Retas kuris režisierius moka taip filmuoti vaikus, kaip Dorota Kędzierzawska. Jos filmas „Rytoj bus geriau“ (LRT, šįvakar, 10 d. 23.15) sukurtas remiantis tikrais įvykiais, bet ne tai svarbiausia. Rodydama tris benamius berniukus, kurie gyvena vienoje Rusijos stotyje ir išsirengia geresnio gyvenimo į Lenkiją, Kędzierzawska kalba apie amžiną norą pakeisti gyvenimą. Užrašuose, kurie gimė rengiantis filmui, režisierė rašo apie savo prototipus: „Nežinau, kas jiems atsitiko kelyje. Žinau tik, kad jie norėjo pakeisti savo gyvenimą, gyventi kaip žmonės. Žinau, kad jiems nepasisekė, kad niekas jais neužsiėmė. Žinau, kad gerų ir blogų žmonių yra visur, kad atsitiktinumas ir aplinkybės dažnai lemia mūsų likimą. Žinau, kad dauguma mūsų viliasi, jog kažkur ten yra geriau, kitaip, gražiau. Kad ir kur tai būtų. Mažųjų bėglių istorijoje mane sužavėjo jų jėga ir užsispyrimas išsiveržti iš nebūties, neegzistavimo. Žaviuosi jų troškimu gyventi geriau ir garbingiau. Iš kur tai ištraukė benamiai, nuskurę ir išbadėję vaikai? Kiek drąsos ir jėgų jiems tai kainavo? Ar tik ne jie ir yra maži didieji mūsų niekingų laikų didvyriai? (...) Bet ar aš sugebėčiau kaip nors jiems padėti, jei sutikčiau gatvėje – čia, dabar, netoliese? Bijau, kad ne. Noriu sukurti filmą tokiems kaip aš, kad liautųsi bijoję.“
Kędzierzawskos vardas žada kokybišką, poetišką, kupiną užuojautos ir dramatizmo kiną ir operatoriaus Arturo Reinharto meistrystę. Apie Chrisą Weitzą to nepasakyčiau, nes jo filmografijoje – ir „Amerikietiškas pyragas“, ir kažkuri paauglių „Saulėlydžio“ sagos dalis. Bet 2012 m. sukurtą jo filmą „Geresnis gyvenimas“ (LRT kultūra, 15 d. 22.25) pasiryžau rekomenduoti. Tai paprastas ir jautrus pasakojimas apie tai, kaip toli gali nueiti žmogus, siekdamas duoti galimybę savo artimiesiems, sukurti jiems geresnį gyvenimą. Pagrindinis filmo herojus yra nelegalus imigrantas Karlosas (Demianas Bichiras už šį vaidmenį nominuotas „Oskarui“). Kartu su paaugliu sūnumi Luisu jis stengiasi gyventi dorai ir po truputį kilti į viršų, nors prieš juos nusiteikę ir imigracijos tarnybos, ir vietiniai banditai.
Ko gero, tai pats asmeniškiausias režisieriaus filmas. Jo senelė Lupita Tovar taip pat emigravo iš Meksikos ir 1931 m. net suvaidino ispaniškoje „Drakulos“ versijoje. Man filmas pasirodė įdomus ir tuo, kad jį kūrė visa „Saulėlydžio“ komanda – operatorius Javieras Aguirresarobe, montuotojas Peteris Lambertas, specialiųjų efektų, aktorių atrankos specialistai. Sunku patikėti, kad kuklus „Geresnis gyvenimas“ – taip pat jų darbas. Filmo muziką rašė vienas garsiausių šių dienų kino kompozitorių Alexandre’as Desplat. Akivaizdu, kad ir jiems kartais kyla noras iš vampyrų ir kitokių gražuolių pasaulio pabėgti į paprastą, italų neorealistus primenantį kiną.
Johno Glenno filmo „Projektas „Rojus“ (LNK, 15 d. 22.35) herojus Benas (Paul Walker) gauna kito gyvenimo šansą. Netekęs darbo, doras pilietis, mylintis vyras ir tėvas Benas susigundo pasiūlymu apiplėšti laboratoriją, kur saugoma 12 kilogramų aukso. Užpuolimas baigiasi tragiškai, Benas nuteisiamas mirti, bet gavęs mirtiną dozę nuodų atsibunda mažame miestuke Oregono valstijoje. Jis galės normaliai gyventi su sąlyga, kad susitaikys su mylimos šeimos praradimu.
Ko gero, vyrai dažniau linkę keisti gyvenimą. Jimo Sheridano „Klastingų namų“ (TV3, 11 d. 23.05) herojus, pasiturintis leidėjas, su šeima persikrausto iš didmiesčio į tylų ir ramų miestelį. Jis nori rašyti knygą. Tačiau naujuose namuose ima dėtis keisti dalykai. Šis siaubo filmas – ne iš pačių geriausių, nors jame vaidina pirmo ryškumo žvaigždės Danielis Craigas, Naomi Watts, Rachel Weisz, Elias Koteas. Tačiau būtent „Klastingi namai“ susiję su gražia meilės istorija, kuri baigėsi Craigo ir Weisz santuoka.
TV3 šiąnakt (10 d. 23.45) primins vieną garsiausių 9-ojo dešimtmečio filmų, kuris išgarsino Arnoldą Schwarzeneggerį ir atvėrė kelius panašiems reginiams. Tai Johno McTiernano „Grobuonis“ (1987). Legenda tvirtina, kad filmo sumanymas gimė iš pokšto: kažkas pasakė, kad vienintelė būtybė, su kuria dar nesusikovė Sylvesterio Stallone’s Rokis, yra ateivis iš Steveno Spielbergo filmo. Kaip sakoma, kiekviename juoke yra dalis tiesos. Filmas apie atvykėlio iš kosmoso, kuris naikina žmones, ir amerikiečių komandoso žūtbūtinę kovą, bijau, pasirodys net intelektualus, palyginus su tokio pat siužeto filmais, kuriamais dabar.
Pas mus itin gausiems Claude’o Van Damme’o gerbėjams, matyt, bus įdomu, kad tai jis turėjo vaidinti Grobuonį, bet po dviejų dienų paliko filmavimo aikštelę, pareiškęs, kad nenori tapti „vaikščiojančiu specialiuoju efektu“.
Už išlikimą kaunasi ir garsaus Honkongo režisieriaus Tsui Harko filmo „Septyni kardai“ (LRT, 11 d. 23 val.) herojai. 2005 m. sukurtas filmas nukelia į tuos laikus, kai Kinijos imperatorius uždraudė kovos menus, o už kiekvieno jų meistro galvą buvo mokama sidabru. Septyni herojai susijungia, kad apgintų save ir senąjį kovų meną.
Šeštadienio vakarą, matyt, teks praleisti prie televizoriaus, nes LRT (11 d. 18.30) transliuos „Sidabrinių gervių“ ceremoniją. Bus daug apdovanojimų, garbingų globėjų, šokių ir dainų. Tikiuosi, kad politikos ir masinės kultūros žvaigždės, kultūros valdininkai ir kitokios provincijos įžymybės neužgoš tų, kurie dažnai vieniši ir nesuprasti kuria lietuvių kiną.
Jūsų –
Jonas Ūbis
