Ateitis geresnė už status quo

Du įvykiai vėl man susiejo Lietuvą su Baltarusija. Pirmasis prasidėjo maloniu pasivaikščiojimu (be kaukės!) jau sutemusia, bet kažkodėl neapšviesta Pylimo gatve. Ėjau pažiūrėti ant baltos MO muziejaus sienos projektuojamų fotografijų, kuriose – prieš Lukašenkos režimą protestuojančios moterys. Po plaukuota ranka, įsikibusia į tinklinę sieną, jau stovėjo žiūrovų porelė, tad įsitaisiau šalia tos, kuri rodo „V“ ženklą (tai – Donato Jankausko 2004 m. skulptūra „Viktoras ir Viktorija“). Ekrane tyliai viena kitą keitė fotografių Nadios Bužan, Darjos Burakinos, Irinos Arеchouskajos, Volhos Šukailos ir Vialetos Saučic darbai. Moterys, laikančios baltas vėliavas su raudona juosta. Baltai apsirengusios moterys. Besibučiuojančios. Moteris raudona juosta užrišta burna. Viename kadre – besišypsančios Sviatlanos Cichanouskajos veidas. Ir omonininkų daužomos moterys. Tempiamos. Grūdamos į šarvuotus automobilius. Išvežamos kažkur ten, iš kur paskui sklinda pasakojimai apie kankinimus ir prievartavimus. Mes žinome, kas jų turbūt laukia, jų veiduose – tas pats žinojimas. O atsitraukus nuo politikos, nuo vėliavų ir bliuzelių spalvų, nuo jų reikšmių, nuo konkrečių gatvių scenovaizdžio, nuotraukos liudija vis tą patį archetipą: juodai apsirengę, sunkiasvoriai vyrai smurtauja prieš šviesias, akivaizdžiai lengvesnes moteris. Bet jos žygiuoja toliau tikėdamos pergale ateityje. Jos rengia solidarumo akcijas, nes nori gyventi kitaip – nori keisti status quo, kuris kai kam patogus, kai kam tiesiog įprastas, kai kam nieko blogo nedaro. Jų veidai švyti ryžtu.

Antrasis įvykis – Lietuvoje. Užpuolė mane iš pasalų. Aną savaitę beveik nesekiau spaudos, nes turėjau košmariškai daug darbo. Dirbau pagal nuotolinio darbo etikos taisykles: 16 valandų per parą, įskaitant šeštadienius ir sekmadienius. Pertraukos – tik pavalgyti ir du kartus išvesti šunį. Nebuvo kada klausytis verkšlenimų dėl nepakankamo karantino atlaisvinimo. Bet tas įvykis vis tiek mane pasivijo. Pasirodo, kol taisiau knygos korektūras, skaičiau paskaitas, o paskui – studentų darbus, vienas įtakingas kunigas pakvietė bendraminčius pasirašyti dvi peticijas: vieną – prieš Stambulo konvencijos ratifikavimą, antrą – prieš tos pačios lyties asmenų partnerystės įteisinimą. Tada – nuspėjamai – kunigą užsipuolė tų dviejų teisės aktų šalininkai. Tada – vėlgi nuspėjamai – kilo kunigo palaikymo banga. Kitas kunigas LGBT+ bendruomenę ir ją palaikančius piliečius (taigi ir mane) išvadino iškrypėliais. Jį irgi kai kas pasmerkė. Iki tol žinojau tik vieno iš tų kunigų pavardę. Dabar jau žinau daugiau. Bet ypač, kad jie – jokie kunigai. Mano žiniomis, krikščionybės esmė – meilė artimui, net jei tas artimas tau nesuprantamas ar nemalonus. O ne neapykanta. Tie du netikri kunigai žodžiais kurstė būtent neapykantą – pirmiausia netradicinės lytinės orientacijos žmonėms, paskui ir moterims, norinčioms, kad Stambulo konvencija, dėl kurios jau susitarta, būtų pagaliau ratifikuota. Dėl jų žodžių poveikio kai kurie mano draugai ir pažįstami bijo galimos smurto bangos – ne tik prieš juos, bet ir prieš jų vaikus. Nes neapykanta kitokiems apima ir jiems artimų žmonių ratą, nepaisant amžiaus.

Tai štai. Baltarusijoje moterys mušamos už tai, kad kovoja už teisę į demokratiją ir laisvę, viešai, aikštėse. Tai įamžina fotografės, taip pat moterys, kovojančios savais „ginklais“. Lietuvoje moterys mušamos namie, už uždarų durų, už pridengtų langų. Dažnai jos „mušamos“ taip, kad nenufotografuosi, net įtaisęs slaptą kamerą, nes smurtiniai žodžiai, kontrolė, emocinė prievarta neturi vizualinės išraiškos. Žinau, nes pati tai patyriau. Išgyvenau, nes tiesiog pabėgau labai daug paaukodama. Tik praėjus dešimčiai metų galiu apie tai užsiminti (bet ne pasakoti). Kartais pasvajoju, kad viskas galėjo baigtis kitaip, jei būčiau kariavusi ne viena, jei mane būtų gynusi valstybė. Bet to net nebuvo įmanoma tikėtis.

Žiūrėdama, kaip aną savaitę dar žiemiškoje Vilniaus tamsoje vienas kitą keitė Minsko vasaros vaizdai, prisiminiau analogišką fotografavimą Vilniuje prieš trisdešimt metų. Kai fotografai iš visos Lietuvos čia suvažiavo dokumentuoti Sąjūdžio mitingų ir sausio įvykių. Mes turime panašų, tik senesnį – ir dėl to daugiausia nespalvotą – fotoarchyvą. Jo autoriai dažniausiai – vyrai. Tame archyve neskiriama dėmesio išimtinai moterims, nes, nors ir būta motinų judėjimo prieš sūnų siuntimą į sovietų armiją, Sąjūdyje dalyvavo visi, nepriklausomai nuo lyties. Moterys kartu su vyrais kovojo už teisę gyventi laisvėje. Vis dėlto dviejose ikonomis tapusiose spalvotose fotografijose – moterys. Zinas Kazėnas Laisvės lygos mitinge 1988 m. rugsėjo 28 d. užfiksavo virš šalmuotų vyrų gretų iškeltą merginą su trispalve. Ji man priminė Eugène՚o Delacroix „Laisvę barikadose“ (1830) – mitologinę pusiau apsinuoginusios, bet didingos moters figūrą, vedančią žmones kovoti už savo teises. Virgilijus Usinavičius 1991 m. sausio 13-ąją prie televizijos bokšto nufotografavo merginos kojas, kyšančias iš po tanko, kurį tarsi mėgina nuo jos nustumti vyrai. Dabartinė įvairių grupių kova prieš Stambulio konvencijos patvirtinimą, prieš tos pačios lyties asmenų partnerystę suardo aną bendros kovos paveikslą. Pasirodo, kai kurių mintis įkaitinusi laisvės idėja nebuvo skirta visiems.

Vieno iš kunigų pasisakymą ir reakciją į jį komentavusi premjerė minėjo, kad visi turi nuomonę apie Stambulo konvenciją, bet mažai kas ją skaitė. Priėmiau tai kaip užduotį ir perskaičiau tuos 49 puslapius¹. Ir žinote ką? Kaip ir premjerė, neradau ten nė vieno teiginio, kuriam norėčiau prieštarauti. Tai labai reikalingas susitarimas, kurio esmė – daryti viską, kad smurto sumažėtų, o pagarbos artimui – nepriklausomai nuo lyties ir orientacijos – daugėtų. Kaip jau perskaičiusi konvencijos tekstą, galiu patvirtinti, kad pagrindinius jos principus puikiai išdėstė Jūratė Juškaitė². Vis dėlto verta svarbius dalykus pakartoti ir savais žodžiais.

Pirmiausia, nors konvencijos pavadinime įrašytos tik moterys, jau preambulėje minimi ir vaikai, kuriuos taip pat siekiama apsaugoti nuo smurto ir seksualinio išnaudojimo. Vyrai šioje konvencijoje numatytomis priemonėmis taip pat būtų saugomi nuo smurto. Tačiau 8 iš 10 smurto aukų yra moterys, todėl Europos Tarybos valstybės susitaria atkreipti dėmesį į šią proporciją nulemiančias priežastis bei jas šalinti. 4 psl. tai įvardijama vienu sakiniu pripažįstant, kad „esminis smurto prieš moteris prevencijos elementas yra moterų ir vyrų de jure ir de facto lygybės įgyvendinimas“. Konvencijos priešininkai ir peticijos prieš ją autoriai mano kitaip – kad smurto prieš moteris priežastys yra alkoholis ir skurdas. Kitaip tariant, jie „žino geriau“ nei sociologai, specialistai, ekspertai, susitarimą pasirašiusių valstybių vadovai. O to „žinojimo“ priežastis – nenoras matyti nelygybę.

Konvencijos tekste teigiama, kad nelygybė susiklostė istoriškai, o tai reiškia, kad ji yra konvencijos priešininkų peticijoje ginamų papročių, religinių nuostatų ir tradicijų, pateisinančių smurtą prieš moteris, pagrindas. Konvenciją pasirašiusios valstybės žvelgia į ateitį, kurioje visi žmonės, nepaisant lyties, orientacijos ar įsitikinimų, lygūs. Todėl reikia keisti tai, kas negerai susiklostė istoriškai, t.y. status quo. Tai logiška, nes jei būtume niekada nekeitę tradicijų, papročių ir religijų, iki šiol aukotume avinėlius bijodami Perkūno keršto. Taigi konvencijos priešininkai siekia mus užkonservuoti praeityje, kuri, matyt, kai kuriems piliečiams patogi, net jei jie ir nelinkę smurtauti. O man tokie papročiai, pagal kuriuos esu laikoma žemesnės rūšies būtybe, nėra šventi. Juos ne tik galima, bet ir būtina keisti – geriausia patiems, savanoriškai, ir kuo greičiau.

Kyla klausimas, kodėl kai kurie smurto negarbinantys ir nepraktikuojantys piliečiai taip priešinasi konvencijai. Gal juos gąsdina tai, kad valstybės, jų institucijos, visi jų subjektai įpareigojami stropiai laikytis įsipareigojimo nediskriminuoti? Ar pasiryžimas smurtautojus patraukti „baudžiamojon atsakomybėn“ bei atlyginti žalą jų aukoms? Gal nemalonu, kad reikės klausytis paskaitų apie lyčių lygybę ir nesmurtinius konfliktų sprendimo būdus? Ar gąsdina prievolė valstybei sukurti „specialų stebėsenos mechanizmą“, kuris užtikrintų konvencijos įgyvendinimą? Juk patogiau vien skelbti, kad šalyje lygybė garantuota, ir netikrinti, ar taip iš tikrųjų yra, nepasirūpinti, kad moterys būtų nuo smurto apsaugotos – beje, kaip ir visos kitos smurto aukos. O gal baisu, kad reikės peržiūrėti įstatymus ir sukurti nemažai institucijų, kurios netgi turės prižiūrėti, ar žiniasklaida susikūrė savireguliacijos mechanizmą, garantuojantį žodžio laisvę, bet trukdantį diskriminuoti moteris ar kitas pažeidžiamas žmonių grupes³? Įsivaizduoju, kaip valdžia braukia prakaitą nuo menamos kaktos.

Turbūt jau rėkiate, kad nematau kambaryje dramblio. Juk jis aiškiai įvardytas konvencijos priešininkų peticijoje: bijoma „tapatybių chaoso“, o „draudimas diskriminuoti dėl socialinės lyties tapatybės įpareigotų pripažinti asmeniui teisę laisvai pasirinkti ir keisti socialinę lytį pagal tai, kaip jis tuo metu jaučiasi“. Štai šią vietą perskaičius akivaizdu, kad diskusijos apie Stambulo konvenciją – beprasmės. Dvi pusės niekada nesutars. Jiems nepatinka, kai kiti žmonės nesielgia taip, „kaip priimta“, ir jie tokių nekenčia, juos norėtų panaikinti. Mums nesuprantama, kodėl žmogaus teisė pasirinkti, kuo būti, laikoma blogiu. Todėl pritariu sakantiems, kad diskutuoti nėra dėl ko – konvenciją reikia kuo greičiau ratifikuoti, nes, pirma, dėl jos jau susitarta, antra, tai yra ateitis – geresnė už status quo⁴.

Geresnė, jei gėriu laikysime žmogaus teisę gyventi ir laisvai reikštis tol, kol tai nepažeidžia kito žmogaus teisių. Jeigu visus žmones laikysime vienodai vertais pagarbos, o ne skirstysime pagal kūno ar kultūrinius požymius, idėjines nuostatas. Kadangi šis principas man – esminis, nesuprantu jų neapykantos „kitokiems“. Ir neketinu mokytis ją suprasti, nes tai – praeities reliktas, visų feodalinių ir fašistinių santvarkų rudimentas. Tos pačios lyties asmenų šeimos egzistuoja, kad ir kaip kas nors stengtųsi jas išbraukti iš įstatymų. Tai tas pats, kas uždrausti COVID-19. Gamtoje taip nebūna, kaip ir žmogaus teises pripažįstančiame pasaulyje nėra pagrindo drausti tapatybių įvairovę. O jei kam nors žmogaus teisės neatrodo vertybė, mes neturime bendro pagrindo susikalbėjimui.

Lygiai taip pat neturi bendro pagrindo susikalbėjimui Baltarusijos moterys ir Lukašenkos režimas. Net jei nieko daugiau nežinočiau, net jei nebūtume perėję tos pačios kovos už laisvę, kaip įrodymo man pakaktų ant MO sienos rodomų fotografijų. Kai matai, kaip ginkluoti vyrai klupdo, muša, stumdo tik vėliavomis ir gėlėmis ginkluotas moteris, griūna visos argumentacijos pilys. Neteisybė ir blogis – akivaizdūs. Nuo to nepadės išsisukti jokie išvedžiojimai apie fotografijos ir tikrovės neatitikimus, fikcijas ar simuliakrus. Nes tai – meno teorija. O čia matome fotožurnalistiką, ir arba ji dokumentuoja tai, kas yra, arba jos pačios nėra. Ant MO sienos rodomi faktai kreipia mintis vienintele įmanoma linkme: režimas nepateisinamas, morališkai žlugęs ir prieš jį būtina kovoti.

Tą patį man sako ir menamos, nes neįmanomos, lyčių nelygybę Lietuvoje dokumentuojančios nuotraukos, kurias pasidarau iš pasakojimų, iš savo patirčių, iš kitų žmonių nerimo ir baimės. Lyčių (taip pat ir socialinių) nelygybę palaikantys papročiai yra nepateisinami, morališkai žlugę ir su jais būtina kovoti, kad ir kokiomis pasakomis apie tradicines vertybes jie būtų apipainioti.

Omonininkų mušamos baltarusės neišsigąsta – kovoja toliau. Jos (per šias nuotraukas) tampa pavyzdžiu mums, kaip neišsigąsti ir kovoti ne tik už moterų, bet ir LGBT+ bendruomenės teises. Vengimas ratifikuoti Stambulo konvenciją mus verčia vienytis.

Paroda veikia iki kovo 4 d.

MO muziejus (Pylimo g. 17, Vilnius)

¹ https://manoteises.lt/wp-content/uploads/2017/05/STAMBULO-KONVENCIJA_OFICIALUS.pdf.

² https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/jurate-juskaite-8-dalykai-kuriuos-turite-zinoti-apie-stambulo-konvencija-56-1461786.

³ https://www.lrt.lt/naujienos/nuomones/3/1344949/laima-vaige-lietuvoje-vyraujantis-galios-diskursas-ir-profesionali-ziniasklaida?fbclid=IwAR3Sf7TbWfkNTFfyBRBzDpbfPTqkhdbWQoxSOefwuCmiY5BTvJ9Vk8_7NpA, https://www.lrt.lt/naujienos/nuomones/3/1352237/simonas-bartulis-politinio-diskurso-taisykles-nukreiptos-pries-lgbtq-o-ne-ju-oponentus.

⁴ https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/romas-sadauskas-kvietkevicius-ar-pramogu-pasaulio-zvaigzde-tapes-kunigas-turi-teise-perzengti-savo-ivaizdzio-ribas.d?id=86582001.