Laikas ir skaičiai

„Nei laikas, nei skaičiai šiandien nekalba mūsų naudai“, – sako ministras. Šiandien – taip. Bet ne visada. Priglaudžiu ausį prie kompiuterio ekrano. Ten sako, kad Kūčios šiemet ateis kitaip. Sutems 24 dienos vakaras, bet tai bus tik laikas ir skaičius. Be jokio ryškesnio pasikeitimo dienotvarkėje. Be jokio stebuklo. Gal net be sniego.

Pirmą kartą gyvenime nelaukiu Kalėdų. Tiesa, savo plastmasinę eglę iš palėpės nukėliau, įstačiau į jau kiek išklibusį stovą, išskleidžiau šakas ir sukabinau visus dar nesudužusius, šuns nesugraužtus burbulus. Ir jei pašaliečio akys prasiskverbtų pro metrines mano buto sienas, panirtų į spintų tamsą, matytų ten jau prieš dvi savaites supakuotas dovanas. Tačiau jų nebus kaip išdalinti. Mano „namų ūkis“ – tiktai katė ir šuo. Jie dovanų sąvokos nesupranta. Laiko ir skaičių – taip pat. Du šimtai ar trys tūkstančiai, dvidešimt šeši ar dešimt, dvi savaitės ar šešios – jokio skirtumo, tik duok krevečių ir dešros.

Anksčiau spoksant į ekraną greitai prabėgdavo tik laikas, o dabar bėga ir skaičiai. Tiesa, šuoliais – pasirodo ryte ir stabteli. Kitą dieną – vėl. Ir vėl, ir taip toliau. „Jei žinote šios dienos užsikrėtimų skaičių, jums metas susirūpinti“, – perspėja antraštė. Žinau. Susirūpinu. Ir kas iš to? Vėl į juos žvilgteliu. Užmušu mažumėlę laiko, kurį praleisčiau galvodama apie tai, kad tikimybė sutikti Kalėdas prijungtai prie aparatų ar kapinėse šiemet kiek didesnė nei eiliniais Viešpaties metais. Ir kartu – visai nejuntama. Ypač kol tvirtai sėdžiu biuro kėdėje, spaudau klavišus ir per stalą braukau pele. Tiesą sakant, nė nejuntu, kad visa tai darau. Tikrovė susitraukė į šį valdymo punktą.

Per devynis pandemijos mėnesius paaiškėjo, kad beveik nebereikia daiktų. Jie, pajutę laisvę, išsilaksto kas kur. Kai kurie drėksta ir pelija iš liūdesio. Aną savaitę atsitiktinai atidariusi spintą, bukai spoksojau į jos viduriuose įkimštus drabužius – kam jie? Galėčiau išimti tą belaikį slėgtainį ir nuleisti ant apledėjusio šaligatvio, kad spintoje būtų tuščia. Kaip būna tuščia ką tik pastatytuose butuose, svajojančiuose apie būsimus rytinės kavos gėrimo ritualus, pokalbius nerūkant balkone, barnius dėl prakiurusio vamzdžio, susitaikymus... Mėginu sugalvoti, kaip žmonės susitaiko, bet ant kelių užšoka katė, paminko mano pilvą, išriečia nugarą, trinasi į stalo kraštą, kol sukišu pirštus į jos pilkšvai sidabrinį kailį, – tada virsta žemais dažniais vibruojančia nusiraminimo pagalvėle. Pati sau vadinu ją Dulke, nors jos oficialus vardas kitoks.

Nuimu katės uodegą nuo pelės ir spusteliu kairį klavišą. „Panirimo į gilųjį laiką nauda tokiais metais kaip 2020-ieji“, – skaitau antraštę. Kai dabartį ėda per greitai besidauginančių skaičių vėžys, geriausia tyrinėti, kas buvo prieš milijonus ar net milijardus metų. Ar bus. Atominių atliekų ekspertai galvoja apie dešimtis tūkstančių metų, kurių prireiks suirti plutoniui, ar septynis šimtus milijonų metų, kurių prireiks uranui. Šie skaičiai ir šis laikas – irgi mūsų nenaudai, bet tuomet jie neberūpės mūsų smegenims. Jos bus suirusios, virtusios mineralais, kurie perklos jau negyvos Žemės klodus plonyčiu mūsų karštligiško gyvenimo nuosėdų paviršiumi. Ant dinozaurų kaulų nusės ne tik milijardų žmonių, karvių, kačių ir šunų kaulus sudarę anglies junginiai, bet ir mikroschemų silikonas, tantalas ir paladis, stiprinantys silikono laidumą, kompiuterių korpusų cinkas, geležis, aliuminis, nikelis, motininių plokščių stiklo pluoštas ir epoksidinė derva, gausybė plastmasės, betonas, užmaišytas statyti mūsų miestams, o kur dar šviesolaidinės optikos kabeliai, antenos ir maršrutizatoriai, automobiliai, lėktuvai ir tokios smulkmenos kaip pamesti raktai, lūpdažiai ir telefonai. „Atrodo, protas svaigsta žiūrint taip toli į laiko bedugnę“, – sakė škotų matematikas Johnas Playfairas 1788 metų birželį kartu su geologais grožėdamasis kampuotu žemės sluoksnių neparalelumu. O aš svaigstu mąstydama apie gyvybei neparalelinę ateitį. Abi giliojo laiko perspektyvos paverčia karantino dabartį dulke. Manoji Dulkė užšoka ant klaviatūros. Kiekvieną dieną ji daro tą patį – pademonstruoja pūstą uodegą mano studentams, visai kultūros tarybai, akademijos senatui ar net tarptautinei programos vertintojų komisijai. Aš užprogramuotai pakikenu, kas nors užprogramuotai tarsteli: „O, katytė!“ Kai loja šuo, kažkas – užprogramuotai – paprašo išjungti mikrofoną.

Mano namų ūkis bando priešintis tokiam gyvenimui priešais ekraną, kai smegenys baigia susilieti su reikšmingos-nulinės informacijos srautu. Jau daugiau nei pusę metų akis prikausto reliatyvūs skaičiai: dešimt teigiamų testų – viena mirtis; trys šimtai teigiamų testų – penkios mirtys; trys tūkstančiai teigiamų testų – dvidešimt devynios mirtys; už Trumpą 69 milijonai – už Bideną 70; po kelių dienų skirtumas padidėja; konservatoriams 50 vietų, valstiečiams 30; skirtumas nesikeičia. Kai kurie skaičiai pakibdavo kelioms dienoms, kiti niekada nesiliaudavo judėję. Pirmas milijonas, antras, o paskui niekam nebeįdomu. Sustabdykite skaičiavimą / skaičiuokite balsus – rėkia žmonės dviejuose ekranuose, į kuriuos vaizdas transliuojamas iš dviejų Amerikos valstijų. Tuo metu aš, Dzūkijoje įvažiavusi į miškovežių sunaikintą kelią, pamečiau valstybinį automobilio numerį. Kol gulėjau ant samanų klausdama debesų, ką daryti, kol variau pirmyn, o paskui atgal, o tada dar kartą pirmyn ir atgal persukinėdama vairą iki beveik nulūžimo, kol lėkiau per patį balų vidurį taškydamasi purvais, keiksmais ir ašaromis, tas numeris kažkur pasimetė, ištirpo, pranyko, nerastas. Važiuodama per miestelį jaučiausi lyg nuoga, sutiktų automobilių vairuotojų akys krypo į tą žiojinčią tuštumą automobilio snukyje. Mineralais dar nevirtusių smegenų galia mėginau ją pridengti – tik leiskit man važiuoti, aš netoli, tik susitiksiu su kita Agne (ji – mano matininkė), o tada jau surasiu tuos skaičius. Burtai neveikė, mane sustabdė. „Tačiau atrodė, kad prezidentas vis beviltiškiau kariavo su pačia tikrove ir nepermaldaujamu skaičių žygiavimu, kurie atsisakė paisyti jo įsakymų.“

Laiko skaičiai nepaiso ir mano įsakymų. Penktadienis keičia penktadienį kaip anksčiau rytas keisdavo rytą, dar anksčiau – valanda valandą. Gal tai – gyvenimo valdymo iš tos pačios kėdės punkto efektas? Dvynių paradoksas skelbia, kad gyvendami erdvėlaikyje mes visada keliaujame ir laiku, ir erdve, bet ne po lygiai. Jei daugiau keliaujame erdve, šiek tiek mažiau nukeliaujame laiku. Ir atvirkščiai. Šiemet itin mažai keliavusi erdve jaučiu, kad daugiau nukeliavau laiku. Ypač dabar – nelaukdama Kalėdų – keliauju tiktai laiku vis greityn ir greityn. Buto erdvė tolsta, daiktai maišosi funkcijomis su dulkėmis. Manasis patirčių stokojantis kūnas pamažu virsta paminklu, o aš pajuntu, kad jau imu praktikuoti nepatirtinį rašymą. „Slegiami pandemijos paguodos žmonės ieško kosmoso platybėse“, – perskaitau antraštę ir šitos menkos nepatirties man jau pakanka, kad tekstas darytų ėjimą žirgu kita kryptimi. Astronomas žiūri pro stipriausią pasaulyje teleskopą ir vienu ypu mato tris tūkstančius galaktikų. „...ir kuo ilgiau jis žvelgdavo viena kryptimi, tuo daugiau šviesos aptikdavo.“ Tai išbandžiau giedrą rugpjūčio naktį – nukreipiau žiūronus į tuščią juodumą ir, pažiūrėjusi ilgėliau, ten pamačiau iš žvaigždžių susagstytą gervės kojelę. Nuleidus žiūronus, nieko nebuvo. Pakėlus vėl buvo. Iš ten dabartinė Žemė atrodytų kaip milžiniška žiūrėjimo laboratorija: milijardai žmonių sėdi prirakinti prie ekranų. Žiūri ir žiūri. Kur dėsim tiek šviesos?

O po tais žmonėmis teka Tamsos upė. Tai – tik prietaisais nustatytas hipotetinis vandens kelias, klimato atšilimo nutiestas 1 000 kilometrų po Grenlandijos ledu. Tamsos upė niekada nemato šviesos. Joje niekada niekas nesimaudė. Ir negyveno. Bet tekėdama ji vis plonina ledyną, vis artėdama link šviesos.

Nežinau, ar šiemet per Kūčias pajusiu virsmo iš tamsos į šviesą tašką. Kai nesusėsime visi aplink stalą, tai nieko ir neįvyks. Patirtis neleidžia nieko ypatingo tikėtis, nes jau Velykas šventėme susitikę ekranuose. Pati pramušiau kiaušinio lukštą, tad atgimimo ritualas virto paprasčiausiu valgymu. Ir užsimiršo. Visas tas laikas iškrito iš galvos. Iš šių metų liko tik vasara ir rudens pradžia. Jų kulminacija buvo kometa C/2020 F3 (NEOWISE – naujoji išmintingoji). Sėdėjome su Aurelija prie laužo jos Žemėje, gaivino apačioje tekanti Širvinta ir alus. Pro ąžuolų vainikus dangaus matėsi nedaug. Aplinkui skraidė pelėda. Mes laukėme, o dangus vis netamsėjo. Vos liovęsis švytėti vakaruose, prašvito rytuose. Vis nueidavome patikrinti į laukymę, kur dangus didesnis. Tą plotą, kur turėjo būti Grįžulo Ratai ir kometa, dengė debesys. Grįždavome prie laužo laukti toliau. Padėjo alus. Trečią valandą pakilo vėjas ir stipriai papūtė, bet ne į mus, ne virš mūsų, o virš tos laukymės. Ir nutilo. Nuėjome ten paskutinį kartą. Kojos įsipainiojo krūmuose, brisdama per žoles pamiršau erkes. Tarp išbaidytų debesų blyškiai spindėjo Grįžulo Ratai. Žiūronus nukreipėme į tuščią plotelį šalia. Ten tikrai buvo, nesivaideno, atsargus šviesos potėpis. Kuo ilgiau žiūrėjau, tuo geriau mačiau dvi uodegas – vieną iš dujų, kitą iš dulkių.

Kuo skiriasi tamsa nuo šviesos? Kuo skiriasi tikrovė aplink mane nuo tikrovės ekrane? Mažo sklandytuvo pilotas, skriejęs virš Lietuvos lapkričio pirmą dieną devynioliktą valandą, matė kur kas daugiau miestelių ir kaimų nei paprastai. Lyg šalyje būtų padaugėję gyventojų. Bet ne, tankesni švieselių būriai juodumoje žymėjo ne kaimus, o kapines. Tą naktį šalia vieno itin seno mirusiųjų „kaimelio“ su tėvais deginome nukirstų pušų šakas, kad jose apsigyvenę žievėgraužiai nebeplistų. Eidama į namelį atnešti alaus vis žvilgtelėdavau į mišką, į žvakėmis nupieštą kalvelę. Mirusieji šventė visą naktį.

Ir viskas. Daugiau tarsi nieko nebuvo. Dabar ne tik šventės, bet ir visa ateitis pristabdyta. Taip, mes dirbame, bet nesutinkant žmonių, kuriems to darbo vaisių reikia, nudyla tikslai. Prasmė pasimeta tarp ekrane perskaitytų frazių, tarp skaičių, belaukiant, kol jie kalbės mūsų naudai. Lyg ir nebėra ko skubėti, atplėšinėti po gabalėlį savęs visoms užduotims, nors terminai pjauna. Klausydamasi, kaip atidunda ataskaitų lavina, bet negalėdama nė piršto pajudinti, jaučiuosi kaip tie Nigerijos vyrai, kurie laiką lyg kokį puodelį užpildo arbata – ilgai renkasi rūšį, laukia, kol pritrauks, kol ateitis pati susiformuos, nes jiems viskas uždrausta, nieko negalima.

Imu savo puodelį ir užpildau Tamsos upe. Nevalingai spusteliu pelės mygtuką, atsidarau elektroninį paštą. „Šiąnakt sapnavau, kad tu gyveni prie „Paparčio“ penkiaaukštyje Lazdynuose, ir mes pas tave gėrėm džiną su toniku, kurį tu, pasirodo, labai mėgsti :)“ – ekrane šypsosi Elenos žinutė. Kai nėra tikrovės, sapnas niekuo nebesiskiria nuo prisiminimo. Mes tikrai gėrėm džiną su toniku, kalbėjom apie Liudo baroką betone ir betoną baroke, valgėm tavo iškeptas bandeles su obuoliais ir gerai išrūkytą kumpį. Ten buvo daugiau žmonių, bet jų siluetai neryškūs. Buvo ir tigras, bet nebūtinai tikras. „Vienintelė kita alternatyva yra įdėti susapnuotą ar įsivaizduotą tigrą į tą vietą, kur esu, kaip, pavyzdžiui, tiesiogine to žodžio prasme – į mano galvą, – rašo filosofas Anthony Quintonas. – Bet tai – akivaizdžiai beviltiškas manevras.“

Mane pažadina katė, atlikdama beviltišką persigrupavimo ant kito šono manevrą. Jos pilka uodega trumpam uždengia skaičius ekrane, lieka tik laikas. Kuo ilgiau žiūriu, tuo daugiau matau šviesos. Pasidaryk sau linksmas mažytes Kalėdas, – per „Youtube“ dainuoja Ella Fitzerald karo metais parašytą dainą. Mano mažytės Kalėdos su kate ir šunimi, sapnuojant draugų ir artimųjų veidus, laukiant, kol iškris laimingas skaičius.