Autorius: Agnė Narušytė

Agnė Narušytė

Apie tris besibaigiančias parodas

Vasarinės Šiuolaikinio meno centro parodos įsiterpė tarp dviejų pandemijos etapų. Į atidarymą ėjome jau be kaukių – nedrąsiai, laikydamiesi atstumų, neduodami vienas kitam rankų. Tada supratau, kad viskam pažiūrėti reikia maždaug penkių valandų. Tiek laiko suradau tik paskutinę savaitę. Vaikščiojau po rūmus, net ant stogo, jau vėl negaiviai kvėpuodama pro medicininę kaukę, nors aplink nebuvo žmonių. Tik darbuotoja vis išdygdavo šalia pasirūpinti, kad jau kiek nudėvėti filmai nestrigtų.

Kam ta įžanga? Minėtas penkias valandas apžiūrinėdama vokiečio Jocheno Lemperto (g. 1958) fotografijų parodą „Fenotipas“, panirusi į du ilgus amerikiečio Arthuro Jafos (g. 1960) filmus, tyrinėdama lietuvio Kipro Dubausko (g. 1988) perdarytas ŠMC erdves mąsčiau apie tai, kad per tą trumpą atokvėpį tarp pandemijos pikų daug kas įvyko, apsivertė aukštyn kojomis. O ši parodų trijulė tai lyg numatė. Nes parodos juk suplanuotos anksčiau, iki rūmų remonto ir kai iš visų čia svarstomų problemų buvo aktualus „tik“ antropocenas ir pasaulinė klimato katastrofa. Apie tai kalba Lemperto fotografijos. Jafos gyvenimo tema – rasizmas ir afroamerikiečių kultūra, paženklinta vergovės paveldo ir mirties. Dubauskas reflektuoja alternatyvius gyvenimo būdus ir pandemijos paveiktas viešąsias erdves. Bet vasarą sprogo afroamerikiečių kantrybė. Nepaisydami pavojaus apsikrėsti žmonės išėjo protestuoti prieš sisteminį rasizmą – kažkur ten, Amerikoje, ne čia. Nes čia, Lietuvoje, rasizmo problemos „nėra“. Mes juk tradiciškai tolerantiški (nors tylėjome, kai tautiečiai žudė žydus ir romus). Mes juk palaikome baltarusius, kurių kantrybė irgi sprogo. Kam mums tie filmai apie juodaodžius? 

Agnė Narušytė

Ričardo Šileikos paroda „Autoriaus alibi arba kūrybinė tapatybė“ Vilniaus fotografijos galerijoje

Prie įėjimo Vilniaus fotografijos galerijos kiemelį fleita grojo mergaitė. Buvo pasidėjusi raudoną puodelį. Ten – kelios monetos. Atidarymo koncertas, ar ne? Mergaitė kažkur matyta, tik neprisiminiau kur.

Viduje, galerijos kampe, apvyniotas raudonu kaspinu stovėjo Ričardas Šileika – tylintis ir besišypsantis parodos autorius. Gal stebėjo, kaip žiūrovai sustingsta priešais skaidrių projekciją laukdami, kol pamatys save – tupėjusius kartu su Ričardu kažkada per pastaruosius tris dešimtmečius. Tai – Nacionalinis kilnojamasis tupėjimo punktas, puikiai pravėdinantis susireikšminimą. Visiems ekrane tupint, punkto steigėjas taip ir stovėjo, kol naujasis Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas Gytis Skudžinskas perkirpo raudonąją juostą – „atidarė autorių“. Tada jau autorius atidarė parodą. Tiesa, dar nekviestas įsiterpė Stasys Bonifacius Ieva – atsinešė kartoninę dėžę ir ją perlankstė į dvi. Padėjo šalia „Mažųjų galerijų“, kurios, kaip žino visi Šileikos draugai ir pažįstami, yra padarytos iš degtukų dėžučių. Mergaitė perkėlė savo puodelį į antrą galerijos aukštą ir dabar jau grojo tarp geležėlių nuotraukų. O aš, įmetusi jai šiek tiek eurų, paklausiau Ričardo, kas ji tokia. „Ėjau Pilies gatve ir pamačiau ją grojančią. Pakviečiau – ir ji atėjo,“ – atsakė jis. Iškart prisiminiau: eidama pagrindine Vilniaus senamiesčio gatve ją dažnai matau. Taigi net fleitininkė buvo radinys, kaip ir visa ši paroda. Kaip ir „Nuogirdos“, kurias Šileika kartais publikuoja laikraštyje „Šiaurės Atėnai“. 

Agnė Narušytė

Paroda „Kodėl taip sunku mylėti?“ MO muziejuje

Šįkart MO muziejaus „vinis“ – Peteris Greenawayʼus, kurio barokiškai tirštų filmų stengdavomės nepraleisti. Vos išgirdusi, kad jiedu su žmona Saskia Boddeke Vilniuje kuruos parodą, „pamačiau“ ant pasvirusio didžiosios salės grindų apskritimo patiektą kepto vyro kūną, tokį dailiai paskrudusį, apkaišytą žolelėmis ir vaisiais, iš filmo „Virėjas, vagis, jo žmona ir jos meilužis“ (1989).

Agnė Narušytė

Gintaro Zinkevičiaus paroda „Išsėtinė konstibacija B“ parodinėje erdvėje „VITRINA & Bench“

„Konstibuoti ar nekonstibuoti – štai mįslė“, – ištaria Konstibauskas teatrališkai pakeltu balsu. Jis – šių laikų Hamletas, turintis griauti mūsų miestą ir nepajėgus pasielgti ryžtingai. Nors iš tiesų tragiško konflikto nėra, bent jau Konstibausko galvoje. Ten – tuščia. Konstibauskas nekelia klausimų. Tai – ne jo darbas. Jam liepė, jis ir konstibuoja. Visai nesvarbu, ar jo konstibatoriaus kelyje pasitaikė koks šaligatvis, ar Profsąjungų rūmai. Konstibauskui vietos ir pastatai nieko nereiškia. Jo smegenys uždarytos, pakaušis dailiai pridengtas ryškiaspalviu šalmu.

Agnė Narušytė

Dalios Mikonytės paroda „bust“ Prospekto galerijoje

Valio! Pagaliau niekas nesikabinės, kai eisiu per miestą be kaukės. Ir einu – Gedimino prospektu. Nebereikia slėptis ir dusti, spindi ką tik sušlapęs asfaltas. Prisėdu kavinėje. Nors šalta, žieminė striukė sukuria miegmaišio efektą. O tada – į Prospekto galeriją, kur jau dvi savaites veikia Dalios Mikonytės paroda „bust“. Gerai, kad po šio standartinio intervalo neužsidarė – spėjau pamatyti ir parašyti. Kad ir jūs nueitumėte, nes verta.

Agnė Narušytė

Karantinui švelnėjant, nors niekas dar nesibaigė

Ateitis pagaliau atėjo. Tokia keista patirtis – ji atėjo, viskas baigta, bet ir toliau kažkas vis dar ateina. Norisi uždaryti duris, užremti bent šluotkočiu, kad neįsibrautų.

Bet atėjo. Laukiau remonto pabaigos, įsivaizdavau, kaip įsmeigsiu akis į kompiuterio ekraną ir man neberūpės išterliotos sienos. Kaip bus gerai, galvojau. Priešnakčiais, lemputės apšviestame rate pajėgdama perskaityti tik pusę sakinio, svajojau apie dienas be būtinybės gumulo. Ėdančio mano tingulį priminimais, kad reikia ir šiandien kažką padaryti, bent lėkštes iš spintelių iškrauti ar perstumti šaldytuvą, nes procesas sustos ir aš jo nebeišjudinsiu. Jėgų per mažai, drąsos per mažai, ryžtas išbluko. Ir taip traukia įprasti dalykai. Ypač – nieko nedarymas, kuriam karantinas lyg ir davė leidimą. Davė ir nedavė.

Agnė Narušytė

Karantinui baigiantis

Prisiminiau Johno Cageʼo aforizmą: „Zene sakoma: jei koks užsiėmimas tau pasirodo nuobodus po poros minučių, pabandyk jį keturias. Jei vis dar nuobodu, pabandyk aštuonias, šešiolika, trisdešimt dvi minutes ir taip toliau. Galop pamatysi, jog jis ne tik nenuobodus, bet net labai įdomus.“ Laikiau tai teorine galimybe, pritaikoma tik menui. Monotoniško kartojimo įtaiga grįstas minimalizmas – mano muzika.

Agnė Narušytė

Pranašavimo bangai atslūgstant

Pandemija nusidėvėjo. Karantinas nusidėvėjo. Italai nebedainuoja balkonuose. Arba žurnalistams atsibodo apie tai pasakoti. Galbūt kitose šalyse žmonės tebeploja medikams, bet ir apie tai nebekalbama. Manojoje Gėlių gatvėje papūtus vėjui skraido tik vienkartinės pirštinės, paniškai išskėstais pirštais mėginančios už ko nors užsikabinti. Bet nieko nėra, visiškai tuščia. Tik balandžiai vis tupia į mano balkoną pagerti vandens ir rimtai svarsto, ar verta nuskristi, kai išlendu pamirkčioti saulei.

Agnė Narušytė

Reflektuojant praeitį

Gyvenimas sustojo. Tarsi. Jis kažkur vyksta, bet nieko nematau, tik perskaitau internetiniuose portaluose. Dažniausiai rašoma apie virusą. Tik jis realus. O kiti įvykiai tampa vis mažiau tikri. Faktai virsta fikcijomis, kai pirštai liečia tik namų sienas, nuo kurių atsimuša tavo žodžiai, tariami vis rečiau, tik telefonu keliems žmonėms. Jie taip pat jau beveik netikri, nes balsas akimirksniu atskrieja milijonus kilometrų į tavo ausį, o kūnai taip negalėtų. Todėl netikėtai kompiuterio ekrane pamatyta pilnos žmonių gatvės nuotrauka atrodo siurreali – tai svetimas pasaulis, prarastas, tik nežinia, ar amžinai. Mes norime jį atkurti lygiai tokį, kaip buvo, – net su visais nesklandumais, kuriuos atmintis nuskaidrina ir paverčia nostalgijos grynuoliais. Bet ar virusas leis? Ar leis jis išeiti iš namų ir vėl laisvai vaikščioti gatvėmis, atidaryti valstybių sienas, skraidyti vieniems pas kitus? Tas nematomas niekingas padaras, net ne padaras, o nesąmoninga genetinės medžiagos dalelė, kuri dabar skubiai sprendžia klimato atšilimo problemą, ardo civilizaciją net neįvykus ekologinei katastrofai. Tarsi mums būtų rodoma alegorinė misterija, repeticija to, kas bus, kai žemė nebeužaugins derliaus, o vandenynuose bus tuščia.

Agnė Narušytė

Pasiduodant ateities prognozių madai

 

Neribotam laikui užsidarę namie, mąstytojai kuria ateities scenarijus. Tai neišvengiama, nes dabar viskas pakibę, visas mūsų susikurtas gyvenimas virto klausimu. Nežinome, kiek laiko truks pandemija. Nežinome, kas liks iš ekonomikos jai pasibaigus. Nežinome, ar „laikinos“ karantino priemonės nevirs nuolatiniais autoritariniais režimais. Nežinome, koks bus geopolitinis pasaulio žemėlapis. Nieko nežinome, todėl belieka spėlioti remiantis dabarties patirtimi. O būtent dabartyje, kaip rašo „The Guardian“ komentatorė Suzanne Moore, „mes kaip tik esame, ir ji nesaugi“. Ne tik „proto miegas“ (kaip garsiojoje Francisco Goyos akvatintoje), bet ir nesaugumo jausmas „gimdo pabaisas“. Mintimis bėgant iš nesaugios dabarties, rašosi niūrios prognozės. Bent jau dauguma iki šiol mano skaitytų – tokios. Todėl kilo pagunda parašyti vieną šiek tiek optimistinę. Juo labiau kad balandžio 1-oji ir už lango taip gražiai sninga.