„Psichopatas“ („LRT Plius“, 20 d. 21 val.) – žinomiausias Alfredo Hitchcocko filmas. Tai režisieriaus virtuoziškumo įrodymas, iki šiol nepralenktas jo gebėjimo manipuliuoti žiūrovų jausmais pavyzdys. Filmas pasirodė 1960-aisiais, kai Holivude dar galiojo griežtos vadinamojo Hayso kodekso taisyklės, todėl prievartos, nuogo kūno ar sekso atvirai nebuvo galima rodyti. Hitchcockas mokėjo apeiti barjerus, nors išlikę daug liudijimų, kaip cenzoriai kankinosi su „Psichopatu“. Režisierius juos ne tik nuvargino, bet ir sužavėjo.
Nespalvotas, palyginti nebrangus (kainavo 819 tūkstančių dolerių, bet pelnas viršijo 40 milijonų) „Psichopatas“, kurio filmavimo grupę sudarė televizininkai, pasirodymo metais šokiravo ir tuo, kad pagrindinė herojė žūva dar filmui neįpusėjus, ir tuo, kad trileris virsta beveik siaubo filmu, o žiūrovas verčiamas susitapatinti tai su vagile Merion (Janet Leigh), tai su jos žudiku (!), tai su kitais personažais. Nors pagrindinis krūvis, kaip visada Hitchcocko filmuose, tenka žiūrovo žvilgsniui, šįkart žvilgsnis labiau nukreiptas į jo pasąmonę. Filmą galima išnarstyti į atskirus kadrus, kaip tai dažnai daroma analizuojant bene garsiausią – nužudymo po dušu sceną, kuri susideda iš 34 kadrų ir kai kurie rodomi sulėtintai, bet išvesti jo poveikio formulę bus sunku.
„Psichopatas“ – tikras grynojo kino pavyzdys. Hitchcockas yra sakęs, kad jo poveikis nesiremia nei originaliu turiniu, nei sudėtinga fabula, nei aktorių meistriškumu (nors Anthony Perkinso žudikas įsimena visam laikui), nei spalvingu reginiu. Pagrindinis pasakotojas yra kino kamera, tačiau viskas, įskaitant montažą, scenografiją ar garsą, filme yra aukščiausio profesinio lygio. Tai ir leido režisieriui atverti duris į pasąmonės požemius, neturinčius nieko bendra su pramoginio kino fantazijomis, bet egzistuojančius pilkoje realybėje.
Kino istorikai pabrėžia, kad Hitchcockui šįkart buvo svarbus netikėtumo efektas. Projektas buvo vadinamas „Production 9401“ ir „Wimpy“, Roberto Blocho romaną, tapusį filmo pagrindu, režisierius nusipirko inkognito, aktoriai turėjo prisiekti, kad neatskleis siužeto, režisierius neįleido į filmavimo aikštelę žurnalistų, o vėliau liepė neleisti į kino sales pavėlavusiųjų – retas atvejis tais laikais.
Po premjeros „Psichopatas“ sulaukė prastų vertinimų, amerikiečių kritikai, kuriems Hitchcockas buvo tiesiog geras amatininkas, jį net pavadino senamadišku. Bet prancūzų „Cahiers du cinéma“ kritikai, būsimieji Naujosios bangos režisieriai Jeanas-Lucas Godard’as, Claude’as Chabrolis ar François Truffaut dar 1954-aisiais vadino Hitchcocką kino filosofu ir lygino jį su Fiodoru Dostojevskiu. 1962-aisiais Truffaut pirmąkart susitiks su Hitchcocku ir iš jų pokalbių gims viena geriausių knygų apie kiną. Tame jos skyriuje, kuriame kalbama apie „Psichopatą“, galima perskaityti tokį Hitchcocko prisipažinimą: „Esu beprotiškai baugus žmogus. Darau viską, kas tik įmanoma, kad išvengčiau bet kokių sunkumų ir komplikacijų. Mėgstu, kad viskas aplink mane būtų peršviečiama, nedebesuota, ramu. Tvarka ant rašomojo stalo suteikia man vidinės ramybės. Išsimaudęs visus daiktus vonioje sudedu į savo vietas. Nemėgstu po savęs palikti pėdsakų.“
Šią savaitę televizijos, žinoma, rodys ir daugiau filmų. LRT (21 d. 23.45) primins Emiro Kusturicos „Pogrindį“, kuris 1995 m. Kanuose buvo apdovanotas „Auksine palmės šakele“. Sakyčiau, kad tai ne tik puiki kelių dešimčių metų buvusios Jugoslavijos istorijos alegorija, bet ir pamokomas filmas ne vienam tautiečiui, gyvenančiam neegzistuojančiame epiniame laike. „Pogrindžio“ herojus Marko yra ryšininkas tarp grupės, kuri miesto požemiuose gamina ginklus partizanams, ir išorinio pasaulio. Kai Antrasis pasaulinis karas pasibaigia, Marko pogrindžio gyventojų apie tai neinformuoja. Po penkiasdešimties metų jiems pavyksta išeiti į laisvę, bet tada paaiškėja, kad karas vis dar vyksta...
Prancūzų režisierės Anne Fontaine filmo „Nekaltosios“ („LRT Plius“, 24 d. 23.30) pagrindas – tikra istorija, kurią užrašė prancūzė Raudonojo Kryžiaus gydytoja, 1945-aisiais atsidūrusi Lenkijoje. Čia įsikūrę sovietų armijos kariai masiškai prievartavo moteris. Jų aukomis tapo ir filmo herojės – vienuolės. Vienuolyno vyresnioji (Agata Kulesza) bando nuslėpti faktą, kad kai kurios išprievartautos vienuolės pastojo, nes vienuolynas bus uždarytas. Fontaine pasakoja dramatišką istoriją, kartu bandydama parodyti Bažnyčios veidmainiškumą, kai prisidengus „dieviškomis teisėmis“ niekinamas gyvenimas. Kūnas Bažnyčiai yra priešiškas, nes jo negalima kontroliuoti, todėl reikia valdyti – prietarais, izoliacija, baime arba pasmerkimu.
Jūsų – Jonas Ūbis
