Fotografija
Įdomu, kaip tyli, tamsi, elegiška Remigijaus Treigio fotografija susikalbės su Vilniaus rotuše? Vieta, kur kabo kandeliabrai, renginiams tiesiami raudoni kilimai, o menas patraukiamas į nuošales. Tiesa, eidami čia į parodas jau išmokome erdvę suskliausti. Bet ar ne per stipriai ji trukdys?
Trukdyti tai, žinoma, trukdo. Bet Treigys – banalybės vertimo į meną meistras. Rotušėje tai įvyksta tiesiog mano akyse. Prašmatniais laiptais (pro Aurelijos Maknytės „Gamtos kabinetus“) užlipu į antrą aukštą, kur kybo jo „Vilniaus dienoraščiai“. Pirmas įspūdis toks: ant sienų punktyru iškabinti minimalizmo srovės atstovo kūriniai. Tik juodi ar tamsiai pilki stačiakampiai baltuose rėmeliuose. Vienodi lyg daugiabučio langai. Tik keletas didesnių. Minimalistiniai stačiakampiai turėtų nieko nevaizduoti, būti tik tuo, kuo yra mūsų akiai – tamsiai pilkomis plokštumomis. Bet priėjus prie kiekvienos Treigio fotografijos, kiek pastovėjus, kažkas pradeda ryškėti. Šviesos rėžis. Medinis veidas. Dar gilesnis patamsėjimas. Du balkšvus trikampius jungiantis juodas brūkšnys su trimis skrituliukais. Primena Televizijos bokštą, bet kas tai? Pakeliu akis. Tie du trikampiai – reljefinių lubų ornamentų fragmentas. Tarp jų pritvirtintas šviestuvas, kybantis priešais čia aptariamą fotografiją. Nuleidžiu akis ir tas pats vaizdas transformuojasi į vienspalvę plokštumą. Bet vaizdas ne plokščias, tiesiog jo gelmė nepriklauso trimatei „tikrovei“.
Taigi „užsirašinėdamas“ Vilnių Treigys kai ką nufotografavo ir rotušėje. Vilnius nėra šiam fotografui savas miestas. Jis – vienas iš tų, kuriuos jis aplanko, kažką užfiksuoja ir atspausdina ciklą. Tūkstantmečio pradžioje Remigijus Treigys siuntė pritemdytus „Laiškus iš Eken[es]o“, bastėsi po statybininkų uždangstytą „21 dieną Berlyne“, praleido praeities išsiilgusią „Paskutinę dieną Venecijoje“. Neseniai parodose šmėkštelėjo vienintelė jo nufotografuota moteris – „Tamara iš Graco“ (ir ta – tik plakate). „Septintoji gatvė“ rasta Niujorke, bet ji gali būti nesvarbu kur, nes tai – judėjimo lėtąja mitinio miesto eiga fotograma. 2007–2008 m. Treigys pamėgino įsivaizduoti ir Vilnių tarsi gelmėse skendintį „Miestą iš atminties“. Na o kasdien, tarp kelionių, jo fotoaparatui visada pasiruošęs Klaipėdos kraštas – jos lygumos, rūkai ir tyla. Visus tuos svetimus ir savąjį miestus pridengusios baltos šiukšlytės tapo šio fotografo skiriamuoju ženklu. Lyg paties laiko sankaupos.
Dabar jau skaitmeniniu fotoaparatu kuriamame „Dienoraščių“ cikle nėra nė dulkelės, atspaudai švarūs. Toks buvo dar 2009 m. fotografuotas „Šverino dienoraštis“ – susiskaidęs į trumpus tamsos blyksnius. Vis dėlto Treigio matymas atpažįstamas. Ilgas žiūrėjimas, kai beveik nėra ką matyti, tik savo būsenas, apsuptas pavidalų nuojautomis (štai iš kur toji ne trimatė gelmė). Šiais metais kurdamas naują ciklą „Vilniaus dienoraštis“ jis vėl žvalgosi po miestą, į kurį kartais tenka atvažiuoti tuos kiek daugiau nei 300 kilometrų su reikalais, nors kartais vienintelis reikalas – fotografija. Ypač šiemet, kai dėl pandemijos kiti miestai nutolo, liko tik šis, mums per gerai žinomas, kad jį pastebėtume.
Koks jis Treigio fotografijose? Man, vilnietei, ir matytas, ir nematytas. Barokinių bažnyčių formų išlankstymai, senųjų pastatų dekoras – tokie artimi, lyg prigludę prie kūno, o gal dar giliau. Bet Treigys visa tai pavertė juodų ir tamsiai pilkų paviršių abstrakcijomis. To senojo Vilniaus, po kurį vaikštome kasdien – tik užuominos, tik linijos linkis, sužadinantis pasąmonėje glūdintį vietos jausmą. Bet vietų neįvardyčiau. Atrodo, šitame Vilniuje nebuvau. Gal todėl, kad Treigys čia atsiveža savo klaipėdietišką prietemą, kai rudeninės miglos ir debesys vos beįleidžia šviesą, palengva dingsta daiktų kontūrai. Kai kurie netikėtai blyksteli, kaip tas baltas „citybee“ automobiliuko stogas ir metaliniai apvadai. Kai kur tamsoje šmėkšo iš medžio išdrožti šventieji – vieninteliai fotografo sutikti miesto gyventojai. Regis, jis visiškai vienas klajoja po susapnuotą miestą, tik pabaido paukščius, nors gal ten žiedai ar iš popieriaus išlankstytos gervės.
Tamsa – šio fotografo objektas ir įrankis. Priešingas fotografijos – rašymo šviesa – tikslui. Treigys rašo tamsa, kad nuo objektų jį atskirtų jos (kaip anksčiau – ribulių, dulkių) prisodrintas oras. Tamsa smelkiasi į akis, trukdo ką nors įžiūrėti. Bet fotografas yra sakęs, kad jam „įdomu būti tamsoje: kuo ilgiau sėdi, tuo daugiau pamatai“. Tad ir dabar jis fotografuoja Vilnių užsibūdamas taip ilgai, kad mums kasdieniškose gatvės atsiveria lyg požemiai, kur vaidenasi ir beveik niekas neužeina. Toks dvilypis Vilnius matomas tik Treigiui, kurį vilioja „ta nematomoji pusė: kas už kadro“. Jo išgauta tamsa dengia miesto kūną kaip patirties nebuvimo tarpas, per kurį sunku prasibrauti. Todėl Vilnius lieka užgintas šiam pašaliniam stebėtojui, pasislėpusiam užkulisiuose kartu su šventųjų, knygelių, lempų butaforija, nepanaudota šios dienos spektakliui.
Už scenos – ar už kadro – atrasta tamsa Treigio fotografijose bežiūrint tirštėja tarsi storų senamiesčio sienų iškvepiamas istorijos užkratas: Gedimino sapno, miesto įkūrimo, gaisrų, karų, paradų ir atlaidų, sukilimų, okupacijų ir išlaisvinimų, Holokausto, modernizacijos, revoliucijos, paminklų griūties, perstatymų, ginčių dėl atminties, kasdienybės, pandemijos ir taip toliau. Tiek visko sudeginusi tamsa gūdi, bet fotografo iš kito miesto žvilgsnis ją prijaukina. Girdžiu: tamsa jau džiazuoja, skamba.
Kai parodai rašytą anotaciją (įtrauktą ir į šį tekstą) parodžiau Treigiui, jis mane pavadino „fotografinių vaizdų įgarsintoja“. Taip ir pasirašiau. Vertėjai nesuprato, pavadino „garsinio takelio autore“ – pagal geriau suprantamą kiną. Bet gal iš tiesų mano tekstai yra ne meno kritika, o įgarsinimas, tarsi kūrinio atlikimas kitu (kalbos) instrumentu. Kad suprasčiau, turiu parašyti. Galbūt kam nors tekstai atveria, kas akivaizdu, bet paslėpta.
Tačiau šioms fotografijoms nereikia įgarsinimo – ryžęsis ilgėliau stabtelėti prie vaizdo žiūrovas viską pajus pats. Apeis lyg tylos stacijas, gydančias nuo pokylių šurmulio (juk rotušės aplinka). Vaizdų ir institucinio rėmo kontrastas verčia mane šalia tamsos ir gelmės įrašyti dar vieną sąvoką: tuštuma. Su ja tarsi tiesiogiai asocijuojasi Treigio fotografijų tamsa. Tačiau jo išžvalgytos kertės yra ne tuštumos, bet pilnumos, netgi pilnatvės. Jos išnyra tuomet, kai vienišas klajones mėgstančiam subjektui nebereikia jokių tarpininkų. Nes objektas (šiuo atveju miestas) nebesipriešina ir prisileidžia fotografą (Susan Sontag vadintą vaizdų medžiotoju) labai arti. Arba kitaip: šis fotografas moka sulaukti už banalios kasdienybės pasislėpusio vaizdo. Prisimenu, kad prieš porą metų Agnės Jonkutės ir Remigijaus Treigio paroda taip ir vadinosi – „Išlaukti vaizdai“. Laukimas net plokštumą užpildo laiko gyliu.
Panašiai tenka elgtis ir žiūrovui. Taigi stoviu, akimis siurbiu iš Treigio fotografijų ateities pranašystes ir pasąmonės sutirštinimus (tos užuolaidos vienoje nuotraukoje – tarsi užtamsintas „Tvin Pykso“ raudonasis kambarys). Staiga atsitraukiu ir apsidairau aplink. Kolonos, prabangos iliuzija ir vaizdą pro langą į Vilnių uždarantys stendai „apie rotušę“. Štai kur tuštuma. Treigys rodo (tiems, kuriems menas nėra papuošimas ar ekonominis rodiklis), kur ir kaip žiūrėti, kad tuščias blizgesys virstų pilnatvės tamsa. Kaip susigrąžinti paviršiaus meistrų nusavintą tikrovę. Kaip išgirsti jos slaptą skambesį ir jį užsirašyti, kad neišnyktų.
Paroda veikia iki spalio 19 d.
Vilniaus rotušė (Didžioji g. 31, Vilnius)
Dirba pirmadieniais–penktadieniais 9–18 val., šeštadieniais 10–17 val.
