Jei šiuos Naujuosius sutikote prie televizoriaus, galiu tik užjausti. Keli lietuviški ir rusiški kanalai pasikeisdami rodė Eldaro Riazanovo „Likimo ironiją, arba Po pirties“ ir nevykusį jos tęsinį bei Leonido Gaidajaus komedijas. Filmai tikrai geri, nieko prieš juos neturiu, tačiau kelios išvados peršasi. Toks įspūdis, kad per dvidešimt nepriklausomybės metų tik TV3 surado „alternatyvą“ sovietiniam švenčių repertuarui: jau kelios kartos užaugo su „Vienas namuose“. Bet daugumai šventės, ypač Naujieji, matyt, sukelia „sovoko“ nostalgiją. Ne tik rusiški filmai, bet ir visokie „žiburėliai“ bei šventiniai koncertai (žanrų, stilių ir provincijos įžymybių bei politikų mišrainė) periodiškai atgimsta televizijos vadų galvose. Net ir perkelti į šiuolaikišką prekybos centrą jie dvelkia naftalinu. Taip pat kaip ir valstybės vadovų sveikinimai per „Panoramą“. Tauta nepradės švęsti neišgirdusi valdiškos demagogijos? Paskutinę praėjusių metų savaitę jos buvo pernelyg daug, kad nepasijustum atgal skrendančioje laiko mašinoje.
Deja, dėl to kalta ne tik nostalgija. Naujųjų išvakarėse radijo „Echo Moskvy“ laidoje „Ypatinga nuomonė“ kultūros sociologas Danilas Dondurėjus tiksliai suformulavo naują viduriniosios klasės apibrėžimą: „Pirmoje vietoje – maistas. Tai labai svarbu. Dabar Rusija visiškai konkurencinga restoranų sferoje. Mes – pasauliniai lyderiai. Tai – maistas. Tai – kūnas. Labai svarbus kūnas: sveikata, kosmetika. Tai – pirkiniai, malonumai, kelionės. Štai jums teisinga valstybės raida. Leisti pinigus. Ir, kaip pasakytų paauglys apie gyvenimo sąlygas bei kokybę, – „nesiparinti“. Leiskite pinigus. Važiuokite, ilsėkitės, pirkite, mėgaukitės vienodais „žydraisiais žiburėliais“ per Naujuosius. Ko jums dar reikia? Jums viskas leidžiama.“
Kai klausiausi šio monologo, atrodė, kad kultūrologas kalba apie lietuviškas televizijas, kur kasdien rasite ne po vieną laidą apie maisto gaminimą, sveikatą ir kosmetiką, keliones ir gyvenimo būdą. Tik Rusijoje panaši „ideologija“ pirmiausia užėmė tuštumą, kuri atsirado griuvus SSSR, o dabar ją, kaip atsvarą pilietinei visuomenei, kultivuoja vis labiau į totalitarizmą linkstantis Vladimiras Putinas. Bet kaip paaiškinti jos dominavimą nepriklausomoje Lietuvoje? Tuo, kad niekas, o pirmiausia pas mus taip garbinama valstybė, nemato reikalo investuoti į asmenybes, jų ugdymą?
Bet šią savaitę aš taip pat pasiūlysiu laiko mašiną. Labiausiai dėmesio vertas savaitės filmas – Jeano-François Richet „Mirties instinktas“ (BTV, 10 d. 23.10) papasakos apie žmogų, kuris 8-ajame dešimtmetyje tapo Prancūzijos valstybės priešu Nr. 1. „Mirties instinktas“ – pirmoji kino dilogijos apie gangsterį Jacques’ą Mesrine’ą dalis, kurią įkvėpė dvi nusikaltėlio autobiografijos. Meistriškas Richet filmas perteikia Mesrine’o kelią į mirtį. Filmas buvo kuriamas ten, kur vyko svarbūs jo herojaus gyvenimo įvykiai: Prancūzijoje, Kanadoje, JAV, Ispanijoje, D. Britanijoje ir Alžyre. Beveik du dešimtmečius iš padorios buržua šeimos kilęs Mesrine’as plėšė bankus, sėdėjo kalėjimuose, bėgo iš jų, įžūliai tyčiojosi iš visos teisėtvarkos sistemos ir tapo tikra įžymybe. Bent jau visuomenės nuomonės apklausose Mesrine’as nuolat tapdavo skandalingiausiu veikėju. Akivaizdu, kad jis buvo įdomi asmenybė. Neatsitiktinai net praėjus daugiau nei trisdešimčiai metų po jo mirties Mesrine’o mitas vis dar gyvas. Nusikaltėlį filme suvaidinęs Vincent’as Casselis yra prisipažinęs, kad po devynių filmavimo mėnesių abejoja, kaip reikėtų vertinti jo personažą.
Prancūzų režisierės Marinos de Van filmas „Neatsigręžk“ (LRT, šįvakar, 4 d. 23.15) primins dvi populiarias aktores – Sophie Marceau ir Monicą Bellucci. Marceau vaidina rašytoją Žaną. Ji ištekėjusi, turi du vaikus. Moteris pradeda pastebėti nerimą keliančias permainas, kurių nemato kiti: keičiasi jos namai, veidas, kūnas. Šeima mano, kad Žanos nerimas susijęs su knyga. Pas savo motiną Žana randa moters fotografiją, kuri ją nuves į Italiją. Ten, tapusi kita – Roza-Marija, Žana pagaliau ras paslapties raktą.
Marina de Van daug dėmesio skyrė specialiesiems efektams – veido deformavimui, modeliavimui, nes filmo idėja – parodyti, kad veide, kaip ir žmoguje, visada slypi kiti, kurių kartais nenorime matyti ir suvokti. Tapatybės paieškos ir vaikystės traumos – madinga tema. „Neatsigręžk“, ko gero, vienus baugins, kitus prajuokins ar net suerzins, kai kadre susiliejantys Marceau ir Bellucci veidai taps pernelyg supaprastinta genialiosios Ingmaro Bergmano „Personos“ citata. Jauna režisierė sudėjo į filmą ir daugiau užuominų, kurias atpažins Davido Cronenbergo ar Pedro Almodovaro gerbėjai. Ko gero, pristigo tik pačios autorės.
Kita vertus, asmenybės susidvejinimas ar šizofrenija tapo tokie universalūs, kad net nereikia filmų. Užtenka ir Seimo posėdžių ar politikų spaudos konferencijų. Jei nusibodo kinas, nuoširdžiai rekomenduoju kabelinį kanalą, nuo ryto iki nakties retransliuojantį Seimo posėdžius ir kitokius ten vykstančius renginius bei konferencijas. Tas kanalas – ne tik dažnai susidvejinusių politikų, bet ir susidvejinusios Lietuvos veidrodis.
Jam gali prilygti nebent tik istorija apie Briusą Veiną – turtingą paveldėtoją, kuris prarado tėvus. Palikęs gimtąjį Gotamo miestą, kur klesti prievarta ir neteisybė, Briusas vyksta į kelionę aplink pasaulį. Čia jis suras gyvenimo prasmę. Grįžęs į Gotamą Briusas taps silpnųjų gynėju ir kovotoju su neteisybe, legendiniu Betmenu.
Vienas originaliausių paskutinio dešimtmečio kino kūrėjų Christopheris Nolanas 2005 m. filme „Betmenas. Pradžia“(LNK, 5 d. 21.15) tarsi iš naujo pradėjo svarbaus masinės kultūros didvyrio istoriją. Patikėjęs pagrindinį vaidmenį Christianui Bale’ui, jis mitui suteikė daugiau realizmo. Kaip ir Bondo atveju, tai pasiteisino. Bale’o Betmenas – liūdnas, nervingas superdidvyris, neatsiejamas nuo šiuolaikinio kino susižavėjimo psichoanalize (vaikystės trauma paaiškina viską), Rytų dvikovomis (Betmenas mokosi iš nindzių) ir realizmu (pamatysite, kaip jis sukonstravo savo automobilį).
