1922-ųjų gegužę Vladimiras Leninas pasiūlė pakeisti mirties bausmę aktyviai pasisakantiems prieš bolševikų valdžią tremtimi į užsienį. Šią mintį jam sužadino masiniai universitetų dėstytojų ir profesorių streikai. Tų pačių metų vasarą ir rudenį garlaiviai išvežė iš Rusijos per 200 intelektualų – dėstytojų, filosofų, ryškiausių rusų mąstytojų, mokslo ir kultūros veikėjų. Jie buvo paskelbti kontrrevoliucionieriais. Sąrašo pagrindas buvo Leninui neįtikusio žurnalo „Ekonomist“ bendradarbiai. Tarp deportuojamųjų – Nikolajus Loskis, Levas Karsavinas, Nikolajus Berdiajevas, Levas Šestovas, Fiodoras Stepunas. Didžiąją dalį tremtinių iš Peterburgo į tuometinį Štetiną išvežė du reisiniai vokiečių laivai „Oberbürgermeister Haken“ ir „Preussen“, bet žmonės buvo deportuojami ir garlaiviais iš Odesos ir Sevastopolio bei traukiniais iš Maskvos į Latviją ir Vokietiją.
Visa ta bolševikų akcija vadinama „filosofų garlaiviu“, o filosofų vardai ilgam buvo išbraukti iš SSSR leidžiamų knygų ir istorijos. Stepunas rašė, kad deportuojamiems buvo leista pasiimti po vieną žieminį ir vieną vasarinį paltą, vieną kostiumą, dvi poras apatinių, dvejus marškinius, dvejus naktinius, dvi poras ilgų apatinių kelinių ir dvi poras kojinių. Buvo draudžiama išvežti iš Rusijos aukso dirbinius, brangakmenius, galima pasilikti tik sutuoktuvių žiedus.
Skamba paradoksaliai, bet Lenino sprendimas išgelbėjo filosofams gyvybę. Pasilikusieji Rusijoje netrukus taip pat atsidūrė tolimuose kraštuose – Gulago žemyne. Dauguma išsiųstųjų iš Rusijos tęsė mokslinę karjerą, daug prisidėjo prie juos priėmusių šalių mokslo. Pavyzdžiui, su Levo Karsavino vardu susijęs ne vienas svarbus tarpukario Lietuvos mokslo istorijos puslapis. LRT kultūra šįvakar (gegužės 3 d. 21val.) rodo pernykštį Marinos Kirejevos filmą „Filosofų garlaivis“,skirtą 90-osioms šio įvykio metinėms. Nemanau, kad tai vykęs dokumentinis filmas, bet medžiagos jame sukaupta daug, įvairios ir ne visada prieinamos. Atsirado vietos net kunigo Alfonso Svarinsko prisiminimams apie tai, kaip Vorkutos lageryje Levas Karsavinas jam perdavė savo rankraštį.
LRT (6 d. 22.15) parodys Pavelo Drazano ir Chriso Plumley dokumentinį filmą „Aušvico specialioji komanda – gyvieji numirėliai“ (2010), kuriame pasakojama apie jaunus žydus, prieš savo valią konclageriuose tapdavusius nacių pagalbininkais – jie dirbo dujų kamerose, laidojo lavonus. Šio filmo menine verte taip pat esu linkęs abejoti, bet juk kartais ir pažintinis aspektas svarbus.
Tapau labai pakantus iliustratyviems dokumentiniams filmams, nes paskutiniu metu dažnai susiduriu su skandalingu lietuvių neišprusimu: kartais net profesionalų diskusijose tenka aiškinti elementaraus termino reikšmę. Todėl bet kokios pastangos šviesti lietuvių tautą, o ne tik mulkinti ją nacionalistiniuose mitinguose atrodo sveikintinos. Nors, kita vertus, gerai suprantu, kad tos pastangos beprasmiškos. Tauta turi kitų edukatorių. Svarbiausiu iš visų menų mums tapo televizija.
Štai TV3 šį savaitgalį iškilmingai minės savo dvidešimtmetį. Apie šios televizijos nuopelnus negaliu pasakyti nieko, nes jos nežiūriu jau labai seniai, bet šį šventinį vakarą TV3 (3 d. 22 val.) parodys vieną populiariausių paskutinių metų filmų, kurį tikrai verta pamatyti. Tai Olivier Nakache’o ir Erico Toledana „Neliečiamieji“ (2011). Vien Prancūzijoje filmą pasižiūrėjo per 20 milijonų žiūrovų.
Filmo herojus, paralyžiuotas Paryžiaus aristokratas ir turtuolis Filipas (Francois Cluzet) netikėtai pasamdo ne kvalifikuotą slaugytoją, o juodaodį vaikiną iš priemiesčių, smulkų nusikaltėlį Drisą (Omar Sy). Jis ką tik išėjo iš kalėjimo ir norėdamas gauti pašalpą turi pasirodyti bent keliems potencialiems darbdaviams, kurie patvirtins, kad Drisas tikrai ieškojo darbo. Drisas nepratęs dirbti, bet Filipas jam siūlo bandomąjį laikotarpį. Pamotės iš namų išmestas Drisas atsiduria turtuolio namuose, prabangiame tarnybiniame kambaryje. Netikėtai pačiam sau jis puikiai susidoroja su asistento ir slaugytojo pareigomis. Laikui bėgant tarp Driso ir Filipo užsimezga tikra draugystė, juk jie abu, tik kiekvienas savaip, yra išstumti iš prancūzų visuomenės.
Siužetas skamba kaip pasaka, bet „Neliečiamųjų“ pagrindas – tikra istorija. 1993 m. Philippe’as Pozzo di Borgo atsidūrė invalido vežimėlyje. Po metų jis sutiko jauną alžyrietį imigrantą Abdelį Yasminą Sellou. Jų draugystė tęsiasi iki šiol. Jai Pozzo paskyrė ir savo knygą. Atsakydamas į klausimą, kodėl filmas sulaukė tokios sėkmės, Pozzo sakė: „Dabar Europoje išgyvename gilią krizę. Žmonės apimti streso, nerimo. Staiga rodome jiems du tipus, kurie dar labiau nukentėjo ir kurie remia vienas kitą. Galų gale jie susidoroja su sunkumais. „Neliečiamųjų“ mintis skamba taip: „Vienam gyvenime sunku, kartu daug lengviau susikauti su likimu.“ Paprasta, tiesa?“
Pamenu, labai seniai, kai lietuviai masiškai plūdo į meksikiečių „Jeseniją“ ir indų filmus, rusų kinotyrininkės Maja Turovskaja ir Neja Zorkaja išvedė panašių filmų sėkmės formulę: konfliktas turi remtis akivaizdžia pagrindinių (mylinčių, šiuo atveju susidraugavusių) personažų nelygybe (socialine, nacionaline arba moraline), filmui būtina tikra egzotika (tegu ir saldaus, prabangaus gyvenimo), taip pat emocijų pliūpsnis, kuris užima tikrojo katarsio vietą. Šias tris sudedamąsias dalis sutvirtina įvairūs lydintys motyvai, pavyzdžiui, sukeisti ar pagrobti, įvaikinti kūdikiai. „Neliečiamųjų“ autoriai šioms taisyklėms nenusižengė. Meistriškų dialogų ir situacijų filmas iš tikrųjų yra himnas gyvenimui, paprastiems jo malonumams ir geranoriškumui. Juokiamės visą laiką, bet juokas neužgožia užuojautos.
Jei taisyklės žinomos ir aiškios, kyla klausimas, kodėl nieko panašaus neatsiranda Lietuvoje. Juk nelygybės pas mus nors karučiu vežk, atstumtųjų bei turtuolių taip pat netrūksta. Bijau, kad trūksta kažko kito. Juk geranoriškumo ir inteligentiškumo potencialiems filmo autoriams tektų ieškoti ilgai. Be to, dar ir savyje.
Komedijų apie nacionalinės rusų medžioklės, žūklės ir pan. ypatybes gerbėjams BTV šįvakar (3 d.21.30) siūlo naujausią jų režisieriaus Aleksandro Rogožkino filmą „Ginklas“ (2012). Keli draugai – karo pensininkas Olegas, mokslininkas Romanas, televizijos korespondentė Uljana, fizikas Ženia, buvęs reporteris Igoris ir laborantas Jegoras (iš pirmųjų jų vardų raidžių ir susideda rusiškas filmo pavadinimas) – susiję su nauju ginklu, kurį bando Olegas ir Romanas. Draugai nori ypač taikliu ir galingu šautuvu sudominti karo specialistus. Bet šis filmas – ne komedija.
