7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Beveidis euras

Francis Fukuyama ir Jurgenas Habermasas apie Europos ateitį

Kora Ročkienė
Nr. 1 (1015), 2013-01-04
Pasaulyje
Jürgen Habermas ir Francis Fukuyama
Jürgen Habermas ir Francis Fukuyama

Vokiečių filosofas ir sociologas Jürgenas Habermasas (g. 1929) – vienas garsiausių Europos Sąjungos integracijos šalininkų. Amerikiečių politologas Francis Fukuyama (g. 1952), išgarsėjęs esė „Istorijos pabaiga“, paskutiniais metais užsiima demokratijos, teisės ir raidos tyrimais. Dviejų intelektualų pokalbį išspausdino Šveicarijoje leidžiamas anglakalbis „The Global Journal“. Pokalbį pateikiame sutrumpintą.

 
Francis Fukuyama: Man atrodo, kad euro zonos krizė paskatino Europą evoliucionuoti į kitokią politinę uniją, maža to, viso to imtasi blogai. Šį projektą skatina technokratinis elitas, pats projektas įgyvendinamas nesikonsultuojant su Europos šalių visuomenėmis. Tačiau demokratinis procesas reikalauja, kad tokios didelės ir radikalios permainos būtų įgyvendinamos pasirėmus iš viešų debatų gimusiu politiniu konsensu.
 
Jürgen Habermas: Žinoma, reikia įvertinti ES tėvų steigėjų bei narių vyriausybių, visus tuos metus remiančių Europos integraciją, istorinį įnašą. Dar visai neseniai dauguma bendrijos narių visuomenių geraširdiškai ir tolerantiškai rėmė Europos projektą. Tolerantiškumas rėmėsi nuosavu interesu. Taip buvo, kol visi iš to sėmėsi naudos. Nuo 2008 m. siautėjanti krizė sugriovė šį modelį. Ji apnuogino ir struktūrinius monetarinės unijos defektus, kurių neįvertino eurą įvedantys politikai.
 
Išmintinga kelių ES narių biudžeto politika pati savaime negali nugalėti skirtumų tarp atskirų euro zonos valstybių ekonomikų. Skiriasi jų raidos etapai, jos funkcionuoja skirtingose politinėse kultūrose. Todėl tokia reikalinga daugiatautė ekonomikos politikos koordinacija ir Europos susitarimas naudoti skirtingus ekonominius sprendimus, pritaikytus atskirų šalių poreikiams. Tačiau tam, kad atsirastų bendra ekonominė vyriausybė, būtinos politinės ir konstitucinės permainos. Monetarinės unijos narės turi perduoti Briuseliui daugiau įgaliojimų. Prisiminkime, kad būtent ekonominiai sunkumai įstūmė Europos Sąjungą į legitimizacijos krizę ir verčia keisti požiūrį į technokratinio elito projektą, reikalauti, kad visuomenė daugiau dalyvautų visame procese. Tačiau iki šiol jokia partija nei vyriausybė nepaskelbė panašaus projekto.
 
F. F.: Savo naujausioje knygoje „Apie konstituciją Europai“ („Zur Verfassung Europas“) daug rašote apie Europos pilietybę, apie „lūkestį, kad nuolat augantis tautų tarpusavio pasitikėjimas sukurs tautinį solidarumą tarp ES piliečių“. Kuo turėtų remtis šis pasitikėjimas?
 
J. H.: „Tarpusavyje pasidalyto suverenumo“ idėja, reiškiančia, kad europiečiai turi dvigubą vaidmenį: ES ir nacionalinių valstybių piliečių. Jį reikia kurti remiantis konstituciniu procesu. Ši idėja neša svarbius pokyčius būsimai demokratinės politinės unijos formai. Jei nenorime vengti klausimų apie integracijos pabaigą, turime priimti atitinkamus pagrindus.
 
Atvirai prisipažinkime, kad tokia federalinė valstybė kaip JAV ar Vokietija yra blogas modelis. Tai būtų nerealistiškas ir pernelyg ambicingas uždavinys, labiau ambicingas nei tai būtina ir išmintinga. Nėra jokios prasmės įvedinėti naują federalinės administracijos lygmenį, tegu dauguma kompetencijų lieka valstybių rankose. Komisija, kuri galėtų tapti Europos vyriausybe, neturėtų, kaip tai sufleruoja federalinė santvarka, atsakyti tik prieš Europos Parlamentą. Kad užtikrintume jos legitimizaciją, užtektų įvesti sąlygą, kad ji vienodai atsako prieš Parlamentą ir Tarybą, kurioje bus nacionalinių vyriausybių atstovai.
 
Tačiau empiriniu požiūriu vis dėlto paliečiame labai skausmingą problemą. Tiesa ta, kad piliečiai visada bus artimiau susiję su nacionaline valstybe nei su ES. Tačiau nepasitikėjimas tarp tautų yra politinio šalių elito kaltė. Būtent politikai vengia europinių temų ir savo tautiniuose kiemuose kaltina „Europą“ už nepopuliarius sprendimus, kuriuos priimant patys dalyvavo Briuselyje. Jokioje Europos valstybėje nevyko tikri europietiški rinkimai bei referendumas.
Piliečiai balsuoja už nacionalinius klausimus ir renka politikus – savo tėvynainius. Europos klausimai ir rinkimai atsiduria antrame plane. Galiausiai politikai atsidūrė priešais dilemą. Kai kilo krizė, o piliečiai suprato, kokią didelę įtaką jų gyvenimui turi Briuselyje priimami sprendimai, jie pradėjo domėtis Europos klausimais. Jei tas įtarumas būtų atitinkamai interpretuotas pačių piliečių, jie prieitų išvados, kad juos jungia bendras likimas.
 
F. F.: Ar tai nereiškia greito atsitraukimo atgal?
 
J. H.: Europos vyriausybių dviveidiškumas kovojant su krize paskutinius dvejus metus yra skandalingas. Derėtasi prie uždarų durų, po to (bijantis nuosavo elektorato) falsifikuoti Briuselyje priimti sprendimai, kad būtų priimtinesni jų šalyse. Tokie veiksmai tik stiprina prietarus tarp tautų. Kita vertus, bendra Europa jau daug metų yra akivaizdi jaunesnėms kartoms. Jaunuoliai, be abejo, būtų šokiruoti, jei staiga pasienyje jiems tektų rodyti pasus ir keliolika kartų keisti pinigus, keliaujant po žemyną autostopu.
 
F. F.: Savo konstitucinį projektą kuriate „prijaukintos demokratijos ir civilizuotos valstybinės valdžios“ kontekste. Tai iš pat pradžių buvo vienas iš Sąjungos pagrindų.
 
J. H.: Gal pernelyg tai supaprastinot. Kalbu apie tai, kad esame pradiniame etape, kai nacionalinės valstybės turi rasti savo vietą besiformuojančioje potautinėje šiuolaikinio pasaulio konsteliacijoje. Prinstono universiteto politologas Janas Werneris Mulleris neseniai atmetė dažnai naudojamą argumentą apie „Europos intelektualinio elito pralaimėjimą“. Jis mano, kad įsitikinimas, esą intelektualai turi kurti „didįjį Europos pasakojimą“ ir „bendrą tapatybę“, pasiremdami nauju steigiamuoju mitu, atitinka XIX amžiaus logiką. Juk tautinė savimonė – to šimtmečio istoriografijos, spaudos ir mokyklų išradimas. Bjaurūs jo padariniai neskatina sekti šiuo pavyzdžiu.
 
Europoje iki šiol susiduriame su nacionalistine agresija, pavyzdžiui, kad ir Vengrijoje. Negalima neįvertinti pilnos konfliktų mūsų praeities pasekmių. Europos tautas jungia karų ir susitaikymų istorija, kuri gali pasitarnauti kaip bendros politinės kultūros statybinė medžiaga. Be abejo, atmintis apie nacionalinių valstybių politiką veikia dvejopai: viena vertus, supriešina (jei pasiduosime nacionalistinėms lektūroms), kita vertus, jungia (jei pažiūrėsime į ją iš atstumo ir apmąstysime).
 
F. F.: Negaliu atsikratyti įspūdžio, kad parama iš apačios Europos integracijai gilinti yra tokia pat menka ir žemyno Šiaurėje, ir Pietuose. Todėl niekas nenori grįžti prie konstitucijos rėmų svarstymo.
 
J. H.: Tai tiksli diagnozė. Bet situacija keičiasi labai greit. Vis dėlto vienu neabejoju: toliau išsaugoti dabartinį technokratinį status quo yra neįmanoma.
 
Parengė Kora Ročkienė

 

 

Jürgen Habermas ir Francis Fukuyama
Jürgen Habermas ir Francis Fukuyama