Autorius: Agnė Narušytė

Agnė Narušytė

Paroda „Baltarusijos ateitį kuriančios moterys“ ant MO muziejaus sienos ir Lietuvos aktualijos

Du įvykiai vėl man susiejo Lietuvą su Baltarusija. Pirmasis prasidėjo maloniu pasivaikščiojimu (be kaukės!) jau sutemusia, bet kažkodėl neapšviesta Pylimo gatve. Ėjau pažiūrėti ant baltos MO muziejaus sienos projektuojamų fotografijų, kuriose – prieš Lukašenkos režimą protestuojančios moterys.

Agnė Narušytė

Natalija Arlauskaitė. Nuožmi taika: žlugusių režimų fotografija dokumentiniame kine. Vilniaus universiteto leidykla, 2020.

Kada, jei ne dabar, aptarinėti knygas? Imu iš fotografijai skirtos lentynos nedidelę, juodais kartoniniais viršeliais, juodais puslapiais, baltomis raidėmis. Sustabdo įrašas baltu rašalu juodame priešlapyje: „Agnei – per atokvėpį Nidoje. N. 09.10“. Atokvėpis – tai tarptautinis fotografijos simpoziumas, kai norint pasiklausyti paskaitų tereikėjo kaukių. N. – tai Natalija Arlauskaitė.

Agnė Narušytė, Aurelija Maknytė

Agnės Narušytės ir Aurelijos Maknytės pokalbis virtualioje erdvėje

Nejaučiu, kad parodos nevyksta, nes retkarčiais galerijos „Kairė–dešinė“ parodas pafilmuoju archyvui. Beje, jau užsidariusi Algirdo Jako paroda – puiki. Aišku, man labai trūksta tų pasivaikščiojimų. Bandau žiūrėti virtualius turus.

Agnė Narušytė

Vilma Samulionytė, 60 monumentų, Vilnius: Nerutina, 2020.

Keista naujus metus pradėti pasakojimu apie tai, kas vyko senų metų spalio 7 dieną, kai baiginėjosi laisvės intarpas tarp dviejų karantinų. Jau ilgam įklimpusi antrajame, susitaikiusi su nelaisve ir atsimėgavusi egoistiniais malonumais, mėginu prisiminti Vilmos Samulionytės knygos „60 monumentų“ (išleido „Nerutina“) pristatymą Vilniaus santuokų rūmuose. Mat tie „monumentai“ – tai civilinės metrikacijos salės, kurias menininkė fotografavo keletą metų. 

Agnė Narušytė

„Nei laikas, nei skaičiai šiandien nekalba mūsų naudai“, – sako ministras. Šiandien – taip. Bet ne visada. Priglaudžiu ausį prie kompiuterio ekrano. Ten sako, kad Kūčios šiemet ateis kitaip. Sutems 24 dienos vakaras, bet tai bus tik laikas ir skaičius. Be jokio ryškesnio pasikeitimo dienotvarkėje. Be jokio stebuklo. Gal net be sniego.

Agnė Narušytė

Beatričės Mockevičiūtės ir Gintauto Trimako paroda „Melsva“ projektų erdvėje „Swallow“

„Šviesai spąstai yra“, – sako Gintautas Trimakas, šiuo metu juos paspendęs mažiausiai trijose vietose Vilniuje ir Lentvaryje: galerijose „Lokomotif“, „Nulinis laipsnis“ ir „Swallow“. Galerijos dabar neveikia, bet nuo visatos pradžios nuotoliniu būdu dirbančiai šviesai tai netrukdo įkliūti. Lentvaryje nebuvau, prie „Nulinio laipsnio“ su Trimaku kalbėjomės, o jo parodą kartu su Beatriče Mockevičiūte „Melsva“ projektų erdvėje „Swallow“ apžiūrėjau

Agnė Narušytė

JAV menininko Michaelo Rakowitziaus paroda Radvilų rūmų dailės muziejuje

Antrasis karantinas kitoks. Ne tik todėl, kad dalinis – jam buvo galima pasiruošti. Prieš uždarant muziejus ir galerijas, aną penktadienį aplėkiau jų kiek įmanoma daugiau. Žiūrėti reikėjo greitai. Padėjo fotoaparatas – perbėk, užfiksuok, paskui pasigilinsi. Svarbiausia žinoti, kas glūdi tose užrakintose salėse. Tada jau bus apie ką rašyti nenuspėjamo ilgio laikotarpiu. Apskritai šie metai man primena kadaise matytą dokumentinį filmą apie gamtą už poliarinio rato. Ten vasara yra tokia trumpa, kad augalai, vos pajutę šilumą, skuba pražysti, sulapoti ir subrandinti sėklas. Kamera dar pagreitino vaizdą. Ne tik tą paskutinį penktadienį, bet ir visus penkis laisvės mėnesius taip ir atrodė: visi kūrėjai skuba pražysti, sulapoti ir subrandinti sėklas, kol dar galima. Ir štai dabar vėl negalima.

Agnė Narušytė

Paroda „7 moterys – 7 tiesos“ Dominikonų vienuolyne

Trijų moterų veidai šmėžuoja pranešimuose apie būsimą Seimą. Iš jų žurnalistai buria ateitį. O aš prisimenu septynias moteris, sutiktas vyriškoje vietoje – Vilniaus dominikonų vienuolyne. Tame, kuris yra prie Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios, tai jį planuojama „vystyti“ statant viešbučius ir licėjus. Vaikštau kartu su ekskursija po parodą „7 moterys – 7 tiesos“ ir mėginu prisiminti čia buvusią ligoninę, kurioje gimiau ir gimdžiau. Nė ženklo, kad čia buvo sterilu, balti stalai, lovos, seselės. Mėginu prisiminti, kaip atrodė skliautai, kurie dabar apsilaupę, – sako, stogas kiauras, šildymas per menkas, sunku kovoti su pelėsiais. 

Agnė Narušytė

Remigijaus Treigio paroda „(Ne)matomas Vilnius“

Įdomu, kaip tyli, tamsi, elegiška Remigijaus Treigio fotografija susikalbės su Vilniaus rotuše? Vieta, kur kabo kandeliabrai, renginiams tiesiami raudoni kilimai, o menas patraukiamas į nuošales. Tiesa, eidami čia į parodas jau išmokome erdvę suskliausti. Bet ar ne per stipriai ji trukdys?

Agnė Narušytė

Malvinos Jelinskaitės paroda „O.“ Vilniaus fotografijos galerijoje

„Mano O. yra su tašku, be jokio ištiktuko, be jokio svarbaus įvykio ar sensacijos“, – rašo Malvina Jelinskaitė. Parodos lankytojas žengia į pirmojo galerijos aukšto tamsą, kur neaiškiai raudonuoja skaidrė, regis, drabužis su sokratišku užrašu „žinau, kad nieko nežinau“ anglų kalba. Antrame aukšte viena kitą keičia fotografijos ir įsiterpę tekstai – „paskubomis“ nufotografuoti, gal mobiliuoju telefonu. Fotografijos vos leidžia „žinoti“, ką matai. Žiūra taip pakreipta ir persukta, kad visų taip dažnai fotografuojamos kojos, liemenėlėmis pridengtos krūtinės, nukaręs gulbės snapas iš pradžių atrodo kaip kažkas kita. Gal organai, pulsuojantys krauju. Malvina fotografuoja ne šešėlį, bet kelių šešėlių sukurtą naują šešėlinį personažą, kurio tapatybė nepagaunama. Tik paskui paaiškėja, kas ten buvo, bet tas atvertimas į suprantamą tikrovę, itin primityvią ir kasdienišką, yra tarsi šalutinis produktas. O be nuostabos, tik su tašku. Net po fotografijomis turėję būti pavadinimai užklijuoti balta juostele: autorė neleidžia ir nenori žinoti. Turi pajusti, kas tai, anapus informacijos. Tiesiog akimis nirti į plūduriuojančias spalvas, vaizduotėje čiuopdama formas, liesdama paviršius. Žiūrėti pro, bet ne į.