dviem sumanymais – politinio trilerio ir filmo apie italų šeimą, viešbučių vagis. Režisierius tikėjosi, kad Nabokovą sudomins politinis trileris. Jo prototipais turėjo būti du britų diplomatai, kuriuos dar 4-ajame dešimtmetyje Kembridže užverbavo rusai ir kurie pabėgo į SSRS, kai buvo demaskuoti. Nabokovui labiau patiko sumanymas apie italų šeimą, tačiau jis turėjo baigti kitus projektus, o Hitchcockas negalėjo laukti. Politinio trilerio „Praplėšta uždanga“ („LRT Plius“, 10 d. 21.30) scenarijų rašė tada populiarus rašytojas, iš Airijos kilęs Brianas Moore’as. Vėliau laiške Francois Truffaut režisierius skundėsi, kad scenarijaus dialogai pernelyg literatūriški – „personažai nekalba kaip normalūs žmonės“. Susipykęs su Moore’u, jau prasidėjus filmavimui, taisyti scenarijaus Hitchcockas pakvietė du anglų rašytojus Keithą Waterhouse’ą ir Willisą Hallą. Hitchcockas turėjo skubėti, mat pagrindinį moters vaidmenį kurianti Julie Andrews po „Muzikos garsų“ buvo viena graibstomiausių aktorių, jos laukė kitas filmas. Beje, režisierius skundėsi Truffaut ir tuo, kad Andrews ir Paulą Newmaną jam primetė studija. Bet ir aktoriai nusivylė perskaitę scenarijų, nes tai jau nebebuvo istorija, kurioje jie sutiko vaidinti, ypač sumenko Andrews vaidmuo. Newmanas erzino režisierių nesibaigiančiais klausimais. Jis vaidino amerikiečių fiziką Armstrongą, kuris važiuoja į mokslinę konferenciją Kopenhagoje, iš ten vyksta į Berlyną ir pareiškia pereinantis į VDR pusę. Tačiau jo simpatijos komunistams apsimestinės, nes Armstrongas tikisi ten gauti svarbių duomenų. Matyt, nereikia pridurti, kad „Praplėšta uždanga“ buvo sutikta panašiai kaip „Marnė“, o Hitchcockui netrukus gydytojai nustatė lėtinę apatiją.

 

Briano Helgelando filmas „Legenda“ (LRT, šįvakar, 9 d. 22.50) perkels į 7-ojo dešimtmečio svinguojantį Londoną. Filmas grįstas tikrais faktais apie nusikaltėlius brolius dvynius Ronaldą ir Reggie Kray’us, tapusius miesto mitologijos dalimi. Vienas buvo psichopatas, kitas beveik panašus į žmogų, bet abu – bulvarinės spaudos numylėtiniai. Jie terorizavo Londoną ir sukūrė įtakingiausią banditų grupuotę, plėšė, reketavo, padeginėjo, žudė, įkūrė naktinį klubą, kuriame lankėsi Holivudo įžymybės, ir garsėjo beatodairišku žiaurumu. Tačiau atsiradus dideliems pinigams ir valdžiai, brolių požiūriai į „verslą“ išsiskyrė, kilo konfliktai, kurių tik ir laukė abiejų priešai. Du brolius suvaidino Tomas Hardy, ir tai verta pamatyti, nes jis – pagrindinis filmo koziris, visa kita pernelyg primena spalvotą žurnalą ir klišių apie gangsterius rinkinį.

 

TV1 (šįvakar, 9 d. 23.05) parodys kanadiečio Roberto Connolly trilerį „Žiemos spąstuose“. Pasakojimas apie vienišą vyrą, kuris nori suartėti su sūnumis, kai buvusi žmona išvažiuoja atostogauti, galėjo tapti gera psichologine drama. Tėvas nusprendžia kartu su sūnumis važiuoti į mišką, parodyti, kaip reikia šaudyti ir būti „tikrais vyrais“. Režisierius, regis, pasitenkino košmariška naktimi siaučiant pūgai, niūria atmosfera ir puikiai nufilmuotais gamtos vaizdais.

 

Herbjørg Wassmo „Dinos knygos“ gerbėjams „LRT Plius“ (12 d. 21.30) parodys Ole’s Bornedalio ekranizaciją „Aš esu Dina“ (2001). Kai Dina buvo dar visai maža, dėl jos kaltės mirė motina, todėl tėvas nuo jos nusigręžė. Visų atstumta Dina užaugo, tapo gražuole, bet taip ir liko keistuolė, iš kurios galima visko laukti. Mirtis nuolat lydi Diną, o ši, regis, ir gyvena ties dviejų pasaulių riba.

 

Nors filme gausu įvykių, Bornedalis susitelkia į pagrindinę veikėją, kuri sugeba mylėti ir naikinti, padėti žmonėms ir jais manipuliuoti. Dina elgiasi kaip laukinė, ji jaučia savo galią vyrams ir, regis, tik žingsnis ją skiria nuo Holivudo pamėgtų žudikų maniakų. Bornedalis rodo aistrą, mirtį ir baimę Skandinavijos gamtos fone, o išraiškingos uolos ir didžiulės erdvės puikiai dera su ekpresyviais ir spalvingais veikėjais, kuriuos suvaidino Maria Bonnevie, Gerard’as Depardieu, Pernilla August, Christopheris Ecclestonas, Hansas Mathesonas.


Mios Hansen-Løve filmas „Ateitis“ („LRT Plius“, 14 d. 21.30) taip pat pasakoja moters istoriją. Tik jos herojė – paryžietė filosofijos mokytoja Natali (Isabelle Huppert), kurios gyvenimas vieną dieną pasikeičia vyrui išėjus pas meilužę. Iki tol Natali jautėsi nuolat užsiėmusi – buvę ir esami mokiniai, knygos, mėgstama profesija, šeima ir du suaugę vaikai bei pretenzinga mama užpildė visą laiką. Tai nereiškia, kad Natali apsigimusi altruistė, tiesiog ji leido sau nepastebėti to, kas priverstų įdėmiau pasižiūrėti į save ir supančius žmones.

 

„Ateitis“ – ne pirmas filmas, kuriame asmeninio gyvenimo drama suteikia pagrindinei herojei visiškos laisvės jausmą. Su kiekvienu išsiskyrimu Natali įgyja vis daugiau ramybės ir tylos, apie ką ilgai svajojo. Režisierei pavyko labai subtiliai parodyti, kaip Natali priversta susitaikyti su pasikeitusia realybe ir rasti joje savo vietą, iš naujo susidėlioti gyvenimą, suprasti, kas neleis subyrėti jam į šukes. Ji ir toliau neišsižadės jaunystės idealų, nesiliaus kritiškai mąstyti, nepraras savo tapatybės, bet pradės kitaip žiūrėti į save ir kitus. „Ateitį“ galima interpretuoti įvairiai. Tai taip pat vertybė, ypač dabar, kai režisieriai dažnai brukte bruka idealius gyvenimo receptus.

 

Lasse’s Hallströmo „Šimto žingsnių kelionė“ (TV3, 10 d. 21.40) ne visai iš tokių, bet įtarimų sukelia. Pastaraisiais metais ir kine, ir televizijoje, ir žiniasklaidoje – tikras kulinarinių temų antplūdis. Gamina visi, visur ir su visais. Bet „Šimto žingsnių kelionė“ primins vieną svarbų aspektą, kai maistas suartina žmones ir švelnina papročius, skatina kartu leisti laiką ir dalytis jausmais, atsiverti svetimiems skoniams ir kultūroms. „Šimto žingsnių kelionėje“ susiduria indų šeima ir garsaus, „Michelin“ žvaigždute besididžiuojančio restorano savininkė ponia Melori, kurią vaidina Helen Mirren. Indai atsitiktinai įsikuria mažame Provanso miestelyje, Melori kaimynystėje, ir atidaro savo restoraną. Pagrindinė filmo tema – dviejų skirtingų pasaulių ir skirtingų požiūrių į virtuvę susidūrimas. Kažką panašaus Hallströmas rodė ir filme „Šokoladas“. Ir viename su meile gaminami patiekalai gali virsti rafinuoto meno kūriniais, ir kitame tik talentu apdovanoti žmonės gali tapti tikrais virtuvės meistrais.

 

Lietuvių politinėje virtuvėje aistras kaitina artėjantys rinkimai, bet patiekalai akių nedžiugina. Rašydamas apie viešajame gyvenime vis labiau matomą prasčiokiškumo, įžūlumo ir primityvumo puolimą, filosofas Januszas Majcherekas žurnale „Polityka“ neseniai pateikė štai tokį receptą: „Antielitarizmas ir pataikavimas prastam skonui – pagrindinės sudėtinės populizmo dalys, o šis dabar ne tik Lenkijoje triumfuoja dešiniųjų salotose, aplietose nacionalistiniu ir tradicionalistiniu padažu bei pagardintose apipelijusiu „savų“ kultu.“

 

Jūsų – Jonas Ūbis

„Praplėšta uždanga“
„Praplėšta uždanga“
„Ateitis“
„Ateitis“
„Šimto žingsnių kelionė“
„Šimto žingsnių kelionė“