7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Paminklai svarbesni už žmones

JAV menininko Michaelo Rakowitziaus paroda Radvilų rūmų dailės muziejuje

Agnė Narušytė
Nr. 41 (1362), 2020-11-27
Tarp disciplinų Dailė
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.

Antrasis karantinas kitoks. Ne tik todėl, kad dalinis – jam buvo galima pasiruošti. Prieš uždarant muziejus ir galerijas, aną penktadienį aplėkiau jų kiek įmanoma daugiau. Žiūrėti reikėjo greitai. Padėjo fotoaparatas – perbėk, užfiksuok, paskui pasigilinsi. Svarbiausia žinoti, kas glūdi tose užrakintose salėse. Tada jau bus apie ką rašyti nenuspėjamo ilgio laikotarpiu. Apskritai šie metai man primena kadaise matytą dokumentinį filmą apie gamtą už poliarinio rato. Ten vasara yra tokia trumpa, kad augalai, vos pajutę šilumą, skuba pražysti, sulapoti ir subrandinti sėklas. Kamera dar pagreitino vaizdą. Ne tik tą paskutinį penktadienį, bet ir visus penkis laisvės mėnesius taip ir atrodė: visi kūrėjai skuba pražysti, sulapoti ir subrandinti sėklas, kol dar galima. Ir štai dabar vėl negalima. Bet aš spėjau nuimti derlių, savo kompiuteryje turiu nemenką aruodą. Dabar, niekad neprašvintančiomis dienomis, žiūrinėju nuotraukas, skaitau etiketes, per ekraną panyru į kitas erdves, kitas epochas, šiandien – į pačias tolimiausias. Skaitau apie Asirijos miestą Nimrudą, vieną centrinių, gyvavusį nuo 1350 iki 610 m. prieš mūsų erą. Priežastis – amerikiečio Michaelo Rakowitziaus (g. 1973) paroda „Nematomo priešo būti neturėtų (G salė)“ atnaujintuose Radvilų rūmuose.

 

Nedaug trūko, kad būčiau per mūsų šiaurietišką kultūros vasarą nespėjusi to atnaujinimo pamatyti. Kai buvau paskutinį kartą, buvo prietema, duslios spalvos, kilimai, užuolaidos, sovietmetį primenanti aktų salė, apšepę koridoriai. Dabar ten – jaukus „baltasis kubas“, kur galima įkurdinti ką tik nori. Prieš pat uždarymą užlipusi į antrą aukštą, nė neįtariau, kad pamatysiu anachronizmą. Spalvoti, blizgantys asirų bareljefai priminė didžiųjų pasaulio muziejų ekspozicijas ir buvo netikėti Vilniuje. Čia buvo vargana provincija XIX a., kai tyrinėtojai vežė viską, ką rasdavo užkariautose teritorijose, į Europos muziejus. Po stogu paveldas buvo apsaugotas ir nuo erozijos, ir nuo vietos „barbarų“, kurie juk tų vertybių „nesupranta“. O metropolijų gyventojai galėjo be vargo susipažinti su istorija.

 

Man pirmasis toks muziejus buvo Pergamonas Berlyne. Pamenu, dar 1988 m. grožėjausi karo, seksualumo ir vaisingumo deivės Ištarės vartų mėlyje žygiuojančiais auksiniais buliais ir slibinais (sirrush). 2006 m. į tuos pačius vartus žiūrėjęs Rakowitzius matė ką kita. „Kai pamačiau vartus, man nurovė stogą, – sako jis. – Galvojau apie tai, kodėl jie Berlyne, apie sąlygas, kuriomis jie buvo paimti. Parodos gide buvo parašyta, kad vartai buvo senovės Babilono pasididžiavimas, pastatytas apie 575 m. prieš mūsų erą procesijų kelyje, naudotame per naujųjų metų šventes ir vadintame „Nematomo priešo būti neturėtų“. Tai šauniausias gatvės pavadinimas, kokį esu girdėjęs. Ir jis buvo tobulas, nes kalbėjo apie „iliuzinės grėsmės“ idėją – JAV prezidento George՚o W. Busho sufabrikuotą masinio naikinimo ginklų egzistenciją ir 9/11 atakų susiejimą su Irako prezidentu Saddamu Husseinu.“

 

Nuo tada Rakowitzius ėmėsi atkurti iš Irako pagrobtus Asirijos ir Babilono epochos paminklus. Tai – begalinis projektas, nes jų yra 7 ar 8 tūkstančiai, o atkurti iki šiol pavyko dar tik kokius 900. Begalybę pailgino ir 2015 m. „Islamo valstybės“ (ISIS) subombarduotų senovės šventyklų praradimas. Rakowitzius ėmėsi ir jų. Londono Trafalgaro aikštėje ant ketvirtojo, „tuščio“ pjedestalo 2018 m. stovėjo ISIS sunaikinta ir menininko „restauruota“ skulptūra, vaizduojanti lamasu – sparnuotą bulių žmogaus veidu. Tai – dvasia, saugojusi vartus į senovės miestą Nineviją. Radvilų rūmuose instaliuota Nimrudo Šiaurės vakarų rūmų G salė, taip pavadinta archeologų. Jų palikti aprašymai ir nufilmuota medžiaga leido menininkui atkurti sprogimų sunaikintus reljefus. Jis juos pastato lygiai tose vietose, kur jie būtų buvę rūmuose, ir palieka tarpus. Juose turėtų būti tai, kas išvežta į pasaulio muziejus, – lentelės su užrašais informuoja, į kuriuos. Taigi tai, ką matome, yra tai, ko nebėra, o tai, kas egzistuoja, yra kolonializmo paliktos tuštumos Irako istorijoje, tačiau jas galima „susirankioti“ apvažiuojant pasaulio muziejus. Matoma neegzistuoja, o nematoma yra, bet ne čia. Tuštuma dviguba, nes juk atkurtas paminklas nėra tikras. Tai – palimpsestas.

 

Negana to, Rakowitzius atkūrė jau seniai išnykusias reljefų spalvas, nes G salė turinti skleisti džiaugsmą – čia asirų karalius priimdavęs savo pavaldinius. Tas spindesys tinka Radvilų rūmams. Tačiau priėjus arčiau paaiškėja, kad tai – tik miražas. Reljefus sudarantys „brangakmeniai“ yra produktų pakuotės, laikraščių iškarpos, skardinės, viskas aprašinėta arabiškais rašmenimis. Net ir nieko nežinant, kas tai iš tikrųjų yra, šiuolaikinio ir net modernaus meno žinovas pasijunta „kaip namie“, gal net per daug. Kūrybai iš kasdienybės nuotrupų yra jau daugiau nei šimtas metų. Prisimenu dadaistą Kurtą Schwittersą, XX a. pradžioje klijavusį modernaus miesto įspūdžius iš metro bilietų, laikraščio iškarpų, rastų dėžučių, reklamų ir daugybės kitų vizualinės kultūros šiukšlių. O kiek arčiau galima prisiminti Eglės Rakauskaitės šokoladinį Kristų, tiksliau – nukryžiuotųjų ornamentą, puošusį sieną ir skleidusį malonų, bet bažnyčiai svetimą kvapą. Panašūs kūriniai smagūs tuo, kad sukeičia vietomis tai, kas garbinama, su tuo, kas lieka nepastebėta, nes per daug įprasta ir nudėvėta. Taip jie pasiekia du tikslus: priartina nutolusius dalykus paskatindami į juos įsižiūrėti ir apmąstyti pilkojo kasdienybės grožio vertę. Tas apvertimas veikia kaip burtai, menininkai tampa stebukladariais. Bet kadangi tokių stebuklų jau būta daug, Rakowitziaus kūriniais pasidžiaugčiau, bet ne daugiau.

 

Juos įsiminti, apie juos rašyti skatina praradimo istorija. Ar teisingiau – praradimų istorijos. Ne tik jau minėtas kolonializmas, ne tik ISIS naikinimai. Pakuotės ir skardinės – „ta marginalumo medžiaga“, anot Rakowitziaus, – ir slepia, ir įkūnija Irako šmėklas, persekiojančias Vakarų pasaulį. Pradėkime nuo to, kad Rakowitzius nėra irakietis. Irake jis net nėra buvęs. Jo seneliai buvo Irako žydai, kuriems teko bėgti 1947 m. Bagdade pradėjus kilti nacionalizmui. Iš pradžių jie apsistojo Indijoje, paskui atsidūrė Čikagoje. Irakas Rakowitziui yra tarsi „nepažadėta žemė“, kur nereikia būti, nes „kai kurie dalykai šiame gyvenime mus turi sudrebinti“. 1991 m., kai prasidėjo Persų įlankos karas, dar paauglys Michaelas per televiziją matė, kaip šalis, į kurią jo seneliai atbėgo, bombarduoja šalį, iš kurios jie pabėgo. „Tarsi skilau perpus“, – sako jis. Tada mama ir ištarusi jam įstrigusią frazę: „Žinai, Niujorke nėra irakietiškų restoranų.“ Prasidėjus antrajam Irako karui, 2004 m. Rakowitzius ėmėsi projektų „Priešo virtuvė“ ir „Sugrįžimas“ (pastarasis šiuo metu rodomas / nerodomas Šiuolaikinio meno centre) – su mama ruošė irakietiškus patiekalus ir sudėtingiausiais keliais iš Irako parsigabeno datulių. Jos ypatingos – pavyzdžiui, iš Izraelio atvežamas datulių sirupas esantis per daug nufiltruotas, jame nėra „grūdo“. Tik iš irakietiškų datulių pačių irakiečių pasigamintas sirupas yra thikra – jo skonyje yra tėvynės dulkių. O man, aišku, tas nežinomas žodis skamba kaip „tikra“.

 

Todėl net ir karo sąlygomis maistas buvo vežamas iš Irako į Ameriką. Apeinant sankcijas produktai buvo gabenami į Siriją plastiko kubiluose, ten išpilstomi, pervežami į Libaną, kur būdavo klijuojamos etiketės ir tuomet viskas pasauliui parduodama kaip „pagaminta Libane“. „Atrodė, lyg tas skardines paveikė ksenofobijos spaudimas, – sako menininkas. – Jos bijo man pasakyti, iš kur atkeliavo – įbaugintas objektas.“ Taigi Radvilų rūmuose instaliuotoje Nimrudo rūmų G salėje užkoduotos šitos gudrybės ir aplinkinės kelionės, kurių prireikia tada, kai šalia, kaimynystėje, aptinkamas nematomas priešas. Kad jo galia nesusilpnėtų, jis ir turi likti nematomas. Tik tada jis bus pakankamai tikras (o Amerikoje gyvenantys irakiečiai – netikri). Sulipdydamas senovės reljefus iš kasdien paprastų žmonių išmetamų etikečių su netikrais užrašais (lamasu Trafalgaro aikštėje irgi buvo padarytas iš datulių sirupo skardinių) Rakowitzius kuria kontrapaminklą, kuris ne ką nors aukština, o „išryškina pažeidžiamumą“. Padarydamas taip, kad vakariečių akyse sumirguliuotų prarastų senovės paminklų miražas, jis šiek tiek prasklaido išsigalvoto priešo viziją. Jo atkurti paminklai – pabrėžtinai netikri, tik „vaiduokliai“, kurie, anot menininko, dvi skirtingas žmonių grupes turi paveikti skirtingai. Tiems, kurie jais mėgsta grožėtis saugiuose muziejuose, turėtų būti nejauku. O tiems, kurie juos prarado, tai būsianti paguoda.

 

Mes, Radvilų rūmų lankytojai, turbūt esame tie, kuriems turėtų būti nejauku žiūrint į sparnuotas dievybes, padarytas iš pigaus popieriaus ir datulių dėžučių skardos. Nejauku ir dėl to, kad patys pešamės dėl paminklų, ir dėl to, kad stebėdami tuos pačius bombardavimus tikriausiai niekada nepagalvojome apie irakiečius. Tik apie galimų masinio naikinimo ginklų grėsmę mums ir apie paminklus. Pačiam Rakowitziui šioje parodoje svarbūs ne tik kruopščiai sulipdyti reljefai, bet ir tuščios erdvės – „plyšiai, per kuriuos irakiečiai buvo priversti matyti savo kultūrą nuo tada, kai Vakarai nusprendė ją vertinti“. Bet ne vertinti žmones. Viename interviu menininkas siūlo įsivaizduoti tokį ISIS pasiūlymą Vakarams: „Mes šių paminklų nesprogdinsime, jei juos pasiimsite.“ Paminklai būtų išsaugoti. Bet jei jie pasakytų: „Štai du šimtai žmonių; mes jiems galvų nenukirsime, jei juos pasiimsite“, Rakowitzius spėja, niekas neatvertų sienų. Nes ir dabar dėl paminklų (ne tik Irako) raudantys vakariečiai daro viską – stato sienas, gelbėtojus paskelbia nusikaltėliais, renka į valdžią autokratus, susigalvoja neliberalias demokratijas, – kad tik tie svetimi žmonės pas juos nepatektų.

 

Štai ir viskas. Prisiskaičiau Rakowitziaus istorijų, nes magėjo suprasti, ką iš tiesų pamačiau Radvilų rūmuose. Ta kelionė po „nepažadėtąją žemę“ mane šiek tiek pakeitė. Dabar žiūrint į spindinčio grožio gėles ir dievybes darosi nejauku. Menininko tikslas pasiektas.

 

Paroda veikia iki 2021 m. vasario 15 d.

Radvilų rūmų dailės muziejus (Vilniaus g. 24, Vilnius)

Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.