7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

XX amžiaus istorijos sūkuriuose

Grafikė Elena Jakutytė (1911–1999)

Kristina Budrytė-Genevičė
Nr. 1 (1015), 2013-01-04
Dailė Istorija
Elena Jakutytė. „Prometėjas“. 1974 m. Iš Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus archyvo
Elena Jakutytė. „Prometėjas“. 1974 m. Iš Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus archyvo

Nepaprasto subtilumo mokytoją ir nepelnytai užmirštą dailininkę Eleną Jakutytę daugiausia prisimena jos mokiniai, dabar jau garsūs Lietuvos kultūros ir meno atstovai: Petras Repšys, Laima Drazdauskaitė, Edmundas Saladžius, Vidmandas Miliūnas, Alina Meškauskaitė-Kvedarauskienė, Stasys Urbonas-Meškauskas ir kt. Daugelis jų tik gerokai vėliau savo mokytoją pažino ir kaip įdomią dailininkę, pamatė jos grafikos darbų įvairovę. Buvusi gerokai vyresnė už savo mokinius, dailininkė kalbėdavosi su jais tik apie žmogiškus ir dvasinius dalykus ar literatūrą ir meną. Ji neatviravo apie savo sunkų, bet įdomų ir ilgą gyvenimą.
 

Elena Jakutytė gimė dar prieš Lietuvos Tarybai paskelbiant valstybės Nepriklausomybę, pragyveno visą šalies tarpukarį Kaune, matė sovietų okupaciją, vokiečių valdžios užgrobimą ir sovietų reokupaciją. Po Antrojo pasaulinio karo sovietmečiu susirašinėjo su broliu, gyvenančiu Australijoje, ir sulaukė valstybės Nepriklausomybės atkūrimo, todėl Jakutytės asmenybė svarbi ir meniniu, ir istoriniu požiūriu.
 
Jakutytė gimė toli nuo Lietuvos: XX a. pradžioje dėl neramių politinių santvarkų visa šeima gyveno įvairiose vietose: Turkmėnijoje, Rusijoje, ir tik antrame dešimtmetyje mama Emilija su dviem vaikais Elena ir Vladu grįžo į Lietuvą (tėvas Robertas Jakutis mirė 1914 m.).
 
Elena ne iš karto palinko į dailės sferą. Tarpukariu ji mokėsi mergaičių mokytojų seminarijoje Kaune, kur buvo šiek tiek bendrų dailės disciplinų. Vėliau pasuko į tiksliuosius mokslus: įstojo į VDU Gamtos ir matematikos fakultetą, biologijos mokslus, bet nepabaigusi universiteto (išklausė 4 semestrus) pradėjo dirbti Žemės banke mašininke (apie 1934 m.). Čia išdirbo iki banko likvidavimo karo metais. Išlikusi jos šeimos ir giminaičių tarpukariu daryta fotografija puikiai iliustruoja jos, valstybės tarnautojos, jaunos gražios merginos giedrą gyvenimą. Tokią ją, visą švytinčią ir laimingą, matome 1937 m. fotografijoje per šv. Kalėdas Mašiotų namuose. Čia susirinkusi Kauno tarpukario inteligentija: Jakučiai draugavo, vėliau giminiavosi su brolių Prano ir Jono Mašiotų šeimomis, tai pat dažnai kartu vasarodavo su Vytauto Žemkalnio-Landsbergio giminaičiais.
 
Antrojo pasaulinio karo metais Jakutytė toliau dirbo mašininke, tik jau kitose įstaigose: porą metų Kauno savivaldybės Ūkio direkcijoje, o 1944 m. pradėjo dirbti Kauno Valstybiniame taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. Būtent institute įvyksta bene didžiausias jos gyvenime pasikeitimas: būdama brandaus amžiaus (33 metų), ji apsisprendžia atsisakyti mašininkės darbo ir pradėti studijuoti grafikos specialybę.
 
1944 m. liepą į Vokietiją staiga pasitraukia brolis Vladas su šeima (pokario metais Vladas Jakutis Vokietijoje buvo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto reikalų vedėjas). Nežinioje lieka visa giminė: Lietuvoje Elena su mama, o užsienyje – brolis su žmona Ona ir dukrele Rasa. (Plačiau: Radauskų ir Jakučių susirašinėjimas Vokietijoje, jie vis nerimauja dėl giminių, pasilikusių sovietų zonoje. „Mažoji radaskiana“, Metmenys. Kūryba ir analizė, 2005, nr. 85.) Brolio laiškai Elenai iš Vokietijos laikotarpio neišliko, bet persikėlus visai šeimai į Australiją (apie 1949 m.) brolis nuolatos rašydavo seseriai ir mamai į Lietuvą (po mamos mirties, tik Elenai), o jos jam atrašydavo. Dažnai laiškų pradžioje būdavo perpasakojama, kas ankstesnėse siuntose ar laiškuose būdavo įdėta, mat esant sovietinei santvarkai tikimybė, kad viskas pasieks adresatą, nebuvo didelė. Be to, brolis siųsdavo daug vakarietiškų meno albumų, leidinių. O knygos apskritai dažnai būdavo sulaikomos, vagiamos ar perduodamos į specialius fondus bibliotekoms.
 
Lietuvoje pasilikusi su sergančia mama, Elena studijavo Kauno institute iki 1950 metų. Jos studijų metu buvo uždaryta Grafikos katedra (katedros dėstytojai Telesforas Kulakauskas ir Antanas Kučas), pats institutas taip pat buvo prie išnykimo ribos. Bet jame dar ruseno tarpukario Meno mokyklos dvasia, dėstė Vytautas Kairiūkštis, Liudas Truikys, Stasys Ušinskas, Liudvikas Strolis – tarpukariu pripažinti dailininkai, visi susiję su Kauno meno mokyklos tradicijomis. Sąlygos studijuoti grafiką ir apskritai tęsti mokslus Kaune kasmet darėsi vis sunkesnės: trūko medžiagų, meninių priemonių ir instrumentų, visi finansai buvo po truputį mažinami prasidėjus debatams apie instituto uždarymą. 1950 m. absolventų diplominiai darbai (Jakutytės laida) taip pat buvo daromi minimaliomis sąnaudomis. Tai buvo plakatai, pašto ženklai ar knygų iliustracijos (kur reikalingi tik dažai ir popierius). Todėl ir Jakutytė pasirinko iliustruoti Petro Cvirkos knygą vaikams – „Cukriniai avinėliai“. Dar studijų metais, pradėjusi domėtis iliustracijos menu, Elena apipavidalino ne vieną knygą vaikams: Aleksejaus Tolstojaus „Auksinis raktelis, arba Buratino nuotykiai“ (1947), „Vilkas ir ožiukai“ (1949). Vėliau išleistos jos iliustruotos knygos „Cukriniai avinėliai (1952), Kosto Kubilinsko „Visi šoka“ (1968) ir kitos. Tačiau dirbdama pedagoginį darbą (1950–1970 m. Kauno vidurinėje dailės mokykloje) dailininkė vis rečiau žavėjosi iliustracine grafika, o ilgainiui išvis nutrūko jos, kaip knygos iliustratorės, darbai.
 
Sunku pasakyti to priežastis: galbūt iliustracija nebuvo jos pašaukimas, o leidyklos darbas tuo metu ir taip buvo be galo sudėtingas dėl nuolatinių cenzūravimų, ne socrealistinio meno draudimų ir kitų kūrybos suvaržymų. Ieškodama nors kiek individualesnės, atsiribojančios nuo aplinkos kūrybinės nišos, dailininkė ją atrado lakštinės grafikos sferoje. Čia jai atsivėrė savos kūrybos džiaugsmai ir netgi nauja pasaulėžiūra. Du dešimtmečius Jakutytė subtiliai derino viešą, daug jėgų reikalaujantį mokytojos darbą su kūrybiniu savęs ieškojimu nesuvaržytame grafikos lakšte. Elena išbandė daug grafikos technikų: medžio raižinį, ofortą, monotipiją, moliotipiją, linoraižinį. Ieškoti ir atrasti grafikos įvairovę padėjo nuolatinis intelektualinis ryšys laiškais su broliu: jis atsiųsdavo po keliolika išverstų puslapių apie Rembrandtą, Van Goghą, Dali ir kitus menininkus. Sesuo su broliu susirašinėjo ir apie japoniško popieriaus subtilybes, kurios grafikos darbe gali pakeisti nuotaiką. Naujų galimybių, kūrybinės laisvės troškimas regimas ir Elenos darbų pavadinimuose: „Aidas“ (1964), „Prometėjas“ (1974), „Pavasaris“ (1964), „Poeto sodas“, „Hefaistas“ (1961) etc.
 
Galima pastebėti, kad Jakutytę visą kūrybinį gyvenimą lydėjo viena savita tema – kompozicija su šv. Jurgiu. Apie dvidešimt jos variacijų (skirtingų laikotarpių ir technikų) yra saugomi Nacionaliniame M.K. Čiurlionio dailės ir Lietuvos dailės muziejų grafikos fonduose, pas privačius kolekcionierius ar draugus, kolegas. Ankstesnieji darbai oficialiai nebuvo vadinami šventojo vardu, atvirkščiai, parodose būdavo sugalvojamas stebuklinės pasakos pavadinimas – „Slibinas“ ar „Pasaka apie slibiną“. Tokius darbus viešai eksponuoti buvo galima, nes sovietmečiu liaudies menas buvo propaguojamas, liaudies pasakos, dainų siužetai, net liaudies meistrų religinės skulptūrėlės buvo leidžiamos. Ir Jakutytė yra iliustravusi daug liaudies dainų siužetų („Saulė kėlė rasą“, 1967 m.; „Oi tu, rūta, rūta“, 1968 m.), o 1967–1968 m. sukūrė net grafikos ciklą dainų motyvais. Liaudies motyvų transformacija į natiurmortus, stilizuotus paveikslus ir panašūs meniniai sprendimai buvo gana dažnas reiškinys, leidžiantis atsisakyti socrealistinių dailės žanrų, tokių kaip „nūdienos statybų“ kompozicijos ar komunistų portretai, ir nugrimzti į meninės fantazijos ar simbolistinį pasaulį.
 
Gana abstrakti kompozicija su šv. Jurgiu Jakutytei leido interpretuoti gėrio ir blogio kovą be religinio paaiškinimo, bet kodėl dailininkė išsirinko šią nelengvą teologinę temą, šį tikėjimo ir krikščionybės simbolį, matyt, liks paslaptis. Anot grafikės mokinio, architekto V. Miliūno, Jakutytė pradėjo kalbėti apie katalikybę ir tikėjimo laimę tik po kunigo Eugenijaus Bartulio (dabar Šiaulių katedros vyskupas) apsilankymo pas ją namuose (dailininkė jau sunkiai sirgo, neišeidavo iš namų) apie 1995 m., o iki to laiko ji neatviravusi religinėmis temomis.
 
Būtent šio šventojo pasirinkimas gali būti traktuojamas ir kaip daugelio gyvenimiškų sutapimų atspindys – turbūt tai galynėjimasis su „slibinu“, nuolatinė kova, perėjimo iš vieno suvokimo į kitą įprasminimas, būdingas daugeliui menininkų. Sau svarbias tiesas grafikė kūrė savita autorine technika, kuriai nereikėjo spaudos presų ar kitų grafikos aparatų. Jos mokinys S. Urbonas prisimena, kad pagrindiniai Jakutytės grafikos darbo instrumentai vienu metu buvo vaškinis skaidrus popierius ir šaukštas. Šiais įrankiais buvo kuriamas sidabrinis blizgesys, tonų gausa. Be galo kruopšti dailininkė viską atlikdavo pati ir šitaip tapo nepriklausoma nuo kitų, tarsi atsiskyrėlė užsisklęsdavo savo kambarėlyje ir kurdavo.
 
Kaip dailininkė ji mėgo pastelinių spalvų paletę – dauguma Jakutytės darbų yra iš pilkų dėmių išsiskleidžiančios žydrų, rausvų, gelsvų ar rusvų atspalvių formos. Nors grafikė dažnai darydavo įvairius, spalvotus arba nespalvotus to paties atspaudo variantus („Šv. Jurgis“, 1966 m., pop., mišri technika., 47 x 38 cm, ir „Šv. Jurgis“, be datos, pop., lino raiž., 45,5 x 37 cm), visą laiką juose išlaikydavo savos stilistikos bruožą – mirgėjimo, raibuliavimo įspūdį. Dažnai rinkdamasi lino raižinį, Jakutytė būtinai išnaudodavo ir austos medžiagos privalumą: grublėtas, raštuotas pavidalas prisidėdavo prie mirguliuojančio paviršiaus – taip nusitolinusios formos susiliedavo su horizontu, o priartėti joms leisdavo tik išryškinantys, smarkiai įbrėžti kontūrai.
 
Grafikės pastangos išgauti tokį žavintį foną, kuris įstrižainėmis susijungia su žmogaus, baisingo gyvio ar ieties pavidalais, priverčia žiūrovą įsitraukti į stebuklinį mąstymą. Todėl kartais, žiūrint į Šv. Jurgį, ant kalvos besmeigiantį ietį į slibiną, optiškai pagavios formos, nenusakoma spalvinė faktūra pradeda žaisti su žiūrovu ir leidžia vaizduotis jūros ir bangų pavidalus vietoj mūšio kalvos, o vietoj kario – irklininką, besigalynėjantį su gamtos stichijomis. Stipri dailininkės fantazijos jėga: nuolat bandydama šventojo kirtį perteikti vis kitaip, ji pakeitė ir nusistovėjusią, liaudies mene dažnai sutinkamą siužetinę liniją – Šv. Jurgis triumfuoja raitas ant balto žirgo su ištrauktu kalaviju arba aukštai iškėlęs lūžusią ietį. Dailininkė mums atskleidė ankstesnę kovos akimirką, ne tokią populiarią ikonografijoje. Jai svarbiausia šios istorijos akimirka – tai ieties smeigimas į slibiną, kai nebėra jokių pašalinių detalių (net žirgo), kai karys, pabaisa ir ietis susijungia į vieną neišskiriamą, besiraitantį, besilenkiantį ar atsitiesiantį trilypį pavidalą. Ši daugiabriaunė figūra mums nebanaliai primena apie žmoguje glūdinčius ir susisiekiančius požeminius ir dangiškus pasaulius...
 
2011 m. dailininkės mokiniai surengė Elenos Jakutytės 100-mečiui paminėti skirtą parodą Nacionaliniame M.K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune, o šiais metais planuojama išleisti ir jos grafikos albumą su kuo išsamesniu jos darbų rinkiniu. Taip naujajame šimtmetyje vis iš naujo prisimindami dailininkės gyvenimą ir jos grafikos darbuose atrasdami meninius užmojus bei svarbių vertybių tyrinėjimus, galime praturtinti Lietuvos dailės istoriją užmirštais ir jau legendomis apipintais, romantizuotais meno kūrėjų vardais.

 

Elena Jakutytė. „Prometėjas“. 1974 m. Iš Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus archyvo
Elena Jakutytė. „Prometėjas“. 1974 m. Iš Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus archyvo
Elena Jakutytė. „Šv. Jurgis“. 1966 m. Iš Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus archyvo
Elena Jakutytė. „Šv. Jurgis“. 1966 m. Iš Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus archyvo
Elena Jakutytė. „Šv. Jurgis“. Be datos. Iš Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus archyvo
Elena Jakutytė. „Šv. Jurgis“. Be datos. Iš Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus archyvo
Elena Jakutytė. „Šv. Jurgis“. Be datos. Iš Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus archyvo
Elena Jakutytė. „Šv. Jurgis“. Be datos. Iš Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus archyvo
Elena Jakutytė. „Šv. Jurgis“. Be datos. Iš Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus archyvo
Elena Jakutytė. „Šv. Jurgis“. Be datos. Iš Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus archyvo
Elena Jakutytė. „Pavasaris“. 1964 m. Iš Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus archyvo
Elena Jakutytė. „Pavasaris“. 1964 m. Iš Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus archyvo
Kalėdos pas Mašiotus, 1937 metai: Elena Jakutytė sėdi ant parketo pirma iš kairės. Mama Emilija Jakutienė sėdi antroje eilėje antra iš kairės. Elenos brolis Vladas Jakutis stovi trečias iš kairės. Šalia (antra iš kairės) stovi jo žmona, Ona Mašiotaitė-Jakutienė, Prano Mašioto dukterėčia. Pranas Mašiotas stovi trečias iš dešinės. Šalia (antras iš dešinės) jo brolis Jonas Mašiotas, Onos tėvas. Fotografija iš Vidmando Miliūno asmeninio arch.
Kalėdos pas Mašiotus, 1937 metai: Elena Jakutytė sėdi ant parketo pirma iš kairės. Mama Emilija Jakutienė sėdi antroje eilėje antra iš kairės. Elenos brolis Vladas Jakutis stovi trečias iš kairės. Šalia (antra iš kairės) stovi jo žmona, Ona Mašiotaitė-Jakutienė, Prano Mašioto dukterėčia. Pranas Mašiotas stovi trečias iš dešinės. Šalia (antras iš dešinės) jo brolis Jonas Mašiotas, Onos tėvas. Fotografija iš Vidmando Miliūno asmeninio arch.