7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Negyjančios žaizdos

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 17 (1031), 2013-04-26
Kinas Rodo TV
„Beduinas“
„Beduinas“

Praėjusį penktadienį įsijungęs rytinę informacinę Lenkijos televizijos laidą ne iškart supratau, kas ta Dovydo žvaigždę primenanti geltona dėmė ant laidos vedėjų drabužių. Įsižiūrėjęs pamačiau popierinį narcizo žiedą – solidarumo ženklą, primenantį, kad šalis mini 70-ąsias Varšuvos geto sukilimo metines. Laidos svečiai bei vėlesnių informacinių laidų vedėjai, žiniose rodomų iškilmių dalyviai Varšuvos gatvėse ir naujai atidarytame Lenkijos žydų istorijos muziejuje taip pat segėjo simboliškus geltonus narcizus.
 

Nepastebėjau, kad kuri nors iš mūsų televizijų būtų parodžiusi, kas tądien vyko Varšuvoje. Užtat šiandien (LRT kultūra, 26 d. 20.45), praėjus savaitei, Varšuvos geto sukilimą paminės LRT. Ta proga bus parodytas Mariano Marzyńskio dokumentinis filmas „Niekada neužmiršk meluoti“. Jame Marzyńskis pasakoja savo gyvenimo istoriją, kur „melas buvo išlikimo raktas“. Lenkijos žydų sūnus karo metais buvo išgelbėtas – nuo holokausto vaiką paslėpė lenkai. Kai prasidėjo tragedija, būsimam režisieriui buvo treji. Dvejus metus jis gyveno gete, mirties atmosferoje, bet vaiko atmintis to neužfiksavo. Atmintis tampa aktyvesnė, kai sukanka penkeri, todėl filme Marzyńskis bando rasti žmones, kurie paaiškintų prisiminimų fragmentus, užpildytų spragas.
 
Suaugęs Marzyńskis tapo žurnalistu, kūrė televizijos filmus, bet po 1968-ųjų buvo priverstas išvykti iš Lenkijos. Dabar jis gyvena JAV, visuomeninei televizijai PBS kuria filmus, atnešusius jam ne vieną garbingą apdovanojimą, rašo knygas.
 
Filmuodamas „Niekada neužmiršk meluoti“ jis sugrįžo į savo vaikystės vietas – butą Varšuvos gete, susitiko su žmonėmis, kurie padėjo išgyventi per karą, su likimo draugais, kurie taip pat turėjo meluoti, apsimesti katalikais ir lenkais, kad išliktų gyvi. Nepaprastai asmeniškas, jaudinantis filmas primena psichodramą, padedančią atkurti tikrąją tapatybę ir atmintį.
 
Duodamas interviu žurnalui „Ekrany“, į klausimą, ar laikas užgydė žaizdas, režisierius sakė: „Sunku atsakyti vienareikšmiškai. Viena vertus, jau galiu žiūrėti į fotografijas, į kurias po karo žiūrėti negalėjau. Stoviu vietoje, kur buvo nužudytas mano tėvas, ir pasakoju laikrodžio istoriją, apie kurią anksčiau nekalbėjau, nes man ji buvo per daug skausminga. Tad galima pasakyti, kad laikas padarė savo: bėgiai, kuriais į mirtį traukiniai vežė žmones, apaugo žole, namus, kurie karo metais dvokė šiltine ir lavonais, netrukus pakeis prabangūs apartamentai. Kita vertus, aš rodau, kad užgijusi žaizda vėl lengvai gali atsiverti. Edas ir Halina grįžta į Lenkiją po 67 metų ir jiems atrodo, kad toks ilgas laikas užgydė žaizdas. Tačiau Halina verkia priešais namo, kuriame praleido vaikystę, duris, Edą apima liūdesys Treblinkoje, kur jis mato savo senelio fotografiją.“ Anot Marzyńskio, „kamerai pasisekė atsidurti holokausto „viduje“. Zosia žiūri į geto namų kiemą ir mato žmones languose, girdi kareivių balsus ir jaučia mirtį. Celina namo tarpuvartėje įsivaizduoja kareivį, kuris 1942 m. nusitaikė į ją pistoletu, o paskui liepė bėgti.“
 
Šis penktadienio vakaras, regis, bus labai ilgas. Pirmasis Baltijos kanalas (26 d. 00.55) vėl pakvies į uždarą peržiūrą. Joje – jauno režisieriaus Igorio Vološino „Beduinas“. Tai pasakojimas apie Ritą (Olga Simonova), kuri, norėdama išgelbėti leukoze sergančią dukterį, nusprendžia tapti surogatine motina ir pagimdyti vaiką keistai gėjų porai. Tačiau gauti pinigų Rita nesuspėja. Susidūrusi su gydytojų bejėgiškumu, Rita nusprendžia vykti į Jordaniją, pas beduinus, kurie gydo vėžį kupranugarių pienu. Ji paima dukterį iš ligoninės ir abi skrenda į šalį, kuri pakeis visą jų gyvenimą.
Manau, kad filmas sukels audringas diskusijas televizijos studijoje. Vološino gerbėjų nestinga net pas mus – per rusų filmų savaites pats mačiau, kaip entuziastingai buvo žiūrimi spalvingi „arthauziniai“ jo filmai apie bohemą ir narkomanus „Nirvana“ ir „Aš“. Tačiau Rusijoje režisierius vertinamas įvairiai, ypač po filmo „Olimpus Inferno“, kuriame karą Pietų Osetijoje Vološinas parodė taip, kaip to reikalauja oficialioji Rusijos propaganda.
 
Negaliu susilaikyti nepacitavęs rusų kritiko Jurijaus Gladilščikovo, kuris štai taip aprašė vieną pagrindinių filmo scenų: „Jai gimsta beduinas. Kūdikis, kuriuo Rita pastojo nuo gėjų poros – ruso ir azijiečio (čia vieni simboliai: rusų vyrai tampa gėjais, bet ir normalaus partnerio tarp rusų jau neberasi), yra apipjaustomas pagal musulmonų paprotį. Stambiu planu nufilmuotas apipjaustymo epizodas, kartu pažintinis ir šokiruojantis, išgarsėjo iškart po pirmos filmo peržiūros „Kinotavr“ festivalyje. Tačiau, žinoma, šis epizodas taip pat pirmiausia simboliškas. Rytai – subtilus dalykas. Bet, pasak Vološino, Rytai stiprūs. Rytai nugali.“ Kad būtų dar įdomiau, pridursiu, kad rusą gėjų Ivaną „Beduine“ suvaidino Remigijus Sabulis.
 
Seksualinė tapatybė ir brendimas – mėgstamos šių dienų kino temos. Ją nuosekliai jau ne pirmą dešimtmetį gvildena skandinavų kinas. „Elito kine“ bus parodytas vienas naujausių tokio kino pavyzdžių – tarptautiniuose festivaliuose gausiai apdovanotos švedės Lisos Aschan „Beždžionautojos“ (LRT kultūra, gegužės 1 d. 22.40). Filmas skirtas paauglių auditorijai, todėl keista, kad jį nuspręsta rodyti taip vėlai. Filmo herojės yra dvi seserys – paauglė Ema ir jos septynerių metų sesuo Sara. Jos gyvena kartu su tėvu, kuris retai pasirodo kadre. Gimnastė Ema daug treniruojasi ir nori patekti į akrobačių, pasirodančių su arkliais, komandą. Ji užmezga santykius su vyresne gražuole blondine Kasandra. Mergaičių santykiai kupini fizinės ir psichologinės įtampos. Sara taip pat pradeda savo eksperimentus, kurių seksualinė potekstė akivaizdi. „Beždžionautojų“ režisierė mėgsta pabrėžti ryšį tarp malonumo ir skausmo, tarp bjaurių, nemalonių dalykų ir susijaudinimo. Todėl įprasti veiksmai filme kartais įgyja net šokiruojančių prasmių.
 
Manau, kad filmą „Beždžionautojos“ svarbu pamatyti žmonėms, atsakingiems už nacionalinio kino politiką. Mat filmas dalyvavo Švedų kino instituto „Rookie Project“ programoje. Jauni režisieriai, laimėję konkursą, galėjo sukurti savo pirmą pilnametražį mažo biudžeto filmą. Įdomu, ar panašų projektą paremtų lietuvių ekspertai? O gal atsirastų daug geresnių?
 
Man patinka kito filmo herojė – keturiolikmetė Metė Ros. Brolių Coenų „Tikro išbandymo“ (TV3, 27 d. 00.25) veiksmas perkels į 1870-uosius, JAV laukinius Vakarus iškart po pilietinio karo. Banditai nužudė Metės tėvą ir ji reikalauja atpildo žudikui, kuris pasislėpė indėnų teritorijoje. Kad jį surastų, Metė pasamdo alkoholiką „galvų medžiotoją“ Rusterį Koburną (Jeff Bridges). Bet Coenų mėgstama ironija pasireiškia tuo, kad tik Metė šį degradavusį, nešvarų alkoholiką vis dar mato kaip tikrą vyrą. Žudiko ieško ir Teksaso reindžeris Labifas (Matt Damon) – visiška Rusterio priešingybė.
 
Kiekvienas iš trijų filmo protagonistų turi savų motyvų, bet svarbiausia, kad jie turi vieną pagrindą – bendrą vertybių sistemą, kad ir kaip keistai tai skambėtų. Coenai leidžia ryžtingai mergaitei atsidurti pavojingame pasaulyje, už civilizacijos ribų, ir akis į akį susidurti su visai nevaikiška mirtimi. Tačiau „Tikras išbandymas“ – ne tik pasakojimas apie keršto troškimą, tai dar ir vesternas, kurio pagrindine heroje tapo mergaitė. Tiesa, patys režisieriai tikina, kad ekranizuoti Charleso Portiso romaną juos paskatino ne noras sukurti dar 1969 m. pasirodžiusio vesterno su garsiuoju Johnu Wayne’u perdirbinį, kad jie apskritai negalvojo apie filmo žanrą. Jiems „Tikro išbandymo“ herojė labiau primena drąsius Marko Twaino romanų herojus, kad ir Heklberį Finą. Coenai sako, kad tikrasis filmo raktas yra mergaitės, kuri pasakoja visą istoriją, balsas: „Mes norėjome, kad žiūrovai atsidurtų jos galvoje ir sektų įvykius jos akimis.“
 
Jūsų –
Jonas Ūbis

 

„Beduinas“
„Beduinas“
„Beždžionautojos“
„Beždžionautojos“
„Tikras išbandymas“
„Tikras išbandymas“