Stebėtojai, maištininkai, paslaugų teikėjai

Andrzejaus Ciecierskio dokumentinis filmas „Meistras, stebėjęs kasdienybę“ („LRT Plius“, 19 d. 19.30) skirtas Stanisławui Filibertui Fleury (1858–1915), kuris į fotografijos istoriją įėjo kaip kasdienio Vilniaus gyvenimo ties XIX ir XX a. riba stebėtojas ir fiksuotojas. Jo nespalvotos nuotraukos pasižymi kadro gelme ir dėmesiu detalėms. Fleury taip pat dokumentavo Vilniaus ir jo apylinkių architektūrą, leido atvirukus, iliustravo knygas, bendradarbiavo su laikraščiais ir žurnalais. Beje, jam priklauso ir vienas geriausių M.K. Čiurlionio portretų.

Bet pastebėjau, kad žmonės labiau linkę domėtis ne kasdienybės vaizdais, o genijais. Jiems LRT pirmadienį (19 d. 23 val.) pradeda rodyti serialą „Genijus. Pikasas“ (2018). Pablo Picasso (1881–1973) – vienas įtakingiausių ir žinomiausių XX a. menininkų, jo gyvenime buvo ne tik menas, bet ir audringos santuokos bei politinių pažiūrų kaita. Pavyzdžiui, dauguma Sovietų Sąjungos gyventojų jį žinojo kaip kovotoją už taiką. Iki šiol pamatęs balandį, prisimenu Picasso nupieštą taikos simbolį, kurį taip mėgo sovietų propaganda.

Brangiame ir ambicingame amerikiečių biografiniame seriale talentingą menininką suvaidino Antonio Banderasas ir Alexas Richas. Picasso buvo tapytojas, grafikas, keramikas, skulptorius, scenografas ir net poetas bei dramaturgas. Iš pradžių jis buvo labiau linkęs į poeziją, ir jei ne Gertrude Stein, kuri liepė jam mesti rašyti prastas eiles ir eiti tapyti, ko gero, apie Picasso dabar būtų girdėję tik saujelė literatūros istorikų. Serialo kūrėjai bando atsakyti į klausimą, kur slypi jo genialumo esmė. Sakyčiau, pernelyg banalus klausimas, bet serialą žiūrėti įdomu, nes jo struktūra primena mozaiką. Tai lyg kelionė per devynis meno ir pasaulio istorijos dešimtmečius.

Banderasas neslepia, kad jo požiūris į Picasso ypatingas: „Mano ryšys su Picasso – tai ryšys su žmogumi, kuris gimė ten pat, kur ir tu. Tai labai svarbu, nes kai buvau vaikas, neturėjome daug ispanų didvyrių, bet net ir valdant generolui Franco nepavykdavo Picasso nuslėpti. Apie jo gyvenimo detales, pavyzdžiui, apie tai, kad jis buvo komunistų partijos narys, daug nebuvo kalbama. Bet jis buvo Malagos – mano miesto didvyris. Pamenu, kaip mama už rankos kiekvieną rytą vesdavo mane į mokyklą ir praeidavome Plaza de la Merced pro namą, ant kurio kabojo lentelė: „Čia 1881 m. spalio 25 d. gimė Pablo Picasso.“ Jis lyg didelis šešėlis tvyrojo virš miesto, nors ir pasiryžo jį palikti. Padariau tą patį po daugybės dešimtmečių, kitomis aplinkybėmis. Negaliu lygintis su, ko gero, svarbiausiu XX a. menininku, tai būtų juokinga, bet galiu pasakyti, kad susitapatinu su gyvenimu, kurį jis pasirinko. Tai mus sieja.“

Picasso gyvenimas, neabejoju, sužadins nostalgiją, tad visai neprošal prisiminti 1990 m. sukurtą Sydney Pollacko filmą „Havana“ (LRT, 17 d. 23.10). Jis nukels į 1958-ųjų Havaną. Revoliucija įvyks netrukus, o kol kas į būsimą Laisvės salą atvyksta amerikietis Džekas Veilas (Robert Redford). Jis profesionalus pokerio žaidėjas ir tikisi didelio laimikio. Džekas įsimyli revoliucionieriaus Arturo (Raul Julia) žmoną Robertą (Lena Olin). Tačiau aistra sukelia grėsmę Džeko kelionės tikslui. „Havana“ vadinamas garsiosios „Kasablankos“ perdirbiniu. To turėtų užtekti, kad sužadinčiau apetitą.

Apie Bennetto Millerio „Lapių medžiotoją“ (TV1, šįvakar, 16 d. 23.05) rašiau ne kartą, bet norėčiau ir vėl priminti, nes labai mėgstu šį iš visokiausių dviprasmybių meistriškai nuaustą filmą, už kurį Milleris 2014 m. Kanuose pelnė geriausio režisieriaus prizą. „Lapių medžiotojo“ pagrindas – tikra istorija, kurios veikėjai – milijonierius ir filantropas Johnas du Pontas ir imtynininkai, olimpinių žaidynių čempionai broliai Markas ir Dave’as Schultzai. Broliai dirbo du Ponto dvare įkurtame treniruočių centre. 1996-aisiais du Pontas nušovė  Dave’ą. Oficiali versija tvirtina, kad turtuolį ištiko paranojos priepuolis. Milleris nori suprasti, kas įvyko iš tikrųjų, bet jis nekūrė detektyvinio filmo, tik psichologinę dramą, kuri netikėtai vėl skamba aktualiai, mat du Pontas taip pat norėjo Ameriką vėl padaryti didžią, tik savomis priemonėmis. Pagrindinius vaidmenis melancholiškoje, rudeniškų peizažų šalčio persmelktoje „Lapių medžioklėje“ sukūrė Steve’as Carellas, Chaningas Tatumas, Markas Ruffalo ir Vanessa Redgrave.

Baltijos valstybių šimtmetis privertė prisiminti įvairioms progoms kurtus konjunktūrinius sovietinius filmus. Lietuviai šiemet džiaugiasi Mariaus A. Markevičiaus „Tarp pilkų debesų“, latviai – Aigaro Graubos „Pagonių žiedu“ (LRT, 18 d. 21 val.). Abu filmai rodo, kaip režisieriai, norintys kurti ideologiškai angažuotą, bet kartu pramoginį kiną, naudojasi senais (ne tik kino) stereotipais. Graubai, regis, tinka viskas – ir dar sovietų ateistų pamėgtas teiginys apie pasaulį siekiantį užkariauti Vatikaną, ir „Sostų karų“ įteisintas požiūris į kraujo ir prievartos persmelktus viduramžius. Perkėlęs veiksmą į XIII a. Žiemgalą, Grauba lygiuojasi į pseudoistorinius serialus, kuriuose gėrio ir blogio sąvokos supaprastintos iki koktumo, o idėjos deklaruojamos žodžiais tiesiai iš ekrano.

Pagrindiniai „Pagonių žiedo“ veikėjai – žiemgalių karalius Nameisis (švedas Edvinas Endre) ir neįvardyto popiežiaus sūnus Maksas (anglas Jamesas Blooras). Vienas – kilnus, iš geros šeimos kilęs šviesiaplaukis, kitas – tamsių plaukų ir akių pavainikis, tikras blogio įsikūnijimas. Makso tikslas – gauti žiemgalių karaliaus žiedą ir valdyti turtingus pagonis. Nameisis jam pasipriešins ir įrodys, kad gėris patrauklesnis už blogį, net jei visi aplink mano kitaip. Kodėl siūlau užmesti akį į „Pagonių žiedą“? Kad dar kartą įsitikintumėte, jog viešosios paslaugos (ideologams, tautos savimeilės kutentojams ir pan.) ir menas neturi nieko bendra.

Jūsų – Jonas Ūbis