7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Meluoti negalima tik arkliams?

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 31 (1268), 2018-10-05
Kinas Rodo TV
„Galopas“
„Galopas“

Nedalyvavau epochiniame „kregždučių“ susirinkime, paskelbusiame skrydį į populistinę „žmonių partiją“, bet per LRT reportažą išgirdau, kad Ingrida Šimonytė jame pasmerkė tokius kaip aš – pasirengusius rinktis vidinę emigraciją. Šimonytė mano, kad esame savanaudžiai, rūpinamės tik savo interesais, suprask, pilvu. „Vidinė emigracija“, mano galva, reiškia visai ką kita. Atsisakau dalyvauti tikrovėje, kurioje, pavyzdžiui, LRT „Savaitės“ laidos pašnekovas gina žydšaudžius, nes jie buvo lietuviai ir gyveno okupuotoje šalyje. Atsisakau skaityti leidinius, garbinančius bukas „žvaigždes“, žiūrėti virėjų ir kepėjų bei paslaugių politologų televizijas, klausytis nykaus lietuviško popso, grožėtis visokiomis valentaitėmis, stebėti išsipūtusią militaristinę propagandą, pirkti prekes tik todėl, kad jos lietuviškos. Savo vidinėje emigracijoje renkuosi analitinius straipsnius, o ne paskalas ir informacinį triukšmą skleidžiančią žiniasklaidą, gerus filmus ir knygas, kurių niekad neišleis Lietuvos leidėjai, įsimenančias parodas, dėl kurių reikia važiuoti į kitą šalį, renkuosi viskuo abejojančius intelektualus vietoj lietuvių liaudies nuomonės formuotojų – žiedinių kopūstų ar restoranų ekspertų bei į juos panašių tiesos ir laisvės skelbėjų. Žinoma, kokybiškas gyvenimas reikalauja didesnių intelektinių ir finansinių pastangų nei plaukimas pasroviui su „Delfi“, Žinių radiju ar FB, bet pirmiausia mano vidinė emigracija – tai atsisakymas dalyvauti politikų, propagandistų-šoumenų kuriamoje tikrovėje ir jai pritarti, nes pakeisti ją būdamas visiška mažuma nematau šansų. Galiu tik atsakingai keisti asmeninę erdvę, kurioje gyvenu.

 

Tiesos ir melo, savęs apgaudinėjimo, neutralumo, naudingo melo klausimai iškyla tada, kai reikia rinktis, nors kartais pasirinkimo apskritai nebūna. Ekscentriška Krzysztofo Zanussi filmo „Galopas“ („LRT Plius“, 10 d. 23.30) veikėjo Huberto (Bartosz Obuchowicz) teta Ida (Maja Komorowska), tiesos kulto dvasia išauklėto berniuko primygtinai klausinėjama, atsako: „Šiais sunkiais laikais negali būti vienos tiesos. Yra daug tiesų.“ Paskui dar priduria: „Turime išlikti.“ Zanussi rodo 6-ojo dešimtmečio pradžią stalinistinėje Lenkijoje, kai išlikti valdžiai ditirambų negiedančiam žmogui buvo sunku. Paties autobiografiškiausio, pasak režisieriaus, filmo sumanymas gimė dar 7-ajame dešimtmetyje, bet buvo akivaizdu, kad cenzūra jo nepraleis. Kai jau buvo galima kalbėti apie Stalino laikus Lenkijoje – nuolatinę baimę, saugumiečius ir tariamų liaudies priešų persekiojimą, režisierius pasirinko netikėtą žanrą, nes „Galopas“ yra komedija. Zanussi nepamiršo, kokia žiauri buvo ta epocha, bet jo pasakojimo centre atsidūrė išgyvenimo pasaulyje, pilname melo ir prievartos, problema.

 

Hubertas gyvena su mama, jo tėvas – Armijos Krajovos kovotojas – po karo negrįžo į Lenkiją. Bijodama saugumo represijų mama nusprendžia išsiųsti Hubertą pas Varšuvoje gyvenančią draugę. Netikra teta Ida – energinga ir ekscentriška ponia, besižavinti jojimu. Ji nekenčia visko, kas bolševikiška, bet mielai mezga draugystes su pareigūnais, o Hubertą moko, kad meluoti negalima tik arkliams.

 

Sekmadienio naktį (7 d. 00.20) LRT siūlo vieną ankstyvųjų Davido Fincherio filmų – neo-noir stiliumi sukurtą „Žaidimą“ (1997). Jo veikėjas – persidirbęs bankininkas Nikolas (Michael Douglas). Keturiasdešimt aštuntojo gimtadienio proga jis gauna jaunesnio brolio (Sean Penn) dovaną – kvietimą dalyvauti paslaptingame žaidime, kuris tiesiogiai paveiks jo gyvenimą. Žaidimo esmė nėra aiški, taisyklės neegzistuoja, ribos tarp jo ir tikrovės vis labiau nusitrina, bankininkas pradeda užčiuoti sąmokslo gijas. Be to, Nikolas prisimena, kad jo tėvas nusižudė būdamas keturiasdešimt aštuonerių. Amerikiečių kritikai tvirtina, kad „Žaidimo“ sukeltam siaubui mažai kas gali prilygti, ir vadina filmą kultiniu.

 

Fincheris – bene pats talentingiausias Alfredo Hitchcocko mokinys, nors jie ir nebuvo susitikę. „LRT Plius“ šį šeštadienį (6 d. 21 val.) filmu „Sabotažas“ (1942) pradeda didžiojo režisieriaus filmų ciklą. Nepaisant to, kad „Sabotažas“ buvo pradėtas filmuoti savaitę prieš 1941-ųjų Kalėdas, jo siužetas – savotiškas anksčiau, dar Anglijoje, kurtų Hitchcocko filmų pastišas, nors režisieriaus biografai ir sako, kad tai pirmas Hitchcocko filmas, kuris tikrai atrodo amerikietiškas.

 

Los Andželo lėktuvų fabriko darbininkas Baris Keinas (Robert Cummings) įtariamas sabotažu. Tikrasis sabotuotojas slapstosi, tad Keinas priverstas bėgti nuo policijos ir pats rasti savo nekaltumo įrodymų. Keinas keliauja per visą Ameriką. Pagrindinis jo ir sabotuotojo susidūrimas įvyks ant Laisvės statulos paminklo Niujorke. Ši scena įėjo į visus kino vadovėlius, bet šįkart norėčiau prisiminti kitą, prie kurios prisidėjo viena scenarijaus bendraautorių, įstabi amerikiečių rašytoja Dorothy Parker, garsėjusi humoro jausmu. Tai ji yra pasakiusi: „Pirmiausia, ką darau rytais, – valausi dantis ir aštrinu savo liežuvį.“ Su Hitchcocku jie puikiai sutarė, tad ne viena Parker parašyta scena ir dialogas įėjo į filmą.

 

Ta scena – tai chaose paskendusio pasaulio miniatiūra. Bėgdami nuo policijos Keinas ir modelis Pet (Priscilla Lane) įšoka į spalvingą vežimą, lėtai besivelkantį keliu. Jo viduje – cirko artistų trupė: karingas neūžauga, geraširdė moteris su barzda, nuolat besipykstančios Siamo dvynės, keista storulė ir trupės vadovas liesasis Bonsas. Kai policija priartėja, trupė pradeda ginčytis, ar atiduoti bėglius teisingumo sargams, ar paklausyti sąžinės balso. Demokratiškasis Bonsas reikalauja balsuoti.

 

Parker parašė šią sceną kaip komišką „paralelę su sudėtinga šių dienų pasaulio padėtimi“ – taip situaciją komentuoja ir Bonsas. Be abejo, neūžauga – tai Hitleris, Bonsas – Franklinas D. Rooseveltas, kiti – iš vidaus padalyta Europa, o visa scena kalba apie sunkią pabėgėlių nuo karo ir fašizmo dalią. Hitchcockas skundėsi François Truffaut, kad kai kurios filmo aliuzijos nebuvo suprastos, nes yra pernelyg subtilios. Pats režisierius ir vėliau nebuvo patenkintas „Sabotažu“, mat filmas kurtas paskubomis ir turint mažą biudžetą (Hitchcockas jį viršijo maždaug trimis tūkstančiais dolerių), vaidino ne tie aktoriai, kurių norėjo režisierius, užtat žiūrovai buvo sužavėti, o pelnas – didžiulis.

 

Jūsų – Jonas Ūbis

„Galopas“
„Galopas“
„Žaidimas“
„Žaidimas“
„Sabotažas“
„Sabotažas“