7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

In memoriam Eugenijui Paulauskui

1927 09 06–2018 10 04

Eugenijus Paulauskas. K. Sereikaites nuotr.
Eugenijus Paulauskas. K. Sereikaites nuotr.

Spalio 4 d., eidamas 92-us metus, mirė smuikininkas profesorius Eugenijus Paulauskas. Nepraėjo nė metai, kai Vilniuje, Stasio Vainiūno namuose, būrys muzikų, šiauliškių susirinko pagerbti ilgamečio Lietuvos kvarteto primarijaus – Eugenijaus Paulausko – jo devyniasdešimtmečio proga. Tokio pat talentingo, kaip ir visa Paulauskų-Noreikų šeimyna. Už šių vyrų nutekėjusi mama buvo labai muzikali. Gal genus su kaupu visiems vaikams ir padalijo: dainininkui Virgilijui ir aktoriui Laimonui Noreikoms bei Eugenijui Paulauskui. Pasitikęs devyniasdešimtmetį profesorius jaudinosi, nors prieš publiką šįkart jis ne stovėjo su smuiku, o sėdėjo: triukšmingo, pilno pragaištingų šėlionių gyvenimo nuvargintas, bet laimingas. Dairėsi žiūrėdamas į atėjusiųjų akis: mokinių, draugų, likusių labai negausių giminaičių.

 

„Vaikystė Šiauliuose buvo alkana. Mama Marcijona Katauskaitė buvo nepėsčia, anksti ištekėjo, gimdė ir augino vaikus, o tėvas Paulauskas visus paliko. Gyventi padėjo patėvis Leonas Noreika. Buvo labai padorus žmogus. Kaip netikusiai gyvenime įvyksta: atrodo, talentingas, tačiau šį pasaulį apleidžia nieko nepalikdamas. Man velniškai pasisekė! Žiūrėkit, kaip aš atrodau – kas man duos devyniasdešimt! Net nepražilęs. Tik kojos po operacijos prasčiau laiko. Tai todėl, kad gyvenime viskas buvo laiku padaryta: liko mokinių, pagrotų kūrinių įrašai, reikšminga Lietuvos kvarteto – mūsų krašto muzikos istorijos atkarpa. Man pasisekė: pirmosios teisingo smuikavimo pamokos buvo reikšmingiausios: prie didžiojo pedagogo Leopoldo Auerio mokyklos prisilietęs mokytojas Stasys Jurkevičius Šiauliuose mane augino laisvą. Svarbiausia – laisvė: kūnui, mintims, pasirinkimams. Tada ar vaikas, ar suaugęs daug gali pasiekti. Nelaisvas žmogus pasmerktas. Ir mano pirma pastaba mokiniui būdavo – būk laisvas!“ – kalbėjo maestro.

 

Kiekvienas garbaus amžiaus Šiaulių inteligentas patvirtins: Genius Paulauskiukas prieškario Šiauliuose buvo įžymybė. „Ką jau mes, va – Paulauskas tai buvo smuikininkas!“ – prasitarė tuomet muzikos pradėjęs mokytis Šiaulių burmistro sūnus Saulius Sondeckis.

 

Paėmęs smuiką į rankas Šiauliuose, muzikos mokykloje E. Paulauskas mokėsi ir Povilo Matiuko, ir Viktoro Jauniškio, ir Juozo Jagėlos smuiko klasėse. Griežė susikūrusio operetės teatro orkestrėlyje. Kauno konservatorijoje studijas pradėjo Laszlo Hajoso klasėje. Tačiau smuiko menas atsivėrė jau Vilniuje, vadovaujant Jakovui Targonskiui. Talentingą mokinį jis pasodino ir į kvarteto primarijaus kėdę. „Profesorius mane mokė ne tik smuikavimo technikos. Skatino pažinti autoriaus ketinimus ir išgirsti jo muziką savo širdimi. Kai augau, mokiausi, siekiau suprasti muzikos esmę. Todėl visada klausiau daug muzikos.“

 

1959 m. Budapešte vykusiame tarptautiniame J. Haydno konkurse kvartetas iš Lietuvos (Eugenijus Paulauskas, Kornelija Kalinauskaitė, Jurgis Fledžinskas ir Michailas Šenderovas) tapo II vietos laureatu. 1964-aisiais tokį pat apdovanojimą pelnė Lježe (M. Šenderovą buvo pakeitęs Romualdas Kulikauskas). E. Paulausko vadovaujamas Lietuvos kvartetas buvo pirmas kolektyvas, dalyvavęs reikšminguose tarptautiniuose renginiuose – „Varšuvos rudens“ ir Plovdivo festivaliuose. Iš čia kilo mintis rengti kvartetų festivalius ir Lietuvoje. Kvartetas atliko kelis tūkstančius koncertų Lietuvoje ir užsienyje, pirmasis koncertavo Europos, Azijos valstybėse, JAV, Kanadoje, Kuboje.

 

Apie E. Paulauską mažiau kalbama kaip apie solistą. Koncertavo jis daug. Pirmąjį pokario dešimtmetį Filharmonija rengė daug švietėjiškų koncertų. Koncertuose-paskaitose buvo dainuojami romansai, dainos, operų arijos. Paprastai dalyvaudavo ir smuikininkai. Dažniausiai Aleksandras Livontas ir Eugenijus Paulauskas. Netausodami jėgų jie važinėjo po Lietuvos kultūros namus, mokyklas, profesines technikos mokyklas. Profesorius nevengdavo griežti net ir nešildomuose, varganuose kultūros namuose. Kiekvieno kūrinio emocinė pagava, artikuliacijos tikslingumas, tarsi dainuojančio instrumento įtaiga – kailiniuotiems klausytojams net ir vėjų kedenamoje salėje tapdavo atgaiva. Imponavo ne technika: pavergdavo nepaprastas muzikalumas, dainuojantis, sodrus ir išraiškingas E. Paulausko smuiko tonas. Su orkestru solistas yra grojęs B. Dvariono, W.A. Mozarto, A. Vivaldi, P. Čaikovskio, J. Juzeliūno koncertus smuikui, A. Klenickio Variacijas smuikui ir orkestrui ir kt. Ypač mėgo smuikuoti nostalgišką Franzo von Vecsey „Valse triste“, matyt, labiausiai atliepusį poetinę muziko prigimtį. Metams bėgant, muzikavimas reikšmingame Lietuvos kultūrai Lietuvos kvartete, gyvenimo suirutės, mėgavimasis laisve užgožė solisto veiklą.

 

Prof. E. Paulauskas daug nuveikė pedagogikos baruose. Dar nebrandus menininkas pragyvenimui užsidirbo mokytojaudamas Šiauliuose, vėliau kviečiamas blaškėsi įvairiose Kauno ir Vilniaus muzikos mokyklose. Vėliau, atsivėrus laisvam pasauliui, vedė meistriškumo kursus. Tuometėje Lietuvos konservatorijoje profesoriaus mokiniai ir studentai – solistai ir styginių kvartetai – nuolat dalyvavo respublikiniuose ir tarptautiniuose konkursuose, pelnė apdovanojimų. Tarp E. Paulausko mokinių (jų per 120): Raimondas Butvila, Stanislovas Čepinskis, Michailas Fromanas, Kazimieras Kanišauskas, Rimantas Šiugždinis, Saulius Kiškis, Aloyzas Grižas, Algis Dekšnys ir kiti. „Galiu įvardyti esminį skirtumą nuo kitų smuiko pedagogų: siekdamas padėti mokiniui išspręsti konkrečią problemą, Paulauskas žinodavo, ką pasakyti. Pastaba būdavo tiksli ir aiški, mokinys galėjo trumpiausiu keliu pasiekti tikslą. Dabar stebiuosi, kaip jis juto fiziologiją, jausminę jaunuolio situaciją, gebėjo pritaikyti profesines žinias. Kita savybė – profesorius niekada savo mokinio nenuvertindavo. Kad ir kokios būtų jo problemos, kad ir kokie gebėjimai – suteikdavo galimybių laisvai jaustis klasėje, scenoje, rinktis repertuarą. Niekada nesakydavo: taip negalima! Bet galėjai išgirsti: man nelabai patinka“, – pasakojo R. Butvila.

 

Tačiau „...kvartetas buvo mano pagrindinė specialybė, – yra sakęs pats E. Paulauskas. – Šį žanrą aš labiausiai mėgau. Kiekvieną sykį pagalvojęs apie muziką kvartetui pripažįstu, jog tai nuostabi kamerinio muzikavimo sritis.“ Vilniaus ir Čiurlionio kvartetai – jo kūdikiai. Nuo pat pokario smuikininko gyvenimas susijęs su Filharmonijos veikla: buvo solistas, kvarteto artistas, Meno tarybos narys, kvartetų festivalių organizatorius.

 

E. Paulauskas apdovanotas Valstybine premija (1965, su Lietuvos valstybiniu kvartetu), Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu (1997), jam suteiktas Lietuvos nusipelniusio veikėjo ir Lietuvos liaudies artisto garbės vardas. Te muzikos įrašai primena ypač muzikalų smuikininką laisvūną su laurų vainiku ant galvos.

Eugenijus Paulauskas. K. Sereikaites nuotr.
Eugenijus Paulauskas. K. Sereikaites nuotr.
Lietuvos kvartetas
Lietuvos kvartetas