Šviesai spąstai yra

„Šviesai spąstai yra“, – sako Gintautas Trimakas, šiuo metu juos paspendęs mažiausiai trijose vietose Vilniuje ir Lentvaryje: galerijose „Lokomotif“, „Nulinis laipsnis“ ir „Swallow“. Galerijos dabar neveikia, bet nuo visatos pradžios nuotoliniu būdu dirbančiai šviesai tai netrukdo įkliūti. Lentvaryje nebuvau, prie „Nulinio laipsnio“ su Trimaku kalbėjomės, o jo parodą kartu su Beatriče Mockevičiūte „Melsva“ projektų erdvėje „Swallow“ apžiūrėjau. Nes ji – tokioje lyg laiptų aikštelėje. O laiptinės neuždarysi. Nebent prasidėtų toks namų areštas kaip buvo Italijoje pavasarį.

Minėta projektų erdvė įsikūrė Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos įsteigtame kultūros komplekse „Sodas 2123“ Vitebsko gatvėje. Tai – buvusios mokyklos pastatas, kurio kabinetuose, koridoriuose ir vestibiuliuose daug erdvių ir erdvelių – oficialių, bet nesureikšmintų. Kai ten nukanki, atrodo, lyg šiaip vaikščiotum po menininkų dirbtuves. Čia pat su jais ir pasikalbi. Dabar, kai vis padejuojama, esą menas nutolęs nuo liaudies (na, mintį specialiai perrašiau į atgyvenusį žodyną), niekam netrukdoma, bent jau kai baigsis šis pusiau karantinas, užsukti, pašmirinėti, kai ką pamatyti ar išgirsti ir taip pamažu prisijaukinti „elitinį“ (šiuo žodžiu mėgstama visus gąsdinti) meno pasaulį. Reikia tik noro ir laiko. Atsikalbinėjimai beverčiai. Aną penktadienį suradau noro, suradau laiko ir nuėjau į Vitebską (gatvės pavadinimas man, kaip ir daugeliui, labiau limpa nei „Sodas“ – gal šiek tiek ir dėl Baltarusijos įvykių, be to, ir eiti reikia Minsko kryptimi, dar ir Markas Šagalas gimė Vitebske).

Projektų erdvėje „Swallow“ (tai reiškia ir kregždę, ir rijimą) buvome trise – tokio dydžio kompanijai dar galima susiburti. Kuratorius Audrius Pocius man ir seseriai pravedė ekskursiją po Beatričės Mockevičiūtės ir Gintauto Trimako parodą, kuri teužima vieną nedidelę erdvę. Jos dominantė – du arkiniai langai, pridengti matiniu popieriumi, tad atrodo kaip fotografija, ne langai. Net priėjau patikrinti paliesdama pirštu. Tai – Beatričės Mockevičiūtės įvietinta instaliacija, kuri žiūrovui demonstruoja, kas yra pagrindinis šios parodos veikėjas – būtent šviesa. Bet ne šiaip šviesa, o veidrodžiais, atspindinčiais ir jautriais šviesai paviršiais sugauta ir daiktu paversta šviesa.

Trimakas šviesą jau seniai gaudo fotografijos chemija (tai ir yra jo „spąstai“). Šiuo metu jį domina baltoje dienos šviesoje slypinčios spalvos, kurias savaip išryškina senas, niekam nebereikalingas nespalvotas fotopopierius. Trimakas jį sulanksto, įdeda į senovinį fotoaparatą – camera obscura – ir nukreipia į saulėlydį, kurį mato pro savo namų langus. Saulės takas popieriuje palieka apverstą pėdsaką – negatyvą. Ir viskas. Popierius neryškinamas, tik užfiksuojamas, kad toliau nebetamsėtų (tai lumen printai). Bet dabar jis jau nėra nespalvotas (t.y. „juodai baltas“ – fotografams tai yra spalvos, skirtingai nei kalbos komisijai). Trimako sugauti šviesos takai yra rausvi, šiek tiek violetiniai, rusvi, gelsvi – šios spalvos išgautos šviesai veikiant konkretaus popieriaus lakšto cheminę sudėtį. Visa tai Trimakas man pasakojo prie galerijos „Nulinis laipsnis“, nuo kurios šis parodų trio ir prasidedąs. Ten, parodoje „Atramos taškas“, jis eksponuoja didelius rudai dryžuotus lakštus, kurie padaromi štai kaip: stiklas apklijuojamas įvairių spalvų lipniomis juostomis, naudojamomis remontui ir kitkam; tuomet jis uždedamas ant sulankstyto fotopopieriaus; tas „buterbrodas“ įrėminamas ir laikomas šviesoje, kuri turi pereiti juostų „filtrus“; popierius nusidažo šviesiau ar tamsiau rudais dryžiais. Nors turėtų būti „nespalvotas“. Lieka ir balti – negavę šviesos – stačiakampio lankstinuko „dugno“ ploteliai – kad būtų su kuo palyginti (procesą Trimakas man demonstravo gyvai).

Kaip turbūt pastebėjote, neminėjau parodos „Swallow“ erdvėje pavadinimo spalvos. Iš tiesų – melsvų fotopopieriaus lakštų nemačiau. Nors fotoemulsiją sudarantys sidabro halidai yra jautriausi mėlynai šviesai ir nejautrūs raudonai (todėl fotolaboratorijose ir naudojama raudona šviesa). Taigi baltas popierius priima mėlyną šviesą ir pats parusvėja, pagelsvėja ar dar kitaip pasikeičia, bet nepamėlynuoja. Tai, sako Trimakas, rodo spalvos reliatyvumą – mūsų regimos ir pačių pasigaminamos spalvos iš tikrųjų yra kažkas kito. Mėlynoji šviesos spektro dalis yra trumpos elektromagnetinės bangos, kurių energija didesnė nei ilgųjų raudonų ir kurios lengviausiai išsisklaido atsimušusios į vandens lašus, todėl dangus yra mėlynas. Daiktai būna mėlyni tada, kai medžiagos, iš kurių jie padaryti, sugeria visas kitas elektromagnetines bangas, tik ne tas, kurios sukuria mėlynumo efektą, – jas „atmeta“ arba atspindi. Taigi viskas, ką matome, yra akies gaudomi atspindžiai, savotiška daiktų gynyba nuo mūsų žvilgsnio, o kaip viskas yra iš tikrųjų – nežinia. Trimako eksperimentai su fotopopieriumi tą neaiškumą išryškina, kad apie tai susimąstytume. Padeda ir ant galerijos „Nulinis laipsnis“ lango atvirkščiai kvadratu surašyti spalvų pavadinimai. Tačiau būtent per mėlyną jo kūriniai susitiko su Mockevičiūtės kūriniais Audriaus Pociaus galvoje: „Sumanymas kilo 2019 m. vasaros pradžioje bestebint, kaip plieniniame ŠMC kieme eksponuojamo „Asuko“ paviršiuje atsispindi iš lėto slenkantis dangaus skliautas. Ši perdėm laisva ir atsitiktinė asociacija su G. Trimako fotografijomis iš ciklo „Miestas kitaip“ tąkart tapo akstinu susimąstyti apie šių kūrėjų darbų santykį.“ (https://www.swallow.lt/)

Miestai – Vilnius, Klaipėda, Lvovas, Kelnas – atrodė kitaip, nes Trimakas juos fotografavo ne pats, o atidavęs iniciatyvą pinhole kamerai, padėtai ant dviračio bagažinės. Ji nesidairė, tik bukai spoksojo į dangų, tarsi ten pastatai suformuotų gatves, kuriomis vaikštinėja iškeliavusieji. Apačioje gatvėmis zujantys miestiečiai į dangų beveik neužmeta akies, nes jo mieste ir nėra, naktinės šviesos ir pastatai užgožia. Iš dangaus siunčiamus signalus gaudo tik menininkai.

„Asukas“, suomiškai gyventojas, buvo Mockevičiūtės kūrinys, 2019 m. vasarą eksponuotas Šiuolaikinio meno centro skaitykloje. Tai buvo suomių architektūros įkvėpto Vytauto Čekanausko kūrinio – ŠMC kaip trafareto – sukurtas šviesos efektas, kurį menininkė „tik“ sugavo. Pasak kuratorės Virginijos Januškevičiūtės, pro Mockevičiūtės aptiktus trafaretus „krisdama saulės šviesa spausdina šviesos ženklus. Menininkė juos fiksuoja ir perkelia į rašmenų pasaulį, panašiai kaip spausdintinės raidės perkelia mintis. Juos tampa lengviau prisiminti ir stebėti, kaip jie keičia naują aplinką aplink save, taip pat ir kitus rašmenis, ir dar nesugalvotas mintis.“ (https://artnews.lt/beatrices-mockeviciutes-paroda-asukas-smc-skaitykloje-53809) „Asuko“ taip ir nepamačiau, bet dabar jau galiu įsivaizduoti žiūrėdama į Mockevičiūtės kūrinį „Blueish 8“ parodoje „Melsva“. Ant grindų guli lenktas stiklas, po kuriuo „padėta“ šviesa ir atsispindi jo paties forma paryškintais tamsiais kontūrais. O šalia, ant sienos, nusidriekia išilgintas to paties stiklo atspindys, lyg vėjo ištrauktas prašviesėjimas tinke – itin šaltai melsvas, šviesiais kontūrais. Taigi du atspindžiai yra ir vienas kito pakeista kopija, ir negatyvas, o abu kartu – spalvoti skaidraus stiklo atspaudai, bet neišliekantys, neapčiuopiami, vėjiniai.

Tos šviesos emanacijos atsiradimo istoriją pasakoja kuratorius, o aš pajuntu, kad žiūrovams siūloma tapti detektyvais ir pamėginti susikurti savas versijas. Mano galvoje liko tik vaizdinys. Buvimas tuščiame laike stebint, kaip ilgėja šešėliai. Ne gamtoje, o mieste, tarp automobilių. Vieno jų langas išlieja ant šaligatvio formą. Ji tokia skaidri, kad norisi ją išsikirpti kaip dangaus pėdsaką bedvasėje aplinkoje. Oro ir šviesos neiškirpsi, tad belieka pasiimti juos suformavusį stiklą ir atkurti plevenimo negatyvą baltoje erdvėje, jau per kelis žingsnius nutolusį nuo originalo, bet dėl to dar stipriau veikiantį. Suskaidytoje erdvėje šešėlis tampa savo paties veidrodžiu.

Veidrodėlį matau padėtą vienoje Trimako fotografijoje užfiksuotame interjere – tiesioginiame negatyve. Yra ir dar vienas – su laikrodžiu ir knygomis. Namų spintas, sekcijas ir lentynėles sudarančios medžio drožlių plokštės tarsi atkartojamos parodoje – vakarinė siena pridengta tuopos lenta. Ant jos ir sukabintos visos fotografijos – ir Trimako jaunystės ciklą „Plokštumos“ primenantys interjerai (turbūt tie patys namai, tik atspindintys jau kitą šviesą), ir fotopopieriuje sugauti besileidžiančios saulės zuikučiai. Tai – tarsi menininko stebėjimų išryškinamas laikas. Šalia, ant lentynėlės, padėti keli iš šviesos nuspalvoto fotopopieriaus išlankstyti origamiai – laiškai parodos bendraautorei. Atsigręžiu į šviesos dvelktelėjimą ant sienos.

Bet ant palangės gulinčioje knygoje du menininkai susitinka intymiau. Jos puslapiuose Mockevičiūtė išrėžė lenktas formas – turbūt iš kažko atspindžių padarytus trafaretus, kurie vėl gali daugintis. Su žiūrovais ar be jų prabėgant parodos laikui, tos formos atsispaus ant fotopopieriaus lakštų, kuriuos Trimakas įdėjo tarp knygos puslapių. Šis „herbariumas“ bus abstraktus, t.y. be paaiškinimo niekam nieko nesakys, bet bus fiziškai užfiksavęs menininkų bendrystę, kuri neišreiškiama šviesos bangų ilgiu ar valandomis.

Tad šią parodą suvokiu kaip aparatą, kuriantį pandemijai pritaikytą „šviesos architektūrą“. Tai – XX a. pradžioje apie fotografiją mąsčiusio Bauhauzo menininko Lázló Moholy-Nagy sąvoka, kurią pasitelkęs jis ragino mesti pasenusias medžiagas ir kurti meną tiesiog iš šviesos. Jis pats konstravo besisukančius šviesos moduliatorius, kurių atspindėtą šviesą fiksavo fotogramose – tiesiog gaudė šviesą fotopopieriumi, kurį paskui merkė į ryškalus išgaudamas baltų struktūrų piešinį juodumoje. Mockevičiūtės ir Trimako sugaunama, lankstoma, vienas kitam perduodama šviesa paverčia pačią projektų erdvę šviesos moduliatoriumi, o žiūrovo sąmonę – šviesos rašymo pagrindu. Viskas įvyksta be fizinio kontakto – per atstumą. Vienoje pusėje – Trimako fotopopierius, kitoje – Mockevičiūtės šviesos objektai. Jie susitinka ir apsimaino ženklais nesiliesdami. O tu gali stovėti toje erdvėje ir tapti skirsniu ar laidininku, per kurį susitinka pastato architektūra ir ją formuojanti šviesa.

Moholy-Nagy kūrė šviesos architektūrą modernybės progreso utopijai, kurią išniekino dviejų pasaulinių karų katastrofos. Mockevičiūtės ir Trimako šviesos architektūra tarsi skleidžia viltį, kad galima nedrąsiai vėl patikėti susisiekiančių minčių utopija.

Paroda „Melsva“ veikia iki 2021 m. sausio 3 d.

Projektų erdvė „Swallow“ (Vitebsko g. 23, Vilnius)

Paroda „Atramos taškas“ veikia iki gruodžio 13 d.

Galerija „Nulinis laipsnis“ (Šv. Stepono g. 14, Vilnius)