Įprasta, kad artėjant Kalėdoms padaugėja premjerų vaikams. Šiemet į šventinį traukinį suskubo įšokti ir „cezario grupė“, „Menų spaustuvėje“ pristačiusi veiksmo komediją „Superagentas 000“ pagal ukrainiečių rašytojos Lesios Voroninos apysaką. O „Keistuoliai“ kalėdinei premjerai pasirinko pastaruoju metu ypač daug teatro menininkų dėmesio sulaukusią Justino Marcinkevičiaus poemėlę „Grybų karas“.
Pirmasis „cezario grupės“ bandymas kurti vaikams, man regis, buvo šiek tiek prisvilęs. „Mitologijos pradžiamokslis“ smagiu nerūpestingu pavadinimu „Lai lai lai“, režisuotas Cezario Graužinio, pasirodė atsainokas ir neišbaigtas. Šįsyk statyti spektaklio vaikams trupė pasikvietė žinomą savo srities profesionalą Antaną Gluskiną. Įspūdis keistas: nors „Lai lai lai“ aktoriai vaidino žilą senovę ir mitologinius personažus, o čia – dabarties komiksų herojus – supermenus, nindzes, žmones-vorus, barbes ir dar kažin ką, – abu spektakliai kažkuo labai panašūs. Atrodo, lyg „vaizduotės teatras“, pelnytai išgarsinęs „cezario grupę“, tapo melaginga etikete, slepiančia tiesiog ribotas menines galimybes. Peršasi mintis, kad nors Cezaris Graužinis ir deklaravo didžiulį aktoriaus indėlį kuriant daugiareikšmį, asociatyvų ir poetišką „vaizduotės teatrą“, tai vis dėlto daugiausia nulėmė, viena vertus, dramaturgijos pobūdis, o kita vertus – režisūrinė meistrystė ir sugestija. „Cezario grupės“ aktorių „universalumo“ problema visu aštrumu iškilo Nacionalinio dramos teatro spektaklyje „Ir vėl viskas bus gerai“ pagal Giraudoux pjesę „Šajo pamišėlė“, ryški ji ir abiejuose vaikiškuose vaidinimuose. Nuolat tuos pačius tipažus varijuojantiems aktoriams (nebent išskyrus Julių Žalakevičių – komiką iš Dievo malonės) labai trūksta sceninės laisvės, lankstumo, improvizacijos polėkio. Be šių savybių ypač sunku užmegzti kontaktą su vaikų auditorija – bent jau pasirinkto žanro spektakliuose.
„Superagentą 000“ lengviau įsivaizduoti perkeltą į ekraną nei į sceną. Čia itin daug veiksmo, efektų, fantastinių elementų. Antanas Gluskinas drauge su „cezario grupės“ aktoriais – J. Žalakevičiumi, Brigita Arsobaite, Vytautu Kontrimu, Vilma Raubaite ir Pauliumi Čižinausku – pabandė juos sceniškai realizuoti pagal „vaizduotės teatro“ formulę. Rezultatas – scenoje (re)animuotas komiksas. Žanras yra žanras, ir jį vertinti reikia pagal jo paties taisykles. Komiksų reputacija mūsų kultūroje nekokia pirmiausia todėl, kad neturime jokios jų tradicijos. Kad ir kaip būtų, komiksų perkėlimas tiek į ekraną, tiek į sceną meta nemažai estetinių iššūkių. Suvaidintas aktorių, komiksas dažnai tampa primityvus, kartais – šiurštus ir vulgarus (kaip išimtį būtų galima paminėti Jacko Nicholsono Jokerį, o savotišku komikso kine etalonu laikomas Roberto Rodriguezo „Nuodėmių miestas“). Kaip komiksas „Superagentas 000“ – pernelyg skurdus, buitiškas.
Tiesa, komiksui režisierius pabandė „įsiūti“ psichologinį pamušalą, sukurdamas realistinę išeities situaciją: berniukas, gyvenantis šeimoje, kur šalta ir agresyvi motina smurtauja prieš bejėgį tėvą, vaizduotėje susikuria pasaulį, kuriame jo tėvas – antgamtiškų galių turintis superagentas, o motina – standartinė gražuolė, vienoje išgalvotoje istorijoje – klastinga veidmainė, o kitoje – jau rūpestinga ir mylinti žmona ir mama. Kaip galima spręsti iš paskutinės spektaklio scenos, berniuko vaizduotė, deja, nepajėgi pakeisti tikrovės, o meilė pasaulį išgelbėti gali tik pasakose. Bet gal realus pasaulis gautų daugiau šansų, jei vaikai skaitytų ir geras knygas, o ne tik stebėtų greitai besimainančius paveikslėlius su besikaunančiais herojais.
Pusiau juokais galima sakyti, kad „Superagento 000“ kūrėjai orientuojasi į tam tikros rūšies animacijos gerbėjus, o „Grybų karo ir taikos“ – į žinių ir politinių TV laidų žiūrėtojus. Atrodo, Aidą Giniotį ir jo komandą bus įkvėpę neseniai praūžę rinkimai, nes į „Grybų karą“ „Keistuoliai“ nusprendė pažvelgti per „politinio teatro“ prizmę. Skaitau spaudoje: „Pasak režisieriaus, šis spektaklis sukurtas tam, kad vaikai neaugtų apolitiški ir žinotų, kas jų laukia ateityje.“ Gerbiamas režisierius, aišku, juokauja. Juokauja jis ir scenoje, kurdamas politinių Lietuvos aktualijų parodiją. Nieko neprikiši – šmaikštu, sąmojinga, azartiškai aktorių Daliaus Skamarako, Ievos Stundžytės, Vestos Šumilovaitės, Eimanto Bareikio, Vytauto Leistrumo ir Giedriaus Kielos suvaidinta. Imi net galvoti, gal iš tiesų talentingasis poetas, kurdamas „Grybų karą“, turėjo konspiracinių ketinimų?..
Bet jaunoji publika nuobodžiauja. Nes „nepagauna kampo“. Nuoširdžiai norėtųsi „Keistuolių“ paklausti: ar jie rimtai viliasi, kad Kalėdų Seneliu tikintys vaikai supras, kas yra „kandidatai“, „neutralios stebėtojos“, „ultimatumas“, „mobilizacija“?.. Žinoma, sutinku, kad spektakliai vaikams gali būti keliasluoksniai: vienas pasakojimo lygmuo gali būti skirtas mažiausiems, kitas – gebantiems suvokti aliuzijas ir potekstes vyresniems vaikams arba jų tėvams. Kaip, tarkim, sovietinės animacijos klasika – „intertekstualieji“ „Brėmeno muzikantai“ – malonumas ir vaikams, ir tėvams. Šį kartą „Keistuoliai“ akivaizdžiai užsižaidė „konceptualizuodami“ poemą. Vaikams juokinga, kai į grybų kariuomenę ateina užsirašyti Bezdukas, bet, atsiprašau, ne „Broliai Zelionkės“. Juokinga, kai gražuolei Ūmėdėlei ne savo noru pirštis tenka vienam iš „raudongalvių“, bet ne kai iš garsiakalbio sklinda visų galų meistro Grūzdo savireklama.
Apskritai geriausią „Grybų karo ir taikos“ vertinimą pateikė pats pabaigoje Kalėdų Senelio pavidalu pasirodęs spektaklio režisierius: „Bet dainelės tai buvo smagios!“ Tikra tiesa! Galėjo jų būti ir daugiau.
Dažnai jaučiu pareigą palaikyti mažesnes nepriklausomas trupes, kurioms sunku atlaikyti didelių repertuarinių teatrų konkurenciją. Lygiai kaip ir dramos vaidinimus, populiarumu niekada neprilygsiančius muzikiniams spektakliams ar baletams. Bet šįsyk, deja, dėl nenurungiamo kokybės pranašumo rinkčiausi šiomis dienomis 120-ąjį gimtadienį atšventusį Čaikovskio „Spragtuką“: ar tai būtų klasikinis Operos ir baleto teatro pastatymas, ar šventinė muzikinė animacija Nacionalinėje filharmonijoje. Pastarojoje, beje, irgi, be „Spragtuko“, dar buvo rodomi komiksai. Tik tiek, kad jiems akompanavo Modesto Pitrėno diriguojamas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. Tik tiek...
